Antanas Terleckas. Kas naujo istoriniame kine? (NŽA nr. 3)

Kadras iš filmo "Nenugalimas" (2018, rež. A. Zalanskaitė)

  Profesorius Alfredas Bumblauskas studentams vis primena savo teoriją, kaip derėtų gelbėti Lietuvos futbolą. Tereikia jį uždrausti ir tokiu būdu priversti persikelti į pogrindį, o pogrindis Lietuvoje visuomet klesti. Toks Bumblausko sąmojis kartais priverčia pafantazuoti ir apie kitų sporto ar kultūros šakų „gelbėjimą“. O gelbėti, deja, norisi daug ką, šį kartą – istorinį kiną. 2018 m. pradžioje visuomenei buvo pristatyti du nauji istoriniai filmai: režisieriaus Audriaus Juzėno Pelėdų kalnas ir Agnės Zalanskaitės sukurta Adolfo Ramanausko-Vanago Skaityti toliau …

Mažų staigmenų pasitaiko. Laurą Petrauskaitę kalbina Živilė Miežytė (NŽA nr. 2)

su Urugvajaus lietuviais (1)

  Su meno istorike Laura Petrauskaite kalbamės vienoje iš Montevidėjaus kavinių, o mūsų pokalbį kartais pertraukia cumbios ritmai. Tikriausiai taip ir turi būti, kai dvi vilnietės, susipažinusios Urugvajaus sostinėje, kalbasi apie lietuvius, praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje atkeliavusius į šį pasaulio kraštą. Į Argentiną, o vėliau į Urugvajų Laura atvyko rinkti medžiagos daktaro disertacijai, kurioje nagrinėja menininkų migracijos reiškinį, daugiausia dėmesio skirdama Lietuvos dailininkams, tarpukariu emigravusiems į Pietų Ameriką. Susitikimai su lietuviais, darbas muziejuose ir nacionalinės Skaityti toliau …

Giedrė Polkaitė. Mes be Kauno nenurimsim (NŽA nr. 2)

KOlt_cover2

  sudarė Marija Drėmaitė, tekstų autoriai Giedrė Jankevičiūtė, Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Norbertas Černiauskas, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Arvydas Pakštalis, Viltė Migonytė-Petrulienė, Vilnius: Lapas, 2018, 299 p., 700 egz. Dizaineris Linas Gliaudelis Visoje Lietuvoje skambant Šimtmečio varpams, plazdant vėliavoms ir liepsnojant laužams, atmintyje nejučia iškilo kito mūsų šalies jubiliejaus archyvinės nuotraukos ir jose užfiksuotos Vytauto Didžiojo paveikslo kelionės aplink Lietuvą 1930 m. vaizdai. Kaip žinia, mitas apie Vytautą, kaip Lietuvos vienytoją, ir Vilniaus legenda Skaityti toliau …

Tomas Petrulis. Eilėraščiai (NŽA nr. 1)

vos vieną aiškumo akimirką mūsų žvilgsniams trumpam susitikus suprato kažkas iš už mudviejų kad tie žvilgsniai ne mes ir ne mūsų o „mūsų“ tai tik tokia išraiška kuri reiškia svarbumą tarpusavio kai mus jungia kokia nors detalė tarytum koks temos jungtukas kurs išjungia visokį fonavimą ir padaro mus abu mudviejų tik akimirkai leidžiant suprasti kad išties tai „ne mes ir ne mūsų“ MALDA Į LAIKRODŽIO VIDŲ pasaulis kaprizinga vieta būti tai įrodo nukritusios šukos kurios Skaityti toliau …

Ramūnas Aušrotas. Marija kine: autonominio naratyvo stoka (NŽA nr. 1)

Marija (Myriem Roussel) filme "Sveika, Marija!" (1985)

Be jokios abejonės, Mergelės Marijos personažas protestantiškai Amerikai nėra įdomus. Bet ne mažiau dėl to kaltas pats Mergelės Marijos atvaizdavimo archetipas. Koks jis? Kino terminais kalbant, Mergelė Marija biblinės tematikos filmuose atlieka antro plano vaidmenį: jos gyvenimo įvykiai skleidžiasi ir vyksta Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo fone. Pastanga kitaip pasižiūrėti į Mergelę Mariją galime laikyti du filmus tuo pačiu pavadinimu – Marija iš Nazareto (Marie de Nazareth, 1995, ir Maria di Nazaret, 2012). Bet tiek prancūzo Skaityti toliau …

