Antanas Petrilionis. Viduramžių detektyvas: Kaip žuvo kunigaikštis Karigaila? 1390 m. rugsėjo įvykiai ir jų atmintis (NŽA nr. 2)

 

 

1
Palubinskų giminės, save kildinusios iš legendinio Palemono, genealoginio medžio fragmentas. Autorius Aleksandras Tarasevičius (1672), Karigaila – antras iš dešinės, graviūra saugoma Lenkijos nacionaliniame muziejuje.

Pasaulį užkariavęs serialas Sostų karai supažindino žiūrovus su žiauriu ir intrigų pilnu Viduramžių pasauliu. Nors tai yra fantastikos pripildytas serialas, jo autorius George‘as Martinas tvirtino, kad įkvėpimo sėmėsi ir iš Viduramžių istorijos (Šimtamečio karo, Kryžiaus žygių, Rožių karų)[1]. Panašių serialui tinkančių siužetų būtų galima ieškoti ir Lietuvos istorijoje. Pavyzdžiui, vienas iš paskutinių didžiųjų Vokiečių ordino reizų 1390 m. Šis žygis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę išsiskyrė tuo, kad jame dalyvavo ir Lietuvos kunigaikštis Vytautas, o apgultos buvo paties Vilniaus pilys. O tai, kas dėjosi per šią apgultį, leido paradoksaliu būdu – per fizinę mirtį – istorijoje išlikti šiaip jau mažai žinomam kunigaikščiui Karigailai. Mįslinga jo mirtis ir visos aplinkybės paliko daugiau klausimų nei atsakymų – tai domino jau XIX a. pradžios istorikus Johannesą Voigtą ir Teodorą Narbutą[2], kurie kunigaikščio mirties aplinkybes bandė išnarplioti kaip savotišką detektyvą.

Ir iš tiesų ši istorija prilygsta kriminaliniam siužetui, kai susivelia daug pasakojimo versijų ir tampa nebeaišku, kuri pusė teisi. Todėl pamėginsiu detaliau pažvelgti į 1390 m. rugsėjo mėnesio įvykius ir pristatyti įvykio interpretacijų įvairovę ir intrigas po Vilniaus apgulties. Tuomet matysime, kaip Karigaila išliko atmintyje ir kuri 1390 m. įvykių versija įsitvirtino.

KUNIGAIKŠTIS KARIGAILA

Istoriografijoje apie Karigailą rašoma mažai. Gediminaičių giminę tyrinėję lenkų istorikai Józefas Wolffas ir Ludwikas Kolankowskis fragmentiškai užsimena apie Karigailos gyvenimą ir jo mirtį 1390 m. rugsėjo mėnesį Vilniuje, ginant Kreivąją pilį[3]. Daugiau biografinių žinių pateikiama naujesniame lenkų istoriko Jano Tęgowskio tyrime, skirtame pirmųjų Gedimino kartų istorijai[4]. Tęgowskio nuomone, Karigaila galėjo būti dešimtasis Algirdo sūnus ir penktasis antrojoje santuokoje su Tverės kunigaikštyte Julijona[5]. Istorikas spėja, kad Karigaila galėjo gimti tarp 1364 ir 1367 m.[6], ir būdamas jauno amžiaus pirmą kartą pasirodo šaltiniuose 1382 m. spalio 31 d. Dubysos susitarime tarp Vokiečių ordino ir Jogailos. Karigaila (Carigal) liudijo kartu su kitais tikraisiais broliais ir motina Julijona, ir buvo minimas po brolių Kaributo ir Lengvenio, bet prieš Vygandą ir Švitrigailą[7]. Taip pat žinoma, kad Karigaila krikštijosi Kazimiero vardu. Toks krikšto vardas – vienas svarbiausių lenkų Piastų dinastijos vardyne, visų pirma primenantis paskutinį Lenkijos karalių iš Piastų dinastijos Kazimierą Didįjį, – liudytų, kad Karigaila galėjo krikštytis Krokuvoje. Vėlesniuose XV–XVI a. šaltiniuose, aprašant krikštą ir karūnaciją, nurodoma, kad Jogaila gavo Vladislovo, Vygandas – Aleksandro, Karigaila – Kazimiero, Švitrigaila – Boleslovo vardus[8].

Po to kunigaikštis paminimas jau tik lemtingų 1390 m. įvykių kontekste. Toks menkas Karigailos pasirodymas šaltiniuose turbūt nėra nulemtas vien šaltinių skurdumo. Tai atspindi ir ne itin didelį jo aktyvumą ir iš dalies gali būti susiję su jo amžiumi – jaunasis Algirdaitis nespėjo ryškiau pasižymėti.

