Kristina Steiblytė. Pagauti momentą: jaunas Lietuvos teatras (NŽA nr. 4)

1147_rec

  Aš gaudžiau momentą, bet nepagavau. Tik laikrodį sudaužiau. Iš spektaklio Ten būti čia (paūmėjimai) 1990 m. spektakliu Ten būti čia (paūmėjimai) debiutavo Oskaras Koršunovas. Tada dar studijuojantis režisierius iškart padarė nemenką įspūdį. Rūta Vanagaitė jo debiutą net palygino su Eimunto Nekrošiaus. Tačiau įvertinti jo teatrą, suprasti, kuo jis kitoks nuo dėstytojo, kurso vadovo Jono Vaitkaus, kaip savarankiškai apie teatrą mąsto jaunasis režisierius, kritikams prireikė laiko. Taip nutiko ne su vienu jo darbu: atmetimą keisdavo Skaityti toliau …

Tojana Račiūnaitė. Moirų veidai (NŽA nr. 3)

20170329_133456

2017 m. kovo 9 d. – balandžio 2 d. Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje „Titanikas“ vyko Eglės Vertelkaitės personalinė paroda Moiros. Visas tris „Titaniko“ antrojo aukšto sales apgyvendino įvairaus dydžio, tankio ir svorio fotografijų, ofortų ir mišrios technikos kūrinių ciklai. Organiškos, tarytum kokių vienarūšių augalų ar gyvūnų paveikslų grupės pasakoja istorijas, kurios nėra baigtos ir aiškios, veikiau – klampios, bet įtraukiančios: kaukėti žmonės, nejaukūs miškų ir sodybų peizažai, pasimetę šunys, nuotakos ir giltinės, neįžvelgiamai duslios Skaityti toliau …

Aistė Kisarauskaitė. Kultūros šukės, arba Eglės Ridikaitės kultūringos grindys (NŽA nr. 1)

04.-Kaip-svastika

2016 m. gruodžio 21 d. – 2017 m. sausio 22 d. Titaniko parodų erdvėse vykusi Eglės Ridikaitės paroda Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys sulaukė daug dėmesio. Kalbėti apie šią parodą galima pradėti nuo besikartojančio pastebėjimo, kad ji – vienas ryškiausių metų meninių įvykių, vienas didžiųjų projektų, lenkiančių ir dažną personalinę parodą. Ant Titaniko sienų eksponuotos įspūdingo formato drobės, kuriose menininkė tapybos būdu tiksliai atkartojo senųjų Vilniaus namų laiptinių dekorą, tiksliau – jų keraminėmis dekoratyvinėmis plytelėmis Skaityti toliau …

Kęstutis Šapoka. Konceptualizmas kaip alternatyvi mikrosistema sovietmečiu (NŽA nr. 7)

06-ramunas-paniulaitis-koliazas-1981-82-min

Sovietų Sąjungos (ir Rytų Europos apskritai) konceptualizmas susiformavo ne tiek estetiniu, kiek etiniu ir ideologiniu, tačiau ne atvirai protesto pagrindu. Socialine prasme „konceptualus lūžis“ sutampa su brežnevine stagnacija – XX a. aštuntu dešimtmečiu. Tam tikra prasme Sovietų Sąjungoje jis gali būti kildinamas iš „virtuvių pokalbių kultūros“ plačiąja prasme. Kita vertus, turėjo įtakos ir nežymūs pokyčiai viešojoje erdvėje. Tad šio konceptualizmo šaknys glūdi alternatyvios veiksmo (performatyvumo) ir bendravimo (komunikacijos) erdvės paieškose. Šia prasme tokio (anti)sovietinio avangardizmo didesniais Skaityti toliau …