Antanas Terleckas. Kas naujo istoriniame kine? (NŽA nr. 3)

Kadras iš filmo "Nenugalimas" (2018, rež. A. Zalanskaitė)

  Profesorius Alfredas Bumblauskas studentams vis primena savo teoriją, kaip derėtų gelbėti Lietuvos futbolą. Tereikia jį uždrausti ir tokiu būdu priversti persikelti į pogrindį, o pogrindis Lietuvoje visuomet klesti. Toks Bumblausko sąmojis kartais priverčia pafantazuoti ir apie kitų sporto ar kultūros šakų „gelbėjimą“. O gelbėti, deja, norisi daug ką, šį kartą – istorinį kiną. 2018 m. pradžioje visuomenei buvo pristatyti du nauji istoriniai filmai: režisieriaus Audriaus Juzėno Pelėdų kalnas ir Agnės Zalanskaitės sukurta Adolfo Ramanausko-Vanago Skaityti toliau …

Ramūnas Aušrotas. Marija kine: autonominio naratyvo stoka (NŽA nr. 1)

Marija (Myriem Roussel) filme "Sveika, Marija!" (1985)

Be jokios abejonės, Mergelės Marijos personažas protestantiškai Amerikai nėra įdomus. Bet ne mažiau dėl to kaltas pats Mergelės Marijos atvaizdavimo archetipas. Koks jis? Kino terminais kalbant, Mergelė Marija biblinės tematikos filmuose atlieka antro plano vaidmenį: jos gyvenimo įvykiai skleidžiasi ir vyksta Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo fone. Pastanga kitaip pasižiūrėti į Mergelę Mariją galime laikyti du filmus tuo pačiu pavadinimu – Marija iš Nazareto (Marie de Nazareth, 1995, ir Maria di Nazaret, 2012). Bet tiek prancūzo Skaityti toliau …

Marija Paškevičiūtė. Kinas ir (ne)nauja muzika (NŽA nr. 7)

Konferencijos Muzika ir garso dizainas kine bei naujosiose medijose. Teorijos ir praktikos
sankirtos akimirka. Iš: http://filmsoundmedia.lmta.lt/media

Jau keletas dešimtmečių kaip muzika ir garsas kine, o vėliau ir kitose vizualinėse medijose yra tapę ne tik naujų praktikų ir technologijų diegimo sfera, bet ir teorinių svarstymų objektu. Ir jau keleri metai žymiausi šios srities ekspertai – teoretikai ir praktikai – lankosi Vilniuje. Rugsėjo 25–30 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademija kartu su Tarptautinio kino, TV ir medijų mokyklų tinklo CILECT Europos regiono padaliniu surengė antrą konferenciją Muzika ir garso dizainas kine bei naujosiose Skaityti toliau …

Juozapas Paškauskas. Kino sveikinimas atvykus į antropoceną (NŽA nr. 6)

Kino stovyklos akimirka Antalieptėje. Glasses'n beard photography

Paskutinę liepos savaitę atvykus prie Antalieptės bažnyčios ir pradėjus pažintį su būsimos Meno avilio organizuojamos kino stovyklos aplinka, neapleido nemalonus jausmas, kartu ir viltis, kad šiltesnį santykį su šia vieta pavyks užmegzti su laiku. Antalieptėje gerai matyti skirtingų istorijos etapų sankirtos, kurios dabar pavirtusios į architektūrinius konfliktus. Tačiau Lina, viena iš stovyklos rengėjų, entuziastingai patikina, kad ši vietovė gerai iliust­ruoja šiųmetės stovyklos temą, kurios šūkis – „Sveiki atvykę į antropoceną!“ 2002 m. įtakingame mokslo žurnale Nature Skaityti toliau …

Ramūnas Aušrotas. Lemtingas trūkumas: Personažai ir archetipai (NŽA nr. 5)

graphic-1586183_1920

 1971 m. Donas Siegelis ir Clintas Eastwoodas už savo uždirbtus pinigus sukūrė labai keistą filmą Suviliotosios (angl. The Beguiled), žanriniu požiūriu tikrą mišrainę – jame susipynė istorinio filmo, gotikinio siaubo filmo ir perversiško seksualumo persunktos melodramos elementai. Atidžiai pasižiūrėjus, tai buvo vyriškai negrabus bandymas apmąstyti Pradžios knygoje užrašytą žmogaus būklės po nuopuolio diagnozę, tiksliau – įkvėpto autoriaus užrašytą pranašystę, susijusią su moterimi: „O moteriai jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi Skaityti toliau …