1390 M. RUGSĖJIS VILNIUJE

 

Nesutarimai tarp pusbrolių Vytauto ir Jogailos lėmė, kad 1390 m. pradžioje Vytautui teko antrą kartą pasitraukti į Vokiečių ordino valstybę. Tuo metu Ordinas ruošėsi itin dideliam žygiui. Žygių į Lietuvą statusą ir mastą lemdavo svarbių ir garsių svečių iš Vakarų Europos atvykimas. Taip buvo ir 1390 m. Į Prūsiją pradėjo rinktis gausus skaičius riterių, daugiausia – prancūzai ir anglai[9]. Atlikti piligrimystę ryžosi ir Derbio grafas Henrikas, būsimasis Anglijos karalius – Henrikas IV. Sprendžiant iš Jono Posilgės kronikos, šio karinio žygio tikslas buvo aiškus. Jis mini, kad Ordino maršalas suplanavo žygį į Vilnių, o tai paaiškintų gausios kariuomenės subūrimą[10]. Prie Ordino riterių prisidėjo Vytautas su savo bendražygiais. Taip pat kronikininkas priduria, kad kariuomenė buvo padalinta į tris dalis: vienai vadovavo Ordino didysis maršalas, kitai – Livonijos magistras, trečiai – Vytautas[11].

1390 m. rugpjūčio pabaigoje kryžiuočiams ir sąjungininkams pasiekus Vilnių, prasidėjo apgultis. Iš trijų gynybinių pilių vienintelė Kreivoji buvo medinė. Ji tapo pirmuoju taikiniu, o jos gynimui, kaip paaiškėjo, vadovavo kunigaikštis Karigaila. Paradoksalu, kad apie pačią pilį sužinome tik iš šaltinių, susijusių su minėtu kunigaikščiu ir apgultimi[12]. Vienalaikiai šaltiniai, kaip ištrauka iš Gniezno Arkidiakono kronikos, trumpai užsimena, kad užsidegus Kreivajai piliai, Karigaila krito kartu su daugybe karių[13]. Panašią informaciją aptinkame ir Vygando Marburgiečio pasakojime: „Šturmuodami greitai paėmė medinę pilį, kur tarp daugelio užmuštųjų buvo ir karalius, vardu Karigaila“[14]. Labiausiai stebina, kad savo kronikoje apie Karigailos mirtį jokios žinutės nepaliko Jonas iš Posilgės, kuris gana detaliai aprašė tuometinius įvykius prie Vilniaus[15]. Kyla klausimas, ar kronikininkas šį įvykį nutylėjo sąmoningai? Akivaizdu, kad valdovo brolio žūtis Ordinui buvo nenaudingas įvykis ir lėmė kelis dešimtmečius trukusį propagandinį ginčą tarp Lenkijos-Lietuvos ir Vokiečių ordino.

Dar prieš ginčą dėl Karigailos žūties, didysis komtūras Konradas Valenrodas[16] spėjo parašyti laišką Šventosios Romos imperatoriui Vaclovui. Jame gan detaliai aprašė apgulties eigą, bet tik tarp kitko paminėjo žuvusį Lenkijos karaliaus brolį Karigailą[17]. Pats ginčas veikiausiai prasidėjo po parašyto Jogailos skundo (apie jį žinome tik iš kitų šaltinių), kuriame Ordinas kaltinamas brolio Karigailos nužudymu, nurodant, kad jam buvo nukirsta galva[18]. Į šį skundą sureagavo minėtas Valenrodas. Jis 1390 m. gruodžio 8 d. rašytame atvirame laiške vokiečių riteriams ir knechtams išdėstė savą įvykių prie Vilniaus versiją. Komtūras bandė užtikrinti, kad kunigaikštis buvo užmuštas susidūrimo metu kilusiame sąmyšyje, niekam jo neatpažinus[19]. Jogaila neatslūgo, todėl 1391 m. sausio pradžioje Konradas Valenrodas šiuo klausimu parašė ir Lenkijos karalienei Jadvygai. Prie pagrindinio laiško buvo pridėtas atskiras lapas, kuriame Ordino vadovybė mėgino paaiškinti situaciją Vilniaus apgulties metu. Valenrodas vėl pabrėžė, kad kaltinimai dėl sąmoningo kunigaikščio nužudymo nėra pagrįsti[20]. Šioje vietoje verta atkreipti dėmesį, kad vienalaikėse kronikose (Vygando Marburgiečio, Gniezno Arkidiakono ir Posilgės), (ne)aprašančiose Karigailos mirtį, detalės apie kunigaikščio galvos nukirtimą ir netinkamą elgesį su jo kūnu nerandame. Apie kilusį ginčą dėl Karigailos žūties aplinkybių išgirstame tik Valenrodo laiškuose, kuriais reaguojama į lenkų kaltinimus.

