Ruslanas Baranovas. Demokratija, autoimuninės ligos ir sprendimas: Jacques Derrida politinė filosofija (NŽA nr. 4)

bara

  Tai, kas vyksta su demokratija, niekaip nepaliauja drumsti mūsų ramybės. Antai visai neseniai Lietuvoje sužinojime apie kelių verslo grupių didžiulio masto ilgalaikes pastangas pažeisti mūsų demokratinę sistemą. Tai mums atskleidė beveik dešimt metų trukęs tyrimas, pasitelkęs sekimą ir privačių pokalbių klausymąsi. Reaguodami į tai, keli parlamentarai pateikė pasiūlymą atimti licencijas iš „susikompromitavusių“ žiniasklaidos priemonių. Ir tyrimui pasitelktos priemonės, ir iš jo padarytos politinės išvados yra siekiai nedemokratinėmis (o autokratinėmis) priemonėmis ginti demokratiją nuo kvazioligarchinių Skaityti toliau …

Simas Čelutka. Aktualusis Spinoza (NŽA nr. 2)

Baruch Spinoza,
TEOLOGINIS-POLITINIS TRAKTATAS =
TRACTATUS THEOLOGICO-POLITICUS,
Iš lotynų kalbos vertė Laurynas Adomaitis,
Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2017, 676 p., 700 egz.

Barucho Spinozos Teologinio-politinio traktato (toliau – Traktato) lietuviško vertimo pasirodymas yra svarbus įvykis Lietuvos filosofijos padangėje. Ne vien todėl, kad vis dar gėdingai stokojame filosofijos klasikos vertimų, tad neišvengiamai džiaugiamės kiekvienu tokiu pasirodymu. Šio veikalo vertimas praturtins ir akademines, galbūt paskatins ir viešas diskusijas bent keliuose teminiuose laukuose. Daugiausia priežasčių džiaugtis turi politikos filosofai ir idėjų istorikai. Traktate plėtojamos moderniąją politinę filosofiją apibrėžiančios koncepcijos ir problemos: tolerancija, mąstymo ir žodžio laisvė, socialinis kontraktas kaip politinės Skaityti toliau …

Nida Vasiliauskaitė. Tolerancija kaip galios santykis: kur ir kada jos nereikia (NŽA nr. 4)

f208f534290263_56cb70d5d2041

Būna žodžių, kuriuos perteklingas viešas vartojimas neatpažįstamai transformuoja ir, ne be pagrindo, paverčia pejoratyvu. „Tolerancija“ – neabejotinai vienas tokių. Kalbos apie ją erzina, skelia visuomenę į dvi dalis, kurių pirmoji vis moko, prašo ar reikalauja tolerancijos, o antroji atsako panieka: „Fui, tolerastai!“ Kuo labiau „Fui!“, tuo labiau pirmieji ima tapti jo atitikmeniu – savo pačių karikatūra (taip neretai nutinka: baudžiauninkas išsiugdo baudžiauninko sąmonę, verslininkas virsta tikru Mėslitos direktoriumi, moterys – moterina, o žydai – žydina). Skaityti toliau …

Vilius Bartninkas. Sofistai, pilietybė ir Atėnų demokratijos krizė (NŽA nr. 4)

day_foto_5

  I Gyventi politiškai, reiškia veikti arba turėti galimybę veikti bendruomenėje: tai jau standartiniu tapęs pilietybės apibrėžimas Aristotelio Politikoje (3.1). Šio dvigubo apibrėžimo pirmoji dalis numato piliečių aktyvią politinę gyvenseną, kuri pirmiausia apėmė dalyvavimą teismuose, tautos susirinkimuose ir, pageidautina, pareigų turėjimą. Tad pilietybė yra dalyvavimas sant­varkoje. Kaip Aristotelis tuojau pastebi, toks apibrėžimas yra itin demokratinis, kadangi ne visos santvarkos sudaro sąlygas visiems piliečiams aktyviai dalyvauti viešumoje. Antai aristokratinėse ir oligarchinėse sant­varkose tik menka piliečių dalis, Skaityti toliau …

Alasdair MacIntyre. Šiandiena: universitetai, filosofija, Dievas. (NŽA nr. 7)

rosanda-sorokaite2

Alasdairas MacIntyre’as (g. 1929) pripažįstamas kaip vienas įžvalgiausių XX a. pabaigos moralės ir politikos filosofų. Knygose Po dorybės (1981), Kieno teisingumas? Kuris racionalumas? (1988) ir Trys skirtingos moralinio mąstymo versijos (1990) MacIntyre’as kritikuoja šiuolaikinę kapitalistinę visuomenę, kuri esą negali pasiūlyti savitos žmogaus prigimties sampratos, vienijančio moralinio kodekso ir pasiduoda etinio reliatyvizmo arba, dar blogiau, savidestruktyvaus nihilizmo apžavams. Pradėjęs nuo marksizmo (Lietuvoje šį ankstyvąjį mąstytojo kūrybos periodą bandė aktualizuoti Andrius Bielskis), MacIntyre’as galiausiai atsivertė į katalikybę Skaityti toliau …

Linas Jokubaitis. Istorijos filosofijos ir konservatizmas (NŽA nr. 6)

tu-ju-nepazisti-al-dr-180-x-220-2008-ercmonaite

                 Žodžiu, viską galima pasakyti apie pasaulio istoriją, viską, kas tik gali ateiti į galvą labiausiai pakrikusiai vaizduotei. Vieno tik negalima pasakyti – kad protinga. Žmogus iš pogrindžio (Fiodor Dostojevskij, Užrašai iš pogrindžio) Ilgai ir atkakliai studijavęs klausimą, kaip atrodys būsimos visuomenės socialinė santvarka, kuri pakeis dabartinę, padariau išvadą, kad visi socialinių sistemų kūrėjai,  nuo seniausių laikų iki mūsų 187… metų, buvo svajotojai, pasakininkai, kvailiai […]. Bet kadangi Skaityti toliau …