Justinas Mickus. Provincialus tautiškumas ir jo simptomai: bendro Vidurio Rytų Europos likimo mitas (NŽA nr. 6)

Andrius Miežis. Nu laba diena... 2016. Drobė, akrilas

Vasaros pradžioje, kai ilgas ir daug nervų kainavęs stojimo procesas pagaliau pradeda grimzti į užmarštį, Prinstono universiteto rektorius būsimiems pirmakursiams padovanoja po knygą, kurią šie privalo perskaityti, prieš atvykdami į savo naujuosius namus. Šiemet išdalinti 1300 knygų egzempliorių būsimų studentų klausė vieno klausimo: „Kas yra populizmas?“ (puiki Jano-Wernerio Müllerio knyga What is Populism?). Kai pavasarį sužinojau, kad rektorius išsirinko šią knygą, susimąsčiau: „Kaip pasikeitė laikai… man dovanota knyga klausė, kas yra gyvenimo prasmė?“ (ne tokia Skaityti toliau …

Vytautas Ališauskas. Laiškas redaktoriui: Išsiveržti iš Vidurio(-Rytų) Euro­pos? (NŽA nr. 5)

unnamed

  Godotinas Redaktoriau, esu jau nebe jaunas žmogus ir prisimenu daug keistų dalykų. Vienas jų – Sąjūdžio pradžioje vis sužėruodavusios diskusijos apie Lietuvos geopolitinę orientaciją (atvirai sakant, vargu, ar tokius žodžius tada kas nors žinojo, bet kalbėta būtent apie tai). Lietuva – Rytų, Šiaurės, o gal Vidurio Europos dalis? Aišku, niekas nenorėjo būti Rytų Europoje, regis a. a. Romualdas Ozolas apie 1989 m. skaitė paskaitą jaunimui apie tai, kad mums pakeliui su Skandinavija. Kad teisėtai Skaityti toliau …

Kęstutis K. Girnius. Nelaukta tauta (NŽA nr. 5)

Untitled

  Kitais metais švęsime Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Tokios progos skatina didžiavimusi pagrįstus pasakojimus, kuriuose pabrėžiama, kad lietuvių tauta jau tūkstantį metų gyvenanti Baltijos jūros pakrantėse. Kiekviename šimtmetyje randami veikėjai, kurie savo darbais užtikrinę lietuvių tautos tęstinumą ir tapatybę, tarp jų Mindaugas, Vytautas Didysis, Daukantas, Maironis, Vasario 16-tosios akto signatarai. Ne tik Vasario 16-ji, bet ir Sąjūdis esą patvirtino lietuvių tautos patvarumą, leido Lietuvai užimti teisėtą vietą tarp nepriklausomų valstybių. Šitoks istorijos supratimas nėra itin Skaityti toliau …

Bolševikai ir ganytojo pareiga. Arūną Streikų kalbina Laurynas Peluritis (NŽA nr. 4)

Teofilius_Matulionis

Praėjusių metų pabaigoje popiežius Pranciškus pripažino arkivyskupo Teo­filiaus Matulionio (1873–1962) kankinystę ir atvėrė kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Šių metų birželio 25 d. Vilniuje pirmą kartą švenčiamos jo beatifikacijos iškilmės. Šis Katalikų Bažnyčiai ir visiems Lietuvos tikintiesiems labai reikšmingas įvykis paskatino iš naujo prisiminti nepaprastą Teofiliaus Matulionio gyvenimą. Būdamas ištikimas tikėjimo tiesoms ir nepaliaudamai kovodamas už tikinčiųjų teises, jis ne kartą buvo kalintas tiek carinės, tiek bolševikinės valdžios. Po bolševikų perversmo Rusijoje dirbęs kunigas pirmą kartą trejiems Skaityti toliau …

Gvenda Milaknytė. Laiškas redaktoriui (NŽA nr. 4)

foto (1)

Gerbiamas redaktoriau, visuomenė sovietinio palikimo nepageidauja. Ji nenori, kad jai akis badytų parūdiję žali darbininkai ir kareiviai. Lauk juos iš čia, garsiai pareiškė visuomenės aktyvas prieš kelerius metus dar kartą užvirusiuose ir jau visiems gerokai įgrisusiuose ginčuose. Tačiau kol dėmesį nukreipia iš tolo nuo pjedestalų kviečiantys ir lengvai identifikuojami stabai, visuomenę klastingai išduoda jos pačios atmintis. Sovietmetinė miesto kaukė, niekieno nepastebėta, tyliai prasiskverbė į mūsų širdis ir tapo savu mielu, bespalviu veidu, kuris liudija: „Visada Skaityti toliau …

