Austėja Mikuckytė-Mateikienė. Kęstučio Grigaliūno pokyčių menas (NŽA nr. 1)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Gruodžio 21 d. – sausio 28 d. vyko Kęstučio Grigaliūno kūrybos paroda Tu manai, kad tu manai. Tai – išsamus intensyvios trijų dešimtmečių autoriaus meninės veiklos pristatymas. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ eksponuoti pokštaujančiai rimti ir rimtai pokštaujantys Grigaliūno kūriniai, o galerijoje „Kairė-dešinė“ – skaudžią Lietuvos praeitį interpretuojantys artefaktai. Parodos kuratorių Kristinos Kleponytės-Šemeškienės ir Jurgos Minčinauskienės idėja pristatyti Grigaliūno kūrybą kaip visumą pasiteisino su kaupu. Jos yra teisios sakydamos, kad šis autorius visiems yra Skaityti toliau …

Senąją Lukiškių Dievo Motinos ikoną atidengiant. Tojaną Račiūnaitę kalbina Mantas Tamošaitis (NŽA nr. 8)

Lukiškių Dievo Motinos ikona po restauravimo

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas (tapytas XV a. pab. – XVI a. pr.) Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje – vienas seniausių Lietuvoje molbertinės tapybos paminklų, garsėjantis stebuklingomis malonėmis. Šią ikoną iš „Maskvos karų“ parvežė LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis, vėliau paveikslas atiduotas Seinų dominikonams, kurie perdavė ją Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui. Jame nuo 1684 m. pradėti liudyti paveikslo stebuklai, 1737 m. publikuoti stebuklų knygoje Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo. Apie Skaityti toliau …

Aistė Kisarauskaitė. Kultūros šukės, arba Eglės Ridikaitės kultūringos grindys (NŽA nr. 1)

04.-Kaip-svastika

2016 m. gruodžio 21 d. – 2017 m. sausio 22 d. Titaniko parodų erdvėse vykusi Eglės Ridikaitės paroda Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys sulaukė daug dėmesio. Kalbėti apie šią parodą galima pradėti nuo besikartojančio pastebėjimo, kad ji – vienas ryškiausių metų meninių įvykių, vienas didžiųjų projektų, lenkiančių ir dažną personalinę parodą. Ant Titaniko sienų eksponuotos įspūdingo formato drobės, kuriose menininkė tapybos būdu tiksliai atkartojo senųjų Vilniaus namų laiptinių dekorą, tiksliau – jų keraminėmis dekoratyvinėmis plytelėmis Skaityti toliau …

Tojana Račiūnaitė. Krikščioniškosios dailės kolekcija: įvaizdintos ir nutylėtos istorijos (NŽA nr. 6)

bpm_ne_vien_dangus_zeneka_6

Bažnytinio paveldo muziejuje šią vasarą (nuo gegužės 31 d. iki rugsėjo 24 d.) veikė didelė ir turininga paroda Ne vien Dangus: Religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos (kuratorės Dalia Vasiliūnienė, Skaidrė Urbonienė). Apie ją buvo rašyta ir kalbėta, džiaugtasi gausia ir vertinga kolekcija bei pačiu sumanymu visuomenei parodyti tam tikru būdu susistemintus krikščioniškos ir su krikščioniška tradicija susijusios dailės kūrinius. Parodos pavadinimas rezonuoja su 2012 m. pirmosios šios kolekcijos Skaityti toliau …

Vidas Poškus. Ką daryčiau, jei būčiau graferis? Pastebėjimai po festivalio Vilnius Street Art (NŽA nr. 6)

liudas_parulskis_i_nykimo_ta_kas_-_vieta_nuotr_

Pirmas dalykas, kurį norėčiau suformuluoti ar bent kažkiek patikslinti Gerbiamam Skaitytojui, – tai paties žmogaus, palikinėjančio vizualinius pėdsakus mieste, apibrėžimas. Sunku ir komplikuota nusakyti gatvės menininko vardą: „grafičio dailininkas“ (ar menininkas) yra ir griozdiška, ir net šioks toks nonsensas (nė vienas gatvės dailininkas miesto tikrai nedailina), o „graferis“ ar „grafioras“ (kaip kartais buitiškai sakoma) turėtų skaudinti galvą kalbos puoselėtojams1. Bet vis dėlto barbarizmų sferai priklausantys terminai, žinoma, (nes taip būna ypač dažnai) labiau atspindi realybę. Skaityti toliau …