Svarbu pastebėti, kad antrame Konrado Valenrodo laiške nurodoma, kad Ordino kariuomenė ir jos riteriai apie Karigailos žūtį iš pradžių nieko nežinojo, esą tik penktą dieną po įvykio apie tai pranešė kažkokie pabėgę lietuviai[21]. Karalienei Jadvygai aiškinta, kad Ordinui būtų buvę geriau ir naudingiau Karigailą paimti kaip belaisvį – tai būtų didelė paguoda Lietuvoje buvusiems Ordino belaisviams[22]. Čia akivaizdžiai nurodoma potenciali galimybė Karigailą naudingai iškeisti į nelaisvėje atsidūrusius Ordino brolius ir riterius. Tokia apsikeitimo kilmingais belaisviais tvarka buvo plačiai paplitusi Europoje, pavyzdžiui, Šimtamečio karo metu tarp prancūzų ir anglų[23]. Santykiuose tarp LDK ir Vokiečių ordino belaisvių apsikeitimas ir išpirkos už juos buvo įprasta praktika, ypač daug tokių duomenų turime iš XV a. pirmosios pusės[24].

Reikia pripažinti, kad nelaisvės atveju kunigaikštis Ordinui galėjo atnešti daug daugiau naudos, juk jis buvo karaliaus Jogailos brolis. Iš jo nelaisvės buvo galima pasipelnyti politiškai ir finansiškai. Tad Karigailos žūtis iš tiesų galėjo būti, kaip teigė Ordino vadovybė, neapdairaus poelgio pasekmė. Pavyzdžiui, reize dalyvavo mišri kariuomenė, kurioje vien Derbio grafą Henriką lydėjo iki dviejų šimtų karių, tarp kurių buvo ir garsiųjų Anglijos lankininkų[25], be to, dar būta ir kitų svetimšalių kryžininkų. Įvertinti reikia ir veiksmo vietą – Kreivoji pilis žaibiškai ir netikėtai užsiliepsnojo, galbūt net sąmokslo metu buvo padegta iš vidaus, o liepsnos turėjo sukelti didelę paniką tarp gynėjų. Kilęs sąmyšis tikrai apsunkino galimybę atpažinti kunigaikštį, juk didžioji dalis Ordino karių tikriausiai nieko apie tokį asmenį nežinojo. Jeigu pasiremtume anglų riterių tradiciją atspindinčia Thomo Walsinghamo Historia Anglicana[26], šiems svarbiausias mūšio momentas buvo tai, kad anglai pirmieji šturmavo pilį, o vienas iš jų virš sienos iškėlė Henriko vėliavą[27].

Galima svarstyti ir galimybę, kad Karigaila pats pasidavė į nelaisvę ir tik vėliau dėl neaiškių priežasčių buvo nužudytas. Analogišką situaciją žinome iš 1363 m., kai Veliuonos seniūnas Goštautas pasidavė į nelaisvę[28], tačiau nepaisant Ordino maršalo garantijos, vėliau iki galo neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudytas. Ši istorija atskleidžia, kad apgulties stichijoje Ordino vadovybė toli gražu ne visuomet įstengdavo kontroliuoti margą ir įvairiems feodalams pavaldžią kariuomenę. Nors elgesį su belaisviais apibrėžė to meto riterių elgesio kodas, kuris numatė garbingą pasidavimą ir išsipirkimą iš nelaisvės, tokios taisyklės nebūtinai varžė visus karius. Daug atvejų žinome iš Šimtamečio karo[29].

Taigi artimi įvykiams šaltiniai, pasakojantys apie 1390 m. Vilniaus apgultį ir kunigaikščio Karigailos mirtį, leidžia įvairiai interpretuoti Jogailos brolio mirties aplinkybes. Skirtingose stovyklose (Ordino, anglų riterių, lenkų ir lietuvių) klostėsi savitos įvykių versijos. Ordino versija Karigailos žūtį vaizdavo kaip nelaimingą atsitikimą karinio susidūrimo metu. Lenkiška-lietuviška versija, apie kurią daugiau žinome jau iš kiek vėlesnių šaltinių, tvirtino, kad Karigaila buvo sąmoningai nukirsdintas. Atskirai minėtina angliška versija, apie kurią kalbėsiu toliau. Akivaizdu, kad visos versijos tendencingai pabrėžė jiems naudingus aspektus ir nutylėjo kitas aplinkybes.

POMIRTINĖ KUNIGAIKŠČIO KARIGAILOS ISTORIJA

Giminaičių bažnytinis atminimas buvo svarbi viduramžių praktika. Jogailos dokumente Vilniaus katedrai 1391 m. gegužės 25 d. nurodoma, kad turi būti reguliariai meldžiamasi už čia palaidoto (beje, tai pirmasis žinomas palaidojimo atvejis katedroje) Vokiečių ordino nužudyto brolio Karigailos sielą. Mišios turėjo būti laikomos kiekvieną dieną po du kartus. Dokumentas liudija, kad Jogaila toliau Ordiną laikė Karigailos mirties kaltininku, o Konrado Valenrodo pastangos nepadarė jokios įtakos šiai nuomonei[30]. Sekdamas pusbrolio pavyzdžiu, 1395 m. maldas už Karigailos (o taip pat kiek vėliau mirusio kito Jogailos brolio Vygando) atminimą užsakė ir didysis kunigaikštis Vytautas[31]. Įdomu, kad šiame dokumente apie smurtinę Karigailos mirtį nieko nesakoma. Verta prisiminti, kad 1395 m. Vytautas kaip tik pradėjo gerinti santykius su Ordinu. Stiprindamas savo valdžią Lietuvoje, tų metų vasarą jis sudarė pirmąją paliaubų sutartį[32], o šią politiką vainikavo 1398 m. Salyno taikos su Ordinu sudarymas.

