TARSI ANTI-ANTIGONĖ. Kristiną Sabaliauskaitę kalbina Tomas Vaiseta (NŽA nr. 3)

Romos barokas. Vytauto Ališausko nuotrauka.

Prieš šių metų balandžio 10–12 d. vykusią Londono knygų mugę, kur Market Focus programoje dalyvavo trys Baltijos šalys, Lietuvos literatūrinių susitikimų gyvenimas buvo šiek tiek pagyvėjęs. Per vieną iš vakarienių, kurioje lietuvių rašytojai susitiko su britų žurnalistais, teko garbė atsisėsti šalia Kristinos Sabaliauskaitės. Klausydamas, kaip ji sklandžia anglų kalba, be jokio varginančio patriotinio patoso ir išvengdama lietuvių ausiai­ nuvalkiotų banalybių, dėsto viešnioms ir svečiams įdomias Lietuvos istorijos interpretacijas, netrukus priėjau prie dviejų išvadų: pirma, Lietuva Skaityti toliau …

Antanas Terleckas. Kas naujo istoriniame kine? (NŽA nr. 3)

Kadras iš filmo "Nenugalimas" (2018, rež. A. Zalanskaitė)

  Profesorius Alfredas Bumblauskas studentams vis primena savo teoriją, kaip derėtų gelbėti Lietuvos futbolą. Tereikia jį uždrausti ir tokiu būdu priversti persikelti į pogrindį, o pogrindis Lietuvoje visuomet klesti. Toks Bumblausko sąmojis kartais priverčia pafantazuoti ir apie kitų sporto ar kultūros šakų „gelbėjimą“. O gelbėti, deja, norisi daug ką, šį kartą – istorinį kiną. 2018 m. pradžioje visuomenei buvo pristatyti du nauji istoriniai filmai: režisieriaus Audriaus Juzėno Pelėdų kalnas ir Agnės Zalanskaitės sukurta Adolfo Ramanausko-Vanago Skaityti toliau …

Monika Šipelytė. Susivienijimas lietuvių Amerikoje: Šimtmečio istorija JAV (NŽA nr. 2)

Monika Šipelytė ir Aldona Marijosius tvarko SLA archyvą

Niujorko lietuvių gyvenimas, išsitęsęs daugiau nei šimtmetį, yra tema, kurią norėčiau pasvarstyti šiame tekste. Kaip ir istoriko santykį su dabartimi ir joje gyvenančiais žmonėmis, kuriuos vilioja praeities tyrimai, norint suvokti savo ir tautos istoriją. Taigi istorikas yra ne tik tyrėjas, bet ir stebėtojas, o kartais – ir dalyvis. Dauguma Europos tautų yra prisidėjusios prie Jungtinių Amerikos Valstijų tapatybės kūrimo – tiek fiziškai kolonizuodamos šią Žemės rutulio dalį, tiek platindamos jos kaip „išsvajotosios žemės“ įvaizdį. XIX–XX Skaityti toliau …

Antanas Petrilionis. Viduramžių detektyvas: Kaip žuvo kunigaikštis Karigaila? 1390 m. rugsėjo įvykiai ir jų atmintis (NŽA nr. 2)

1

    Pasaulį užkariavęs serialas Sostų karai supažindino žiūrovus su žiauriu ir intrigų pilnu Viduramžių pasauliu. Nors tai yra fantastikos pripildytas serialas, jo autorius George‘as Martinas tvirtino, kad įkvėpimo sėmėsi ir iš Viduramžių istorijos (Šimtamečio karo, Kryžiaus žygių, Rožių karų)[1]. Panašių serialui tinkančių siužetų būtų galima ieškoti ir Lietuvos istorijoje. Pavyzdžiui, vienas iš paskutinių didžiųjų Vokiečių ordino reizų 1390 m. Šis žygis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę išsiskyrė tuo, kad jame dalyvavo ir Lietuvos kunigaikštis Vytautas, Skaityti toliau …

Akvilė Naudžiūnienė. Atgal į ateitį: Ateities sindromas istorijoje (NŽA nr. 2)

