Tomas Petrulis. Eilėraščiai (NŽA nr. 1)

vos vieną aiškumo akimirką mūsų žvilgsniams trumpam susitikus suprato kažkas iš už mudviejų kad tie žvilgsniai ne mes ir ne mūsų o „mūsų“ tai tik tokia išraiška kuri reiškia svarbumą tarpusavio kai mus jungia kokia nors detalė tarytum koks temos jungtukas kurs išjungia visokį fonavimą ir padaro mus abu mudviejų tik akimirkai leidžiant suprasti kad išties tai „ne mes ir ne mūsų“ MALDA Į LAIKRODŽIO VIDŲ pasaulis kaprizinga vieta būti tai įrodo nukritusios šukos kurios Skaityti toliau …

Ramūnas Aušrotas. Marija kine: autonominio naratyvo stoka (NŽA nr. 1)

Marija (Myriem Roussel) filme "Sveika, Marija!" (1985)

Be jokios abejonės, Mergelės Marijos personažas protestantiškai Amerikai nėra įdomus. Bet ne mažiau dėl to kaltas pats Mergelės Marijos atvaizdavimo archetipas. Koks jis? Kino terminais kalbant, Mergelė Marija biblinės tematikos filmuose atlieka antro plano vaidmenį: jos gyvenimo įvykiai skleidžiasi ir vyksta Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo fone. Pastanga kitaip pasižiūrėti į Mergelę Mariją galime laikyti du filmus tuo pačiu pavadinimu – Marija iš Nazareto (Marie de Nazareth, 1995, ir Maria di Nazaret, 2012). Bet tiek prancūzo Skaityti toliau …

Austėja Mikuckytė-Mateikienė. Kęstučio Grigaliūno pokyčių menas (NŽA nr. 1)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Gruodžio 21 d. – sausio 28 d. vyko Kęstučio Grigaliūno kūrybos paroda Tu manai, kad tu manai. Tai – išsamus intensyvios trijų dešimtmečių autoriaus meninės veiklos pristatymas. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ eksponuoti pokštaujančiai rimti ir rimtai pokštaujantys Grigaliūno kūriniai, o galerijoje „Kairė-dešinė“ – skaudžią Lietuvos praeitį interpretuojantys artefaktai. Parodos kuratorių Kristinos Kleponytės-Šemeškienės ir Jurgos Minčinauskienės idėja pristatyti Grigaliūno kūrybą kaip visumą pasiteisino su kaupu. Jos yra teisios sakydamos, kad šis autorius visiems yra Skaityti toliau …

Senąją Lukiškių Dievo Motinos ikoną atidengiant. Tojaną Račiūnaitę kalbina Mantas Tamošaitis (NŽA nr. 8)

Lukiškių Dievo Motinos ikona po restauravimo

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas (tapytas XV a. pab. – XVI a. pr.) Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje – vienas seniausių Lietuvoje molbertinės tapybos paminklų, garsėjantis stebuklingomis malonėmis. Šią ikoną iš „Maskvos karų“ parvežė LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis, vėliau paveikslas atiduotas Seinų dominikonams, kurie perdavė ją Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui. Jame nuo 1684 m. pradėti liudyti paveikslo stebuklai, 1737 m. publikuoti stebuklų knygoje Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo. Apie Skaityti toliau …

Eglė Juocevičiūtė, Dzmitrij Suslau. Nebijoti atverti prieštaringumą (NŽA nr. 7)

fotkite

Šių metų rugsėjo 15 – lapkričio 30 d. Kaune vyko vienuolikta bienalė, pavadinta Yra ir nėra. Paminklo negalimybės klausimas. Jos metu vyko žodinė programa „Ginčytina atmintis / Ginčytinos erdvės“ (kuratorė Rasa Antanavičiūtė), skirta pristatyti gausius alternatyvių įamžinimo formų pavyzdžius kitose šalyse. Juos pristatė, kaip tiksliai įvardijo organizatoriai, šios srities svajonių komanda: kultūros teoretikas Jamesas E. Youngas, menininkas Jochenas Gerzas, menininkų duetas Horstas Hoheiselis ir Andreas Knitzas, taip pat menininkė ir kuratorė Manca Bajec. Diskutuoti su užsienio svečiais Skaityti toliau …

Kęstutis Šapoka. Molis kaip kritinės metodologijos įrankis (NŽA nr. 7)