Karigailos žūties istorija buvo atgaivinta praėjus kiek daugiau nei dviem dešimtmečiams – 1416 m., Konstanco visuotinio bažnytinio susirinkimo metu vykstant ginčams tarp Lenkijos-Lietuvos ir Ordino valstybės. Be kitų priekaištų, buvo prisiminti ir 1390 m. įvykiai prie Vilniaus pilies. Tuomet surašytas Jogailos skundas[33] prieš Ordiną rekonstravo apgulties eigą, jame atsirado įvairių ankstesniuose šaltiniuose nepaminėtų detalių. Itin vaizdžiai buvo papasakotas Karigailos nužudymas ir pirmą kartą užsiminta apie kunigaikščio nukirstos galvos užmovimą ant ieties ir nepadorų elgesį su mirusiojo kūnu[34]. Staiga aktualizuotas įvykis apipintas kaltinimais Ordinui, kurio riteriai esą kunigaikščio galvą ne tik užmovė ant ilgos ieties, bet ir nešiojo po pilį[35]. Į akis krenta Karigailą apibūdinantys epitetai: jis vadinamas krikščioniškiausiu ir teisingiausiu valdovu (princeps christianissimusprinceps iustissimus), o jo mirtis siejama su bibline Abelio ir Kaino istorija[36]. Krikščionių karaliaus brolio nužudymas turėjo tapti dar vienu Ordino diskreditavimo Vakarų Europos monarchų akyse motyvu.

Atsakymą į lenkų skundą Ordinas pateikė 1416 m. vasario 23–24 d.. Jis priminė, kad tame žygyje dalyvavo ir kunigaikštis Vytautas. Ordino atstovų teigimu, jis, kaip ir Anglijos didikai, gali prisiekti, kad karaliaus brolis kartu su kitais gynėjais žuvo neatpažintas[37]. Ši argumentacija turėjo pastatyti Vytautą į sunkią padėtį, o jo atsakymas galėjo lemti lenkų skundo paneigimą arba patvirtinimą. Svarbu, kad Jogaila, kaip karalius, negalėjo laisvai mėtytis kaltinimais ir turėjo būti užtikrintas jų teisėtumu (juk pats turėjo pamatyti brolio kūną, kai jį laidojo Vilniaus katedroje). Šis ginčas Konstance virto spektakliu, kuriame abi pusės negailėjo kaltinimų viena kitai. Savo atsakyme Ordinas griežtai neigė galvos užmovimo ant ieties kaltinimą[38] ir priminė, kad Vytautas po Žalgirio mūšio nurodė nukirsdinti tris Ordino brolius belaisvius[39].

Kol Vokiečių ordinas ginčijosi su LDK ir Lenkijos atstovais dėl įvykio aplinkybių, 1390 m. žygio dalyvis Derbio grafas ir nuo 1399 m. Anglijos karalius Henrikas IV paliko medžiagos anglų kronikininkams. Jau po jo mirties (1413) Thomas Walsinghamas baigė rašyti du kūrinius, skirtus Anglijos ir jos valdovų istorijai. Pirmoji – Ypodigma Neustriae (apie 1419), skirta iš esmės pagerbti ir išaukštinti Anglijos karaliaus Henriko V Normandijos užkariavimą. Kita – jau anksčiau minėta Historia Anglicana (XV a. antras dešimtmetis). Šiuose kūriniuose randame ir 1390 m. įvykių atgarsius, juose paminėti Skirgaila ir Vytautas, užsiminta ir apie Lenkijos karaliaus brolį, kuris Vilniuje buvo nužudytas[40]. Jis nėra įvardintas, o tai rodo ne tokį didelį žuvusio kunigaikščio istorijos aktualumą anglų kronikininkui. Atrodo, kad autoriui nebuvo žinoma arba nebuvo svarbi Konstance pateikta lenkų versija, nes būtent Ypodigma Neustriae Karigaila apibūdinamas kaip aršus krikščionybės priešas[41]. Be abejo, toks Lenkijos karaliaus Jogailos brolio įvaizdis suformuotas siekiant pateisinti Henriko žygį į Lietuvą. Henrikas vyko kovoti su pagonimis, todėl autorius žygį ir vaizdavo kaip susidūrimą su krikščionybės priešais.