Gražina Sviderskytė. EMILIJA IŠ LAISVĖS ALĖJOS: vaizduotės galiai – tik spalvoti pelenai (NŽA nr. 3)

cache_1000x563_size16x9_58a458a2158e9_EMILIJAVIZUA

Vieninteliai kartai, kai minioje ne dusau, o laisviau kvėpavau, ištiko apie 1990 m.: ne paskandino, o gaivino jūra vilniję mitingai žaliame Vingio parke, ir ne sustingdė, o tik grūdino budėjimas juodoj sausio žiemoj prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Menu – nei linksma, nei ramu. Bet esu vien ten ir daugiau nerūpi niekas. Sniegas – regis, ne ištrypta pliurzė, o „trijų Baltijos sesių“ vėliavų pridygusi žydinti pieva. Grėsmė nerūpi. Laisvė svaigina. Garas kyla iš burnų, virš pakaušių Skaityti toliau …

Paulius Subačius. Pastabos apie Akto šaltinius (NŽA nr. 3)

800px-Olaus_Magnus_-_More_on_the_Wildness_of_the_Dwellers_in_Forests

  Kuo giliau į mišką, tuo daugiau aktų. Artūras Imbrasas, Facebook Akto istorinę reikšmę ir žodinį turinį kvestionuojančių, bent Lietuvoje, nedaug. O štai pačių šaltinių statuso aptarimas paliko slegiantį įspūdį. Svarbiausias sąvokas painiojo, keisčiausiomis prielaidomis dalijosi ne tik žurnalistai, istorijos mėgėjai ar interneto troliai, bet ir kelių humanitarinių krypčių profesionalai. Jie neatitoko net po taiklios Aurimo Švedo pastabos, kad susidūrimas su ligi tol nežinotais Akto egzemplioriais „tapo tikru iššūkiu mūzos Klėjos tarnams, nes privertė mus Skaityti toliau …

Tomas Daugirdas. Karas, kurio nebuvo (NŽA nr. 3)

Untitled-1

Antrasis pasaulinis karas lietuvių tautinėje atmintyje yra gerai užmirštas istorijos įvykis. Jį prisimename labai vangiai kaip „mūsų“ istoriją. Vertiname kaip „svetimųjų“ karą ir, keičiantis aktualioms aplinkybėms, veikiai užmirštame tai, kas ką tik buvo aktyviai prisimenama. Karo atmintis yra tampriai surištas mazgas, kurio išpynimas meta iššūkį XIX a. pabaigoje susikūrusios nacijos tautiniam pasididžiavimui ir savipratai. Ką rinksimės: aktyviai užmiršti ir visomis pastangomis kovoti su šešėlius ant mūsų herojų metančia atmintimi, ar atsiminti ir keistis. Karo atminties Skaityti toliau …

Kęstutis Skrupskelis. Sunkūs laikai gyventi Lietuvoje: 1919 m. laiškai giminėms ir draugams Amerikoje (NŽA nr. 2)

Naujienos_building_in_Chicago_circa_1920_dontated_by_Vaisvil_family

Didysis karas ir Vokietijos okupacija Lietuvą izoliavo. Tik praėjus beveik metams po paliaubų Vakaruose ir keliems mėnesiams po Versalio sutarties, JAV paštas pradėjo priiminėti laiškus į Lietuvą. Apie tai 1919 m. rugpjūčio 11 d. pranešė Čikagoje leidžiamos Naujienos: Lietuva – tai visa buvusi Kauno gubernija, didesnioji dalis Suvalkų gubernijos, dalys Vilniaus ir Gardino gubernijų. Kartu JAV paštas informavo, kad, kadangi Vilnių, Gardiną ir Suvalkus valdo lenkai, tai laiškus taip ir reikia adresuoti. Maždaug tuo metu Skaityti toliau …

Monika Šipelytė. Bronys Raila – profesionalaus ideologo pamokymai (NŽA nr. 2)

raila9

Postidealizmo kultūrinėje terpėje sakomės neberandantys herojų, nes mūsų visuomenei nebereikia heroizmo, arba tiksliau – pernelyg sunku nuspėti, kas gali tapti pagarbos, pripažinimo, susižavėjimo, naujų judėjimų pradžios ar senųjų tradicijų atgaivinimo varikliu. Todėl kartais ima atrodyti, kad tokia kibirkštimi kasdienybės pilkumose gali tapti bet kas. Informacijos perviršio laikais galime keisti savo elektroninių viršelių nuotraukas kas dieną – pagal nuotaiką, orus, politinę situaciją ar estetinės kultūros skandalus. Ir čia istorijų pasakojimai suteikia tam tikrą atsipeikėjimo nuo nepaliaujamos Skaityti toliau …