Akvilė Naudžiūnienė. Atgal į ateitį: Ateities sindromas istorijoje (NŽA nr. 2)

  Sveiki atvykę į ateitį, kurioje parodų kuratores keičia įrašai per garsiakalbį, istorinis pasakojimas tampa (tautinės hipnozės?) seansu, o vizijos kaip tikrame programavimo aistruolių[1] pasaulyje – užkoduotos. Tokį novatorišką šuolį pirmyn į moderniausių technologijų ir istorinio mąstymo perspektyvos sujungimą siūlo Valstybės pažinimo centre (VPC) atidaryta atkurtos Lietuvos šimtmečiui paminėti skirta paroda – Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos. Tuos, kurie jau yra lankęsi VPC, toks parodos formatas vargiai nustebins, šiandien iš tokio tipo muziejų nieko mažiau Skaityti toliau …

Ieva Griniūtė-Tumelienė. Dirbtinė šeima: Vaikų darželiai tarpukario Lietuvoje (NŽA nr. 8)

fotkite

Šiandien veikiantys privatūs ir valstybiniai darželiai turbūt net patys nenumano, kokie jie panašūs į savo pirmtakus – XX a. pradžios visuomenė į vaikų lavinimą žiūrėjo taip pat atsakingai, kaip ir šių dienų tėvai. Šimtmečius ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo reikalai Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse buvo palikti šeimai, o konkrečiau – motinoms (išskirtiniais atvejais – guvernantėms). Anksčiau vaikai mokėsi iš tėvų, nes motinos būdavo namuose, todėl jie galėdavo padėti buityje ir, stebėdami ir atkartodami suaugusiųjų veiksmus, Skaityti toliau …

Senąją Lukiškių Dievo Motinos ikoną atidengiant. Tojaną Račiūnaitę kalbina Mantas Tamošaitis (NŽA nr. 8)

Lukiškių Dievo Motinos ikona po restauravimo

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas (tapytas XV a. pab. – XVI a. pr.) Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje – vienas seniausių Lietuvoje molbertinės tapybos paminklų, garsėjantis stebuklingomis malonėmis. Šią ikoną iš „Maskvos karų“ parvežė LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis, vėliau paveikslas atiduotas Seinų dominikonams, kurie perdavė ją Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui. Jame nuo 1684 m. pradėti liudyti paveikslo stebuklai, 1737 m. publikuoti stebuklų knygoje Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo. Apie Skaityti toliau …

Nerijus Šepetys. Suvažiavimas toks suvažiavimas (NŽA nr. 8)

aom-002

„2017 m. rugsėjo viduryje į Kauną tradiciniam susibūrimui ir pasibuvimui nesusirinko Lietuvos istorikai“, – tokį sakinį knietėjo užrašyti dar tik rengiantis važiuoti Kaunan, knietėjimas neišnyko ir sėdint rugsėjo 14 d. popietę tuštokoje VDU Didžiojoje salėje per IV Lietuvos istorikų suvažiavimo atidarymą. Sakinį pagaliau užrašiau, o jame, galima sakyti, atsispindi tam tikra prasme kolektyvinis nusivylimas, vietomis peraugantis į nuoskaudą ir vainikuojamas apgailestavimo. Šias emocijas ir dera nuo pradžių paaiškinti, kad ir koks mielas širdžiai būtų pats Skaityti toliau …

Nerijus Šepetys. Naisių istorijos migla (NŽA nr. 7)

IMG_1166_gaz

Savo meilę gimtajam Naisių kaimui išreiškiau remdamas viską, kas jau padaryta, kuriama ir bus sukurta ateityje. Ramūnas Karbauskis   Miglų migla! – sako Mokytojas. Miglų migla! Viskas migla! Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule? Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai lieka ta pati. […] Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų, taip ateities dienomis būsiančių dalykų neatmins vėliau gyvensiantys žmonės. Mok 1, 1–4. 11   Naisiai negali neturėti Skaityti toliau …

Tomas Daugirdas. Vytis Lukiškėse. (NŽA nr. 7)