Historia Anglicana žygis nupasakojamas kiek plačiau, čia veiksmas prasideda nuo pergalės prieš Skirgailą, paminimi į nelaisvę patekę kunigaikščiai[42]. Tačiau apie Jogailos brolį atkartojama ta pati informacija, pridedamas tik atkritusio krikščionybės priešo epitetas[43]. Pasakojimą papildo detalė, kad Henrikas, prieš pasitraukdamas nuo Vilniaus, spėjo pakrikštyti aštuonis lietuvius[44]. Įdomu, kad Henriko kelionių sąskaitų knygoje yra įrašytas asmuo vardu Henrikas Lietuvis: galbūt jis buvo vienas iš tų pakrikštytų belaisvių ir simboliškai krikšto tėvo garbei gavo tokį vardą[45]? Matome, kad anglų kronikose pateikiamas kitoks įvykių prie Vilniaus pilių siužetas nei Konstanco susirinkimo tekstuose. Anglų autoriui pirmiausiai rūpėjo jo tėvynainių žygio šlovė ir piligriminė misija (belaisvių lietuvių krikštijimas), o informacija apie Karigailos mirtį – labai fragmentiška.

Vėlesniuose XV a. šaltiniuose aptinkame lenkiškos įvykių versijos variantą ir jos stiprinimą. 1422 m. iškeltoje lenkų byloje prieš Vokiečių ordiną būsimasis kardinolas Zbignievas Oleśnickis pateikė savo, o tiksliau – savo tėvo Jaśko Oleśnickio ir dėdės liudijimą apie Vilniaus apgultį popiežiaus Martyno V nuncijui Antanui Zenui. Pasakojimas iš esmės liko toks pats – Karigaila buvo specialiai išvestas ir nukirsdintas visų akivaizdoje[46]. O XV a. antros pusės lenkų istorikas Jonas Dlugošas savo Analuose atkartojo 1416 m. Jogailos skundą su pagrindiniais akcentais – kunigaikščio sugavimu, nukirsdinimu ir galvos užmovimu ant „ilgos ieties“ (šį momentą Dlugošas interpretavo kaip kryžininkų siekį įbauginti Aukštutinės pilies gynėjus)[47]. Pasakodamas apie kito Jogailos brolio Aleksandro Vygando laidotuves Vilniaus katedroje, lenkų istorikas priminė, kad su Ordinu žygyje dalyvavęs Vytautas, taip užsimindamas apie jo atsakomybę[48].

Lietuvos istoriografijoje 1390 m. Vilniaus pilių apgulties siužetas pasirodo tik XV a. viduryje – Lietuvos metraščių Trumpajame sąvade. Iš glausto aprašymo sužinome, kad Vytautas puolė Kreivąją pilį, tačiau kunigaikštį Karigailą nukovė vokiečiai[49]. Negalima nepastebėti tendencingo siužeto Vytauto naudai. O jau XVI a. trečiame dešimtmetyje parašytoje naujoje Lietuvos metraščių redakcijoje – vadinamojoje Bychovco kronikoje Karigaila painiojamas su Skirgaila. Pasak kronikos autoriaus, „didžiajam kunigaikščiui“ Vytautui užėmus Kreivąją pilį, Skirgaila buvo pagautas ir uždarytas į kalėjimą[50]. Apskritai Bychovco kronikoje Karigaila nėra nė karto paminėtas, net dalyje, kur vardijami Algirdo sūnūs. Lietuviškoje tradicijoje 1390 m. istorija svarbi tik tiek, kiek joje figūruoja pagrindinis herojus – Vytautas. Todėl Kreivosios pilies užėmimas tematiškai ir chronologiškai siejamas su Vytauto atėjimu į valdžią 1392 m. Astravos sutarties sąlygomis.

Kur kas gyviau Karigailos istorija buvo išplėtota Prūsijos tradicijoje, kurioje persipynė Ordino ir lenkiškoji įvykių versijos. Ją aptinkame dviejuose XVI a. pradžios Prūsijoje rašytuose kūriniuose – Didžiųjų magistrų kronikoje[51] ir Prūsijos kronikoje[52]. Pirmojoje kronikoje Karigailos mirties epizodas aprašomas trumpai, tačiau išraiškingai – kunigaikštis bėgdamas iš pilies pasidavė priešams ir buvo nukirsdintas[53]. Prūsijos kronikoje veiksmo vieta perkeliama į Trakus, o siužetas pasikartoja – Karigaila buvo pagautas ir, didžiajam magistrui nurodžius, nukirsdintas[54]. Kaip matyti, abu pasakojimai pateikia „lenkišką“ nukirsdinimo motyvą, tačiau be papildomų galvos užmovimo ant ieties ir kitų detalių. 1390 m. įvykiai aprašomi XVI a. kronikų autorių akimis, pridedant netikslių detalių (pavyzdžiui, apie magistro dalyvavimą žygyje).