  Sveiki atvykę į ateitį, kurioje parodų kuratores keičia įrašai per garsiakalbį, istorinis pasakojimas tampa (tautinės hipnozės?) seansu, o vizijos kaip tikrame programavimo aistruolių[1] pasaulyje – užkoduotos. Tokį novatorišką šuolį pirmyn į moderniausių technologijų ir istorinio mąstymo perspektyvos sujungimą siūlo Valstybės pažinimo centre (VPC) atidaryta atkurtos Lietuvos šimtmečiui paminėti skirta paroda – Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos. Tuos, kurie jau yra lankęsi VPC, toks parodos formatas vargiai nustebins, šiandien iš tokio tipo muziejų nieko mažiau Skaityti toliau …

Ieva Griniūtė-Tumelienė. Dirbtinė šeima: Vaikų darželiai tarpukario Lietuvoje (NŽA nr. 8)

fotkite

Šiandien veikiantys privatūs ir valstybiniai darželiai turbūt net patys nenumano, kokie jie panašūs į savo pirmtakus – XX a. pradžios visuomenė į vaikų lavinimą žiūrėjo taip pat atsakingai, kaip ir šių dienų tėvai. Šimtmečius ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo reikalai Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse buvo palikti šeimai, o konkrečiau – motinoms (išskirtiniais atvejais – guvernantėms). Anksčiau vaikai mokėsi iš tėvų, nes motinos būdavo namuose, todėl jie galėdavo padėti buityje ir, stebėdami ir atkartodami suaugusiųjų veiksmus, Skaityti toliau …

Senąją Lukiškių Dievo Motinos ikoną atidengiant. Tojaną Račiūnaitę kalbina Mantas Tamošaitis (NŽA nr. 8)

Lukiškių Dievo Motinos ikona po restauravimo

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas (tapytas XV a. pab. – XVI a. pr.) Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje – vienas seniausių Lietuvoje molbertinės tapybos paminklų, garsėjantis stebuklingomis malonėmis. Šią ikoną iš „Maskvos karų“ parvežė LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis, vėliau paveikslas atiduotas Seinų dominikonams, kurie perdavė ją Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui. Jame nuo 1684 m. pradėti liudyti paveikslo stebuklai, 1737 m. publikuoti stebuklų knygoje Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo. Apie Skaityti toliau …

Nerijus Šepetys. Suvažiavimas toks suvažiavimas (NŽA nr. 8)

aom-002

„2017 m. rugsėjo viduryje į Kauną tradiciniam susibūrimui ir pasibuvimui nesusirinko Lietuvos istorikai“, – tokį sakinį knietėjo užrašyti dar tik rengiantis važiuoti Kaunan, knietėjimas neišnyko ir sėdint rugsėjo 14 d. popietę tuštokoje VDU Didžiojoje salėje per IV Lietuvos istorikų suvažiavimo atidarymą. Sakinį pagaliau užrašiau, o jame, galima sakyti, atsispindi tam tikra prasme kolektyvinis nusivylimas, vietomis peraugantis į nuoskaudą ir vainikuojamas apgailestavimo. Šias emocijas ir dera nuo pradžių paaiškinti, kad ir koks mielas širdžiai būtų pats Skaityti toliau …

Nerijus Šepetys. Naisių istorijos migla (NŽA nr. 7)

IMG_1166_gaz

Savo meilę gimtajam Naisių kaimui išreiškiau remdamas viską, kas jau padaryta, kuriama ir bus sukurta ateityje. Ramūnas Karbauskis   Miglų migla! – sako Mokytojas. Miglų migla! Viskas migla! Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule? Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai lieka ta pati. […] Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų, taip ateities dienomis būsiančių dalykų neatmins vėliau gyvensiantys žmonės. Mok 1, 1–4. 11   Naisiai negali neturėti Skaityti toliau …

Tomas Daugirdas. Vytis Lukiškėse. (NŽA nr. 7)

Untitled-1

  Ginčas dėl to, turi ar neturi Vytis (kaip raitelis ant žirgo) stovėti Lukiškių aikštėje – greta skonių, ideologinių požiūrių ir kitų skirtumų, – remiasi ir gana objektyvia aplinkybe. Lukiškių aikštės koncepcija, kaip ji išdėstyta priimtuose nutarimuose, kituose dokumentuose ir rezoliucijose, konkursų sąlygose, nedera su Vyčio simbolika, kuri, kad ir nėra labai apibrėžta, tačiau jau įsitvirtinusi lietuviškoje savivokoje. Sprendžiant objektyviai, Lukiškių aikštės perprasminimo ir įprasminimo projektams Vytis kaip raitelis ant žirgo netinka. Kad Vytis derėtų Skaityti toliau …