Austėja Mikuckytė-Mateikienė. Kęstučio Grigaliūno pokyčių menas (NŽA nr. 1)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Gruodžio 21 d. – sausio 28 d. vyko Kęstučio Grigaliūno kūrybos paroda Tu manai, kad tu manai. Tai – išsamus intensyvios trijų dešimtmečių autoriaus meninės veiklos pristatymas. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ eksponuoti pokštaujančiai rimti ir rimtai pokštaujantys Grigaliūno kūriniai, o galerijoje „Kairė-dešinė“ – skaudžią Lietuvos praeitį interpretuojantys artefaktai. Parodos kuratorių Kristinos Kleponytės-Šemeškienės ir Jurgos Minčinauskienės idėja pristatyti Grigaliūno kūrybą kaip visumą pasiteisino su kaupu. Jos yra teisios sakydamos, kad šis autorius visiems yra Skaityti toliau …

Senąją Lukiškių Dievo Motinos ikoną atidengiant. Tojaną Račiūnaitę kalbina Mantas Tamošaitis (NŽA nr. 8)

Lukiškių Dievo Motinos ikona po restauravimo

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas (tapytas XV a. pab. – XVI a. pr.) Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje – vienas seniausių Lietuvoje molbertinės tapybos paminklų, garsėjantis stebuklingomis malonėmis. Šią ikoną iš „Maskvos karų“ parvežė LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis, vėliau paveikslas atiduotas Seinų dominikonams, kurie perdavė ją Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui. Jame nuo 1684 m. pradėti liudyti paveikslo stebuklai, 1737 m. publikuoti stebuklų knygoje Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo. Apie Skaityti toliau …

Eglė Juocevičiūtė, Dzmitrij Suslau. Nebijoti atverti prieštaringumą (NŽA nr. 7)

fotkite

Šių metų rugsėjo 15 – lapkričio 30 d. Kaune vyko vienuolikta bienalė, pavadinta Yra ir nėra. Paminklo negalimybės klausimas. Jos metu vyko žodinė programa „Ginčytina atmintis / Ginčytinos erdvės“ (kuratorė Rasa Antanavičiūtė), skirta pristatyti gausius alternatyvių įamžinimo formų pavyzdžius kitose šalyse. Juos pristatė, kaip tiksliai įvardijo organizatoriai, šios srities svajonių komanda: kultūros teoretikas Jamesas E. Youngas, menininkas Jochenas Gerzas, menininkų duetas Horstas Hoheiselis ir Andreas Knitzas, taip pat menininkė ir kuratorė Manca Bajec. Diskutuoti su užsienio svečiais Skaityti toliau …

Kęstutis Šapoka. Molis kaip kritinės metodologijos įrankis (NŽA nr. 7)

DSC_0029

Pastaruoju metu kyla diskusijų dėl taikomojo/dekoratyvinio ir vaizduojamojo/grynojo meno santykio, nors „taikomojo“ ir „vaizduojamojo“ meno sąvokos šiandien iš esmės nieko nebereiškia. Taikomasis arba dekoratyvinis menas yra tarsi pritaikomas kaip interjero arba eksterjero puošybos elementas, o vaizduojamasis – kažką vaizduoja, išreiškia idėją, yra mažiau pritaikomas, todėl tarsi „grynesnis“. Apskritai abi meno rūšys yra vienodai pritaikomos ir puošybinės, tik kiek skirtinguose kontekstuose. Tiesa, šios rūšys labiau buvo atskirtos sovietmečiu, o pastaruosius dvidešimt penkerius metus estetinės ir institucinės Skaityti toliau …

Kristina Steiblytė. Pagauti momentą: jaunas Lietuvos teatras (NŽA nr. 4)

1147_rec

  Aš gaudžiau momentą, bet nepagavau. Tik laikrodį sudaužiau. Iš spektaklio Ten būti čia (paūmėjimai) 1990 m. spektakliu Ten būti čia (paūmėjimai) debiutavo Oskaras Koršunovas. Tada dar studijuojantis režisierius iškart padarė nemenką įspūdį. Rūta Vanagaitė jo debiutą net palygino su Eimunto Nekrošiaus. Tačiau įvertinti jo teatrą, suprasti, kuo jis kitoks nuo dėstytojo, kurso vadovo Jono Vaitkaus, kaip savarankiškai apie teatrą mąsto jaunasis režisierius, kritikams prireikė laiko. Taip nutiko ne su vienu jo darbu: atmetimą keisdavo Skaityti toliau …