Tačiau svarbesnė yra nauja kronikų ideologinė pasakojimo tendencija. Abiejų kūrinių fragmentuose, skirtuose Karigailos nužudymo istorijai, neigiamai vaizduojami Ordino veiksmai. Šis Prūsijos istoriografijos posūkis susijęs su XV a. antros pusės situacija Prūsijoje, kai galutinai išsiskyrė Prūsijos luomų ir Ordino interesai. Pradedama Gdansko tradicija, nutolstanti nuo Ordinui palankaus naratyvo ir vis kritiškiau bandanti nusakyti jo istoriją[55]. Todėl istorinėje atmintyje išlikęs Karigailos nukirsdinimo epizodas interpretuojamas naujai. Kronikų autoriai neabejotinai pasirėmė Lenkijoje paplitusiais dlugošiškais istoriografiniais pasakojimais. Dlugošo ar juo sekusių lenkų autorių darbų žinojimą byloja 1390 m. siužeto Prūsijos kronikoje tąsa, kur paminėta kunigaikščio Narimanto mirtis[56].

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Karigailos epizodas vėl pasirodo tik Motiejaus Stryjkovskio Kronikoje, kurioje pateikta įdomi 1390 m. įvykių interpretacija. Joje pagrindinis kaltininkas dėl kunigaikščio mirties yra ne Ordinas ir jo vadovybė, bet Vytautas, pas kurį atvestas Karigaila buvo pusbrolio įsakymu nukirsdintas, o jo galvą liepta užmauti ant ieties[57]. Vytauto iškėlimas ne tik pakeičia, bet ir išstumia Ordino įsivėlimą. Sunku pasakyti, kas lėmė tokį Stryjkovskio pasirinkimą. Vytauto dalyvavimas 1390 m. įvykiuose buvo gerai žinomas ir įtvirtintas Dlugošo. Galbūt siekis visur matyti lemiamą Vytauto vaidmenį (tiek pozityvų, tiek negatyvų) padiktavo tokį įvykių vertinimą.

Praėjus geram šimtmečiui, Stryjkovskio versiją išplėtęs Albertas Vijūkas-Kojalavičius pridėjo daugiau dramatiškumo, nors visas pasakojimo pagrindas paremtas Stryjkovskio Kronika. Tiesa, atsiranda Kojalavičiui būdingas asmeninis įvykių vertinimas: „čia, pusbrolio akyse, ir prarado gyvybę… Vytautas įsakė jam nukirsti galvą, užmauti ant ieties ir nešioti po stovyklą: apgailėtinas įrodymas, jog brolių nesantarvė visada esanti nepaprastai žiauri“[58]. Karigaila Kojalavičiaus akyse tapo Vytauto pykčio ir žiaurumo auka. Karigailos mirties motyvas Stryjkovskio ir Kojalavičiaus kūriniuose glaudžiai susijęs su bendru Vytauto vertinimu: viena vertus, herojaus, bet kita vertus – stipraus ir kartais žiauraus valdovo įvaizdžiu[59], o taip pat istorinio naratyvo vidine logika – Vytauto veiksmais ir siekiais susigrąžinti tėvonines žemes. Šioje lietuviškoje tradicijoje Karigaila yra tik vienas, kad ir tragiškas, nežymus didžios Vytauto istorijos dalyvis.

Taigi Karigailos mirtis sukėlė kelis dešimtmečius trukusį ginčą tarp Ordino ir Lenkijos-Lietuvos. Tiek viena, tiek kita pusė bandė įrodyti savo teisėtumą. Lenkai ir lietuviai smerkė netinkamą ir žiaurų poelgį su kilminguoju Algirdaičiu, o Ordinas siekė šiais kaltinimais atsikratyti. Kaip bebūtų iš tikrųjų, mažai žinomas Karigaila ilgai išliko istorinėje atmintyje. Jo mirties istorija ne ką prasčiau atskleidžia Viduramžių realybę ir žiaurumą, politinius žaidimus ir intrigas nei šiandien populiarūs Sostų karai.

[1] „Interview: George Martin“, in: Deep Magic, 2005, t. 41, p. 19–21.

[2] Johannes Voigt, Geschichte Preußens von den ältesten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des Deutschen Ordens, t. 5, Königsberg: Gebrüder Bornträger, 1832, p. 544–546; Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 5, iš lenkų kalbos vertė Ona Slavėnaitė, Vilnius: Mintis, 2001, p. 388–395.

[3] Józef Wolff, Ród Gedimina, Kraków: W drukarni Wł. L. Anczyca i Spółki, 1886, p. 162; Ludwik Kolankowski, Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagiellonów, t. 1: 1377–1499, Warszawa: Skł. gł. Kasa im. Mianowskiego, 1930, p. 52.

[4] Jan Tęgowski, Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów, Poznań–Wrocław: Wydawnictwo Historyczne, 1999.

[5] Ibid., p. 145.

[6] Ibid.

[7] Ibid., p. 145; Liv-, Est- und Kurländisches Urkundenbuch, t. 3, hrsg. von Friedrich Georg Bunge, Reval: Kluge und Ströhm, 1857, Nr. 1184.

