Salomėja Zaksaitė. Žmoniškumo paieškos žmogžudžiuose: Teatras kaip medija atskleidžiant apgaulę, kaltę ir atsakomybę (NŽA nr. 6)

hamlet

  Įžanga Medijų įtaka nusikalstamumui neretai (ir nebūtinai labai pagrįstai) analizuojama „blogąja“ prasme: kaip galinti skatinti smurtinį elgesį ir nusikalsti. Toks poveikis yra paremtas empatija, kuri gali būti ir pavojingas ginklas, ir naudingas įrankis, galintis daryti ženklios įtakos socialiniam gyvenimui. Pasak teatro teoretiko Augusto Boalio, „empatijos mechanizmas (kartais klastingai užmaskuotas) glūdi dviejų žmonių (vieno fiktyvaus, kito realaus) pasaulių sugretinime, kai vienas iš jų, žiūrovas, priverčiamas perleisti savo galią kitam (fiktyviajam, t. y. personažui) priimti sprendimus. Skaityti toliau …

Kristina Steiblytė. Pagauti momentą: jaunas Lietuvos teatras (NŽA nr. 4)

1147_rec

  Aš gaudžiau momentą, bet nepagavau. Tik laikrodį sudaužiau. Iš spektaklio Ten būti čia (paūmėjimai) 1990 m. spektakliu Ten būti čia (paūmėjimai) debiutavo Oskaras Koršunovas. Tada dar studijuojantis režisierius iškart padarė nemenką įspūdį. Rūta Vanagaitė jo debiutą net palygino su Eimunto Nekrošiaus. Tačiau įvertinti jo teatrą, suprasti, kuo jis kitoks nuo dėstytojo, kurso vadovo Jono Vaitkaus, kaip savarankiškai apie teatrą mąsto jaunasis režisierius, kritikams prireikė laiko. Taip nutiko ne su vienu jo darbu: atmetimą keisdavo Skaityti toliau …

Anna Mikonis. Romantizmo kartos deimantas (NŽA nr. 7)

1024px-andrzej_wajda_1974

Andrzejus Wajda (1926–2016) visuomet buvo greta. Gyvas ne tik savo šilta šypsena, bet ir mums, gyvenantiems šioje pasaulio kertėje, artimas savo Europos istorijos samprata ir neįtikėtina vaizdų, kuriuos jis kūrė, įtaiga. Wajdos kūrybinis kelias iš esmės sutapo su Lenkijos kino istorija: jis truko daugiau kaip pusę šimtmečio. Su režisieriaus išėjimu baigėsi labai svarbi Lenkijos kino epocha. Ne tik todėl, kad mirė vienas iškiliausių kūrėjų, kurio filmai skatino karštas diskusijas ir kėlė dideles emocijas. Jo kūrybos Skaityti toliau …