Kęstutis K. Girnius. Katalonija (NŽA nr. 7)

Untitled

ES šalys vieningai kritikuoja Katalonijos ketinimą atsiskirti nuo Ispanijos Karalystės ir sukurti savo nepriklausomą valstybę. Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasakė, kad ji remia Ispanijos vyriausybės poziciją ir kad sprendimai turi būti grindžiami Ispanijos konstitucija. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ne kartą pabrėžė „savo atsidavimą Ispanijos konstitucinei vienybei“. Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani perspėjo, kad ES nepripažintų nepriklausomos Katalonijos valstybės, kad jis netarpininkaus politinėje krizėje, kuri yra „Ispanijos vidaus ginčas“. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius mėgdžioja Skaityti toliau …

Justinas Mickus. Provincialus tautiškumas ir jo simptomai: bendro Vidurio Rytų Europos likimo mitas (NŽA nr. 6)

Andrius Miežis. Nu laba diena... 2016. Drobė, akrilas

Vasaros pradžioje, kai ilgas ir daug nervų kainavęs stojimo procesas pagaliau pradeda grimzti į užmarštį, Prinstono universiteto rektorius būsimiems pirmakursiams padovanoja po knygą, kurią šie privalo perskaityti, prieš atvykdami į savo naujuosius namus. Šiemet išdalinti 1300 knygų egzempliorių būsimų studentų klausė vieno klausimo: „Kas yra populizmas?“ (puiki Jano-Wernerio Müllerio knyga What is Populism?). Kai pavasarį sužinojau, kad rektorius išsirinko šią knygą, susimąsčiau: „Kaip pasikeitė laikai… man dovanota knyga klausė, kas yra gyvenimo prasmė?“ (ne tokia Skaityti toliau …

Vytautas Ališauskas. Laiškas redaktoriui: Išsiveržti iš Vidurio(-Rytų) Euro­pos? (NŽA nr. 5)

unnamed

  Godotinas Redaktoriau, esu jau nebe jaunas žmogus ir prisimenu daug keistų dalykų. Vienas jų – Sąjūdžio pradžioje vis sužėruodavusios diskusijos apie Lietuvos geopolitinę orientaciją (atvirai sakant, vargu, ar tokius žodžius tada kas nors žinojo, bet kalbėta būtent apie tai). Lietuva – Rytų, Šiaurės, o gal Vidurio Europos dalis? Aišku, niekas nenorėjo būti Rytų Europoje, regis a. a. Romualdas Ozolas apie 1989 m. skaitė paskaitą jaunimui apie tai, kad mums pakeliui su Skandinavija. Kad teisėtai Skaityti toliau …

Nida Vasiliauskaitė. Tolerancija kaip galios santykis: kur ir kada jos nereikia (NŽA nr. 4)

f208f534290263_56cb70d5d2041

Būna žodžių, kuriuos perteklingas viešas vartojimas neatpažįstamai transformuoja ir, ne be pagrindo, paverčia pejoratyvu. „Tolerancija“ – neabejotinai vienas tokių. Kalbos apie ją erzina, skelia visuomenę į dvi dalis, kurių pirmoji vis moko, prašo ar reikalauja tolerancijos, o antroji atsako panieka: „Fui, tolerastai!“ Kuo labiau „Fui!“, tuo labiau pirmieji ima tapti jo atitikmeniu – savo pačių karikatūra (taip neretai nutinka: baudžiauninkas išsiugdo baudžiauninko sąmonę, verslininkas virsta tikru Mėslitos direktoriumi, moterys – moterina, o žydai – žydina). Skaityti toliau …

Vilius Bartninkas. Sofistai, pilietybė ir Atėnų demokratijos krizė (NŽA nr. 4)

day_foto_5

  I Gyventi politiškai, reiškia veikti arba turėti galimybę veikti bendruomenėje: tai jau standartiniu tapęs pilietybės apibrėžimas Aristotelio Politikoje (3.1). Šio dvigubo apibrėžimo pirmoji dalis numato piliečių aktyvią politinę gyvenseną, kuri pirmiausia apėmė dalyvavimą teismuose, tautos susirinkimuose ir, pageidautina, pareigų turėjimą. Tad pilietybė yra dalyvavimas sant­varkoje. Kaip Aristotelis tuojau pastebi, toks apibrėžimas yra itin demokratinis, kadangi ne visos santvarkos sudaro sąlygas visiems piliečiams aktyviai dalyvauti viešumoje. Antai aristokratinėse ir oligarchinėse sant­varkose tik menka piliečių dalis, Skaityti toliau …