[8] Joannis Dlugossii Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae. Liber decimus 1370–1405, ed. Danuta Turkowska, Varsaviae: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1985, p. 153: duci magno Iagelloni principum Polonie nomen Wladislaus, item Viguntho Alexander, Corigaloni Kazimirus, Switrigelloni Boleslaus, aptata impostaque sunt; Stryjkovskio Kronikoje Skirgaila irgi gauna Kazimiero krikšto vardą kartu su Karigaila: Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiéj Rusi Macieja Stryjkowskiego, t. 2, Warszawa: Nakład Gustawa Leona Glücksberga, 1846, p. 74; panašiai rašė ir Kojalavičius: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, iš lotynų kalbos vertė Leonas Valkūnas, Vilnius: Vaga, 21989, p. 282.

[9] Werner Paravicini, Die Preußenreisen des europäischen Adels, t. 1, Thorbecke: Sigmaringen, 1989, p. 30.

[10] Scriptores rerum Prussicarum, (toliau – SRP), hrsg. Theodor Hirsch, Max Töppen, Ernst Strehlke, t. 3, Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1866, p. 165.

[11] Ibid., p. 166.

[12] Jerzy Ochmański, „Krzywy Gród Wileński“, in: Zapiski historyczne, 1971, t. 36, sąs. 2, p. 57–66.

[13] SRP, t. 2, p. 719: Krzivigrod cremaverunt et multis ibidem militibus necatis, ecclesia igne suffocata et Kazimiro alias Korigel interfecto. Plg. naujausią publikaciją: Monumenta Poloniae Historica, t. 3, wyd. 2, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1961, p. 229: Item anno 1390 Cruciferi cum duce Witoldo A(lexandro) decore terre Litwanie die sancti Augustini Wilnam circumvallaverunt et Krzivigrod cremaverunt, et multis ibidem militibus necatis, eciam igne suffocatis, et Kazimiro alias Conigal interfecto.

[14] SRP, t. 2, p. 643: impugnantes castrum ligneum cito vicerunt, ubi inter multos occisos quidam rex nomine Karigal interfuit. Plg. Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, vertė Rimantas Jasas, Vilnius: Vaga, 1999, p. 199.

[15] Apskritai Posilgietis daugiau dėmesio skyrė anglų kariams ir apgulties eigai (SRP, t. 3, p. 164–166).

[16] Konradas von Wallenrode‘as (1330–1393) – Vilniaus apgulties metu ėjo didžiojo komtūro pareigas (1387–1391), vėliau Vokiečių ordino didysis magistras (1391–1393).

[17] Codex Diplomaticus Prussicus, (toliau – CDP), t. 4, hrsg. Johannes Voigt, Königsberg: Gebrüdern Vornträger, 1853, p. 114: und nemelich eynen des koniges von Polan bruder genant Karigal.

[18] Ibid., p. 119: das der vorgenante koning von Polan sere obir uns claget. sprechende, das man herczoge Karigal seim bruder tot das houpt abeslagin.

[19] Ibid.: in dem gelowfte und gedrenge wart der selbe herczog dirslagen unwissens das In nymand kandte.

[20] Ibid., p. 140: underrichtet ist, wu euwirn houptlüten, die czur Wille sint gewest, das man herczogen karigail andirs getowfft kazimirus, sulde syn houpt tot abegeslagen syn.

[21] Ibid.: und das stunt bis an den vünfften tag, das do nymand von wuste, das her dirslagen was, so lange bis das litthowin von deme andirn huse stegen und flogen in unser heer, die selben sagten das der egeschr. herczog kairigail were dirslagen.

[22] Ibid.: und were viel lieber und nutzer gewest, das her lebendig were gefangen, want unser gefangen die czu littowin sint grösern trost do von hetten gehabt.

[23] Apie belaisvių išpirkas Šimtamečio karo metu žr. Rémy Ambühl, Prisoners of War in the Hundred Years War: The Golden Age of Private Ransoms, University of St. Andrews, 2009.

[24] Sven Ekdahl, „The Treatment of Prisoners of War during the Fighting between the Teutonic Order and Lithuania“, in: The Military Orders: Fighting for the Faith and Caring for the Sick, edited by Malcolm Barber, Cambridge: Aldershot, 1994, p. 263–269; Alvydas Nikžentaitis, „Belaisviai Lietuvoje ir Vokiečių ordino valstybėje (1283–1409)“, in: Lietuvos valstybė XII–XVIII a., redakcinė kolegija Zigmantas Kiaupa, Arturas Mickevičius, Jolita Sarcevičienė, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1997, p. 507–527.

[25] Expeditions to Prussia and the Holy Land Made by Henry Earl of Derby (afterwards King Henry IV) in the years 1390-1 and 1392-3. Being the accounts kept by his treasurer during two years, edited by Richard Kyngeston, Lucy Toulmin Smith, London: Camden Society, 1894, p. xlv.