Untitled-1

  Ginčas dėl to, turi ar neturi Vytis (kaip raitelis ant žirgo) stovėti Lukiškių aikštėje – greta skonių, ideologinių požiūrių ir kitų skirtumų, – remiasi ir gana objektyvia aplinkybe. Lukiškių aikštės koncepcija, kaip ji išdėstyta priimtuose nutarimuose, kituose dokumentuose ir rezoliucijose, konkursų sąlygose, nedera su Vyčio simbolika, kuri, kad ir nėra labai apibrėžta, tačiau jau įsitvirtinusi lietuviškoje savivokoje. Sprendžiant objektyviai, Lukiškių aikštės perprasminimo ir įprasminimo projektams Vytis kaip raitelis ant žirgo netinka. Kad Vytis derėtų Skaityti toliau …

Justinas Mickus. Provincialus tautiškumas ir jo simptomai: bendro Vidurio Rytų Europos likimo mitas (NŽA nr. 6)

Andrius Miežis. Nu laba diena... 2016. Drobė, akrilas

Vasaros pradžioje, kai ilgas ir daug nervų kainavęs stojimo procesas pagaliau pradeda grimzti į užmarštį, Prinstono universiteto rektorius būsimiems pirmakursiams padovanoja po knygą, kurią šie privalo perskaityti, prieš atvykdami į savo naujuosius namus. Šiemet išdalinti 1300 knygų egzempliorių būsimų studentų klausė vieno klausimo: „Kas yra populizmas?“ (puiki Jano-Wernerio Müllerio knyga What is Populism?). Kai pavasarį sužinojau, kad rektorius išsirinko šią knygą, susimąsčiau: „Kaip pasikeitė laikai… man dovanota knyga klausė, kas yra gyvenimo prasmė?“ (ne tokia Skaityti toliau …

Vytautas Ališauskas. Laiškas redaktoriui: Išsiveržti iš Vidurio(-Rytų) Euro­pos? (NŽA nr. 5)

unnamed

  Godotinas Redaktoriau, esu jau nebe jaunas žmogus ir prisimenu daug keistų dalykų. Vienas jų – Sąjūdžio pradžioje vis sužėruodavusios diskusijos apie Lietuvos geopolitinę orientaciją (atvirai sakant, vargu, ar tokius žodžius tada kas nors žinojo, bet kalbėta būtent apie tai). Lietuva – Rytų, Šiaurės, o gal Vidurio Europos dalis? Aišku, niekas nenorėjo būti Rytų Europoje, regis a. a. Romualdas Ozolas apie 1989 m. skaitė paskaitą jaunimui apie tai, kad mums pakeliui su Skandinavija. Kad teisėtai Skaityti toliau …

Kęstutis K. Girnius. Nelaukta tauta (NŽA nr. 5)

Untitled

  Kitais metais švęsime Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Tokios progos skatina didžiavimusi pagrįstus pasakojimus, kuriuose pabrėžiama, kad lietuvių tauta jau tūkstantį metų gyvenanti Baltijos jūros pakrantėse. Kiekviename šimtmetyje randami veikėjai, kurie savo darbais užtikrinę lietuvių tautos tęstinumą ir tapatybę, tarp jų Mindaugas, Vytautas Didysis, Daukantas, Maironis, Vasario 16-tosios akto signatarai. Ne tik Vasario 16-ji, bet ir Sąjūdis esą patvirtino lietuvių tautos patvarumą, leido Lietuvai užimti teisėtą vietą tarp nepriklausomų valstybių. Šitoks istorijos supratimas nėra itin Skaityti toliau …

Bolševikai ir ganytojo pareiga. Arūną Streikų kalbina Laurynas Peluritis (NŽA nr. 4)

Teofilius_Matulionis

Praėjusių metų pabaigoje popiežius Pranciškus pripažino arkivyskupo Teo­filiaus Matulionio (1873–1962) kankinystę ir atvėrė kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Šių metų birželio 25 d. Vilniuje pirmą kartą švenčiamos jo beatifikacijos iškilmės. Šis Katalikų Bažnyčiai ir visiems Lietuvos tikintiesiems labai reikšmingas įvykis paskatino iš naujo prisiminti nepaprastą Teofiliaus Matulionio gyvenimą. Būdamas ištikimas tikėjimo tiesoms ir nepaliaudamai kovodamas už tikinčiųjų teises, jis ne kartą buvo kalintas tiek carinės, tiek bolševikinės valdžios. Po bolševikų perversmo Rusijoje dirbęs kunigas pirmą kartą trejiems Skaityti toliau …