Pascalį Brucknerį kalbina Rosita Garškaitė. Europos kelias – pro ankštus vartus (NŽA nr.3)

bruckner1

Kovo pabaigoje Lietuvoje lankėsi prancūzų rašytojas ir filosofas, kviestinis Jeilio universiteto profesorius Pascalis Bruckneris (g. 1948). Jo daktaro disertacijai vadovavo Roland’as Barthesas, tačiau savo filosofinėse esė knygose, romanuose, publicistikoje Bruckneris svarsto ne poststruktūralistams rūpimas temas. Jį domina tokie visuomenės reiškiniai, kaip seksualinė revoliucija, individualizmas, meilė, laimė, ekologija, kolektyvinės kaltės jausmas. Jo knygos apdovanotos prestižinėmis literatūrinėmis premijomis ir išverstos trisdešimtyje šalių. Romano Polanskio filmas Kartus mėnuo (1992) pastatytas pagal to paties pavadinimo Brucknerio knygą. Lietuvių kalba Skaityti toliau …

Monika Šipelytė. Bronys Raila – profesionalaus ideologo pamokymai (NŽA nr. 2)

raila9

Postidealizmo kultūrinėje terpėje sakomės neberandantys herojų, nes mūsų visuomenei nebereikia heroizmo, arba tiksliau – pernelyg sunku nuspėti, kas gali tapti pagarbos, pripažinimo, susižavėjimo, naujų judėjimų pradžios ar senųjų tradicijų atgaivinimo varikliu. Todėl kartais ima atrodyti, kad tokia kibirkštimi kasdienybės pilkumose gali tapti bet kas. Informacijos perviršio laikais galime keisti savo elektroninių viršelių nuotraukas kas dieną – pagal nuotaiką, orus, politinę situaciją ar estetinės kultūros skandalus. Ir čia istorijų pasakojimai suteikia tam tikrą atsipeikėjimo nuo nepaliaujamos Skaityti toliau …

Antanas Terleckas. Suvokti Lietuvą: Kaip Marcinkevičiaus mitas tapo politiniu? (NŽA nr. 1)

vaizdai4

Justinas Marcinkevičius – viena labiausiai mitologizuotų ir kanonizuotų Lietuvos istorijos figūrų, naujausių laikų Palemonas. Vertintas tiek sovietų valdžios, tiek ir visuomenės, jau po Nepriklausomybės atkūrimo išrinktas geriausiu XX a. lietuvių rašytoju, po kurio mirties Lietuvoje buvo paskelbtas dviejų dienų gedulas. Vieniems – naujosios Lietuvos kūrėjas, vedlys ir simbolis, kitiems – prisitaikėlis ar net kolaborantas. Diskusijų apie Marcinkevičių būta daug, jos prasidėjo dar sovietmečiu, tačiau didžiausią pagreitį įgavo jau po Nepriklausomybės atgavimo. 1991 m. kilo diskusijų Skaityti toliau …

Simas Čelutka. Pareiga ginti tikrovę: Konservatyvus požiūris (NŽA nr. 1)

scan-997g

Politinių pasaulėžiūrų peizaže konservatizmas pirmiausia išsiskiria savo atidumu ir ištikimybe tikrovei. Jei daugelis įvairių pakraipų dešinės ir kairės ideologų pradeda nuo abstrakčių principų ir samprotavimų, konservatoriai pirmiausia įsiklauso į tikrovę, kurios ištikimiausia metraštininkė yra istorija. Edmundas Burke’as, Gilbertas Keithas Chestertonas, Michaelas Oakeshottas ir Winstonas Churchillis savo raštuose nepaliauja priminti, kad tikrovė yra sudėtingesnė, daugiasluoksniškesnė ir brangesnė už mūsų pačių susikurtas minties schemas, kad ir kokios grakščios, ambicingos ir harmoningos jos būtų. Konservatoriai pasižymi ypatinga kantrybe Skaityti toliau …

Laurynas Keturakis. Prezidentas, palydėjęs į mažiau stabilų pasaulį (NŽA nr. 1)

president-313354_960_720

„Jokia valstybė negali ir neturėtų dominuoti kitos atžvilgiu“, – taip Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje 2009 m. kalbėjo naujai išrinktas JAV prezidentas Barackas Obama. Šiuose žodžiuose aiškiai aidėjo kritika jo pirmtakui George’ui W. Bushui, kurio politiką naujasis lyderis laikė ana­chronistine. Netiesiogiai užsiminęs apie buvusio JAV vadovo klaidas, Obama tuomet pristatė naują pasaulio viziją – bendri sprendimai ir lygių šalių bendradarbiavimas. Mažiau viešame ir oficialiame rate prezidentas savo užsienio politikos strategiją nusakydavo lakoniškiau: don’t do stupid shit. Skaityti toliau …