Kristina Steiblytė. Pagauti momentą: jaunas Lietuvos teatras (NŽA nr. 4)

1147_rec

  Aš gaudžiau momentą, bet nepagavau. Tik laikrodį sudaužiau. Iš spektaklio Ten būti čia (paūmėjimai) 1990 m. spektakliu Ten būti čia (paūmėjimai) debiutavo Oskaras Koršunovas. Tada dar studijuojantis režisierius iškart padarė nemenką įspūdį. Rūta Vanagaitė jo debiutą net palygino su Eimunto Nekrošiaus. Tačiau įvertinti jo teatrą, suprasti, kuo jis kitoks nuo dėstytojo, kurso vadovo Jono Vaitkaus, kaip savarankiškai apie teatrą mąsto jaunasis režisierius, kritikams prireikė laiko. Taip nutiko ne su vienu jo darbu: atmetimą keisdavo Skaityti toliau …

Bolševikai ir ganytojo pareiga. Arūną Streikų kalbina Laurynas Peluritis (NŽA nr. 4)

Teofilius_Matulionis

Praėjusių metų pabaigoje popiežius Pranciškus pripažino arkivyskupo Teo­filiaus Matulionio (1873–1962) kankinystę ir atvėrė kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Šių metų birželio 25 d. Vilniuje pirmą kartą švenčiamos jo beatifikacijos iškilmės. Šis Katalikų Bažnyčiai ir visiems Lietuvos tikintiesiems labai reikšmingas įvykis paskatino iš naujo prisiminti nepaprastą Teofiliaus Matulionio gyvenimą. Būdamas ištikimas tikėjimo tiesoms ir nepaliaudamai kovodamas už tikinčiųjų teises, jis ne kartą buvo kalintas tiek carinės, tiek bolševikinės valdžios. Po bolševikų perversmo Rusijoje dirbęs kunigas pirmą kartą trejiems Skaityti toliau …

Gvenda Milaknytė. Laiškas redaktoriui (NŽA nr. 4)

foto (1)

Gerbiamas redaktoriau, visuomenė sovietinio palikimo nepageidauja. Ji nenori, kad jai akis badytų parūdiję žali darbininkai ir kareiviai. Lauk juos iš čia, garsiai pareiškė visuomenės aktyvas prieš kelerius metus dar kartą užvirusiuose ir jau visiems gerokai įgrisusiuose ginčuose. Tačiau kol dėmesį nukreipia iš tolo nuo pjedestalų kviečiantys ir lengvai identifikuojami stabai, visuomenę klastingai išduoda jos pačios atmintis. Sovietmetinė miesto kaukė, niekieno nepastebėta, tyliai prasiskverbė į mūsų širdis ir tapo savu mielu, bespalviu veidu, kuris liudija: „Visada Skaityti toliau …

Nida Vasiliauskaitė. Tolerancija kaip galios santykis: kur ir kada jos nereikia (NŽA nr. 4)

f208f534290263_56cb70d5d2041

Būna žodžių, kuriuos perteklingas viešas vartojimas neatpažįstamai transformuoja ir, ne be pagrindo, paverčia pejoratyvu. „Tolerancija“ – neabejotinai vienas tokių. Kalbos apie ją erzina, skelia visuomenę į dvi dalis, kurių pirmoji vis moko, prašo ar reikalauja tolerancijos, o antroji atsako panieka: „Fui, tolerastai!“ Kuo labiau „Fui!“, tuo labiau pirmieji ima tapti jo atitikmeniu – savo pačių karikatūra (taip neretai nutinka: baudžiauninkas išsiugdo baudžiauninko sąmonę, verslininkas virsta tikru Mėslitos direktoriumi, moterys – moterina, o žydai – žydina). Skaityti toliau …

Vilius Bartninkas. Sofistai, pilietybė ir Atėnų demokratijos krizė (NŽA nr. 4)

day_foto_5

  I Gyventi politiškai, reiškia veikti arba turėti galimybę veikti bendruomenėje: tai jau standartiniu tapęs pilietybės apibrėžimas Aristotelio Politikoje (3.1). Šio dvigubo apibrėžimo pirmoji dalis numato piliečių aktyvią politinę gyvenseną, kuri pirmiausia apėmė dalyvavimą teismuose, tautos susirinkimuose ir, pageidautina, pareigų turėjimą. Tad pilietybė yra dalyvavimas sant­varkoje. Kaip Aristotelis tuojau pastebi, toks apibrėžimas yra itin demokratinis, kadangi ne visos santvarkos sudaro sąlygas visiems piliečiams aktyviai dalyvauti viešumoje. Antai aristokratinėse ir oligarchinėse sant­varkose tik menka piliečių dalis, Skaityti toliau …

Jurgita Ludavičienė. Kita eskapizmo pakopa (NŽA nr. 3)

Manga-Comic-Con-2017-_-Unser-Eindruck-der-Messe-3

Sijonai: ne daugiau kaip dviejų metrų skersmens, uodegos: ne ilgesnės kaip vienas metras nuo pėdų, išskleisti sparnai: ne daugiau nei metro pločio, jokių uniformų ar rūbų, primenančių bet kokias XX a. karines ekipiruotes, jokio kraujo (dirbtinio taip pat). Ginklai – iš putplasčio ar lengvo plastiko, ne didesni nei pusantro metro. Tai reikalavimai, kurių laikytis privaloma daliai Leipcigo knygų mugės lankytojų. Tai daliai, kurią pirmą kartą matančiam atvykėliui mugės svečiui (taip pat ir iš Lietuvos) akys Skaityti toliau …

Tojana Račiūnaitė. Moirų veidai (NŽA nr. 3)

20170329_133456

2017 m. kovo 9 d. – balandžio 2 d. Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje „Titanikas“ vyko Eglės Vertelkaitės personalinė paroda Moiros. Visas tris „Titaniko“ antrojo aukšto sales apgyvendino įvairaus dydžio, tankio ir svorio fotografijų, ofortų ir mišrios technikos kūrinių ciklai. Organiškos, tarytum kokių vienarūšių augalų ar gyvūnų paveikslų grupės pasakoja istorijas, kurios nėra baigtos ir aiškios, veikiau – klampios, bet įtraukiančios: kaukėti žmonės, nejaukūs miškų ir sodybų peizažai, pasimetę šunys, nuotakos ir giltinės, neįžvelgiamai duslios Skaityti toliau …

Gražina Sviderskytė. EMILIJA IŠ LAISVĖS ALĖJOS: vaizduotės galiai – tik spalvoti pelenai (NŽA nr. 3)

cache_1000x563_size16x9_58a458a2158e9_EMILIJAVIZUA

Vieninteliai kartai, kai minioje ne dusau, o laisviau kvėpavau, ištiko apie 1990 m.: ne paskandino, o gaivino jūra vilniję mitingai žaliame Vingio parke, ir ne sustingdė, o tik grūdino budėjimas juodoj sausio žiemoj prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Menu – nei linksma, nei ramu. Bet esu vien ten ir daugiau nerūpi niekas. Sniegas – regis, ne ištrypta pliurzė, o „trijų Baltijos sesių“ vėliavų pridygusi žydinti pieva. Grėsmė nerūpi. Laisvė svaigina. Garas kyla iš burnų, virš pakaušių Skaityti toliau …