Gražina Sviderskytė. EMILIJA IŠ LAISVĖS ALĖJOS: vaizduotės galiai – tik spalvoti pelenai (NŽA nr. 3)

cache_1000x563_size16x9_58a458a2158e9_EMILIJAVIZUA

Vieninteliai kartai, kai minioje ne dusau, o laisviau kvėpavau, ištiko apie 1990 m.: ne paskandino, o gaivino jūra vilniję mitingai žaliame Vingio parke, ir ne sustingdė, o tik grūdino budėjimas juodoj sausio žiemoj prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Menu – nei linksma, nei ramu. Bet esu vien ten ir daugiau nerūpi niekas. Sniegas – regis, ne ištrypta pliurzė, o „trijų Baltijos sesių“ vėliavų pridygusi žydinti pieva. Grėsmė nerūpi. Laisvė svaigina. Garas kyla iš burnų, virš pakaušių Skaityti toliau …

Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Laiškas redaktoriui (NŽA nr. 2)

Lina_Kaminskaite

Mielas redaktoriau, klausi, ar galima apčiuopti lūžį šiuolaikiniame lietuviškame kine? Tai vienas tų klausimų, kurį palydi gilus atodūsis arba nebyli ilga pauzė, tikintis, kad klausiantysis tėra mandagiai, bet neatkakliai smalsus arba pakankamai nuovokus suprasti, kad pašnekovei šis nėra pats mieliausias, todėl užduos kitą. Bet kadangi mus skiria / jungia interneto ryšys, ekranai, dar kaži kokios mašinos, jų funkcionavimą užtikrinantys prietaisai – Tu šios neverbalinės raiškos negalėjai pamatyti ar pajausti, o aš nutylėjau, sutikdama atsakyti. Skubu Skaityti toliau …

Norbertas Černiauskas. Nėra istorijos be dramos: apie serialą “Laisvės kaina. Savanoriai” (NŽA nr. 1)

cache_1440x570_show_57bffa8684951_MykolasVildinasTomaVakeviitSAVANORIAIYQ1N8168

2016 m. pabaigoje Europos šalių kino forume Scanorama viešėjo bene žymiausias šiandienos lenkų kino prodiuseris Michałas Kwiecińskis, kuris, be visų klausimų apie ką tik mirusį režisierių Andrzejų Wajdą, buvo paklaustas ir apie savo prodiusuojamų bei didelio pasisekimo Lenkijoje sulaukusių istorinių kino serialų sėkmės formulę. Kwiecińskio atsakymas buvo ir originalus, ir paprastas: serialo populiarumui būtina melodrama, labiau gražūs nei talentingi aktoriai (žinoma, viename gali sutapti abu), daugiau šiuolaikiško natūralumo nei istorinės autentikos ir šiek tiek švento Skaityti toliau …

Narius Kairys. Matyti save ten, kur nesi (NŽA nr. 8)

screenshot_6

Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro jis vaikydavosi miške žvėris. Ir tikrai, išskyrus medžioklę, jam daugiau niekas nerūpėjo. Nei jis pats, nei kiti. Gali būti, kad jo gyvenimo upė taip ir būtų ramiai sau tekėjusi, kol ilgainiui, kaip tai visada esti, išsilietų į jūrą. Tačiau vieną dieną jo ištroškęs kūnas palinko virš šaltinio ir skaidriame paviršiuje Narcizas išvydo savo atspindį. Po Andrejaus Tarkovskio filmo Veidrodis (1975) peržiūros garsus sovietmečio režisierius Grigorijus Čukrajus apkaltino savo jaunesnį Skaityti toliau …

Anna Mikonis. Romantizmo kartos deimantas (NŽA nr. 7)

1024px-andrzej_wajda_1974

Andrzejus Wajda (1926–2016) visuomet buvo greta. Gyvas ne tik savo šilta šypsena, bet ir mums, gyvenantiems šioje pasaulio kertėje, artimas savo Europos istorijos samprata ir neįtikėtina vaizdų, kuriuos jis kūrė, įtaiga. Wajdos kūrybinis kelias iš esmės sutapo su Lenkijos kino istorija: jis truko daugiau kaip pusę šimtmečio. Su režisieriaus išėjimu baigėsi labai svarbi Lenkijos kino epocha. Ne tik todėl, kad mirė vienas iškiliausių kūrėjų, kurio filmai skatino karštas diskusijas ir kėlė dideles emocijas. Jo kūrybos Skaityti toliau …