DSC_0029

Pastaruoju metu kyla diskusijų dėl taikomojo/dekoratyvinio ir vaizduojamojo/grynojo meno santykio, nors „taikomojo“ ir „vaizduojamojo“ meno sąvokos šiandien iš esmės nieko nebereiškia. Taikomasis arba dekoratyvinis menas yra tarsi pritaikomas kaip interjero arba eksterjero puošybos elementas, o vaizduojamasis – kažką vaizduoja, išreiškia idėją, yra mažiau pritaikomas, todėl tarsi „grynesnis“. Apskritai abi meno rūšys yra vienodai pritaikomos ir puošybinės, tik kiek skirtinguose kontekstuose. Tiesa, šios rūšys labiau buvo atskirtos sovietmečiu, o pastaruosius dvidešimt penkerius metus estetinės ir institucinės Skaityti toliau …

Kristina Steiblytė. Pagauti momentą: jaunas Lietuvos teatras (NŽA nr. 4)

1147_rec

  Aš gaudžiau momentą, bet nepagavau. Tik laikrodį sudaužiau. Iš spektaklio Ten būti čia (paūmėjimai) 1990 m. spektakliu Ten būti čia (paūmėjimai) debiutavo Oskaras Koršunovas. Tada dar studijuojantis režisierius iškart padarė nemenką įspūdį. Rūta Vanagaitė jo debiutą net palygino su Eimunto Nekrošiaus. Tačiau įvertinti jo teatrą, suprasti, kuo jis kitoks nuo dėstytojo, kurso vadovo Jono Vaitkaus, kaip savarankiškai apie teatrą mąsto jaunasis režisierius, kritikams prireikė laiko. Taip nutiko ne su vienu jo darbu: atmetimą keisdavo Skaityti toliau …

Tojana Račiūnaitė. Moirų veidai (NŽA nr. 3)

20170329_133456

2017 m. kovo 9 d. – balandžio 2 d. Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje „Titanikas“ vyko Eglės Vertelkaitės personalinė paroda Moiros. Visas tris „Titaniko“ antrojo aukšto sales apgyvendino įvairaus dydžio, tankio ir svorio fotografijų, ofortų ir mišrios technikos kūrinių ciklai. Organiškos, tarytum kokių vienarūšių augalų ar gyvūnų paveikslų grupės pasakoja istorijas, kurios nėra baigtos ir aiškios, veikiau – klampios, bet įtraukiančios: kaukėti žmonės, nejaukūs miškų ir sodybų peizažai, pasimetę šunys, nuotakos ir giltinės, neįžvelgiamai duslios Skaityti toliau …

Aistė Kisarauskaitė. Kultūros šukės, arba Eglės Ridikaitės kultūringos grindys (NŽA nr. 1)

04.-Kaip-svastika

2016 m. gruodžio 21 d. – 2017 m. sausio 22 d. Titaniko parodų erdvėse vykusi Eglės Ridikaitės paroda Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys sulaukė daug dėmesio. Kalbėti apie šią parodą galima pradėti nuo besikartojančio pastebėjimo, kad ji – vienas ryškiausių metų meninių įvykių, vienas didžiųjų projektų, lenkiančių ir dažną personalinę parodą. Ant Titaniko sienų eksponuotos įspūdingo formato drobės, kuriose menininkė tapybos būdu tiksliai atkartojo senųjų Vilniaus namų laiptinių dekorą, tiksliau – jų keraminėmis dekoratyvinėmis plytelėmis Skaityti toliau …

Kęstutis Šapoka. Konceptualizmas kaip alternatyvi mikrosistema sovietmečiu (NŽA nr. 7)

06-ramunas-paniulaitis-koliazas-1981-82-min

Sovietų Sąjungos (ir Rytų Europos apskritai) konceptualizmas susiformavo ne tiek estetiniu, kiek etiniu ir ideologiniu, tačiau ne atvirai protesto pagrindu. Socialine prasme „konceptualus lūžis“ sutampa su brežnevine stagnacija – XX a. aštuntu dešimtmečiu. Tam tikra prasme Sovietų Sąjungoje jis gali būti kildinamas iš „virtuvių pokalbių kultūros“ plačiąja prasme. Kita vertus, turėjo įtakos ir nežymūs pokyčiai viešojoje erdvėje. Tad šio konceptualizmo šaknys glūdi alternatyvios veiksmo (performatyvumo) ir bendravimo (komunikacijos) erdvės paieškose. Šia prasme tokio (anti)sovietinio avangardizmo didesniais Skaityti toliau …