[26] Thomae Walsingham Historia Anglicana, t. II: A. D. 1381–1422, edited by Henry Thomas Riley, London: Longman, Green, Longman, Roberts, and Green, 1864, p. vii. Thomas Walsinghamas (?–1422) – anglų benediktinų vienuolis iš Šv. Albano vienuolyno, kronikų autorius. Historia Anglicana parašyta XV a. pradžioje ir pasakoja Anglijos istoriją nuo 1381 iki 1422 m.

[27] Ibid., p. 198: Namque qui fuerunt de familia sua primi murum ascenderunt, et vexillum ejus super muros, caeteris vel torpentibus vel ignorantibus, posuerunt. Šį faktą paremia kitas šaltinis – Henriko sąskaitų knyga, kurioje yra įrašas apie užmokestį vienam anglui, kuris iškėlė grafo vėliavą per pilies šturmą (The Earl of Derby, p. 105: Cuidam valetto domini de Bourser, eo quod recepit vexillum primo super muro ciuitatis de Welle, xl s.).

[28] SRP, t. 2, p. 540: Gastot ibidem capitaneus perturbatus optat loqui cum magistro, et marschalkus dedit ei manum, dicens: nolo culpari, si descendens percuciaris; et fuit percussus.

[29] Rémy Ambühl, op. cit., p. 52, 129 ir t.

[30] Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji Wileńskiej = Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis , t. 1: (1387–1507), wydali Jan Fijałek, Władysław Semkowicz, Kraków:  Komisja Historyczna Polskiej Akademii Umiejętności, 1932, p. 35, [1391-05-25]: in eadem ecclesiae Vilnensi singulis diebus temporibus perpetuis due misse pro nostra celsitudine ac illustri principe Casimiro alias Korigalone per Theutonicos Cruciferos de Prussia de anno Domini MO CCCO LXXXX interfecto.

[31] Ibid., p. 41.

[32] Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae, 1376–1430, (toliau – CEV), collectus opera Antonii Prochaska, Cracoviae: Sumptibus Academiae Litterarum, 1882, Nr. 117, p. 39–40, 42.

[33] Ibid., p. 1001–1018: [1416-02-13] Lenkijos 40 dalių skundas prieš Vokiečių ordiną Konstanco susirinkimo metu.

[34] Ibid., p. 1009: statim miserabiliter et flebiliter truncatus capite in confusionem et pudorem nostrum et nostri sangvinis sempiternum.

[35] Ibid.: caput eiusdem fratris nostri ad phalangam longissimam seu lanceam valde altam impositum per castra exercituum suorum ignominiose deferentes.

[36] Ibid.: frater noster germanus princeps christianissimus… Et sicut Abel a Cayn sic iste princpes iustissimus ab iniustis, innocens a nocentibus interemptus est et occisus.

[37] Ibid., p. 1033: fuit presens in exercitu ordinis dux Wytowdus, qui tunc erat de parte ordinis contra regemqui fidele possent referre de hoc testimonium, quod dictus frater regis fuit in illo tumultu qui ordini resistebat, sine advertencia quod frater regis esset, cum aliis et inter alios interfectus.

[38] Ibid.: Sed quod caput suum fuisset palo inpositum ex eo non creditor esse verum, quod apud nos hoc est penitus inauditum.

[39] Ibid.: Et eciam quod Wytowdus post proximum bellum captivatis tribus fratribus ordinis inter alios satis strenuos et nobiles eos post captivitatem huiusmodi decapitare fecit.

[40] Chronica Monasterii S. Albani. Ypodigma Neustriae, a Thoma Walsingham, quondam monacho Monasterii S. Albani conscriptum, edited by Henry Thomas Riley, London: Longman, 1876, p. 361: fratre Regis de Poleyn ibi perempto.

[41] Ibid.: qui fuit gravis adversaries Christianis.

[42] Thomae Walsingham Historia Anglicana, p. 197–198: devicit exercitum Regis de Lettowe, captis quatuor Ducibus, et tribus peremptis, et amplius quam trecentist de valentioribus exercitus supradicti partier interemptis.

[43] Ibid.: fratre Regis de Poleyn, inter caeteros, ibi perempto, qui adversaries noster fuit.

[44] Ibid.: Facti sunt Christiani de gente de Lettow octo.

[45] The Earl of Derby, p. 90: Et solute pro sotularibus per Henricum de camera pro Henrico Lettowe, nunciante senescallo, iij s. pr.

[46] Lites ac res gestae inter Polonos Ordinemque cruciferorum, ed. Tytus Działyński, t. 2, Poznań, 1855, p. 232–233: Et dixit ipse quod tempore quo dominus Kazimirus, frater prelibati domini regis in ipso articulo nominatus fuit decollatus per ipsos fratres qui dam patruus suus erat in castro. civitatis Wilne et vidit ipsum decollari et duci ad decollandum et hoc nanavit ipsi testi.

[47] Joannis Dlugossii Annales, p. 184–185: Kazimirus alias Korigal dux, frater Wladislai regis Polonie germanus… vivus capitur et e vestigio decollatur; cuius capite ad altam hastam hostes imposito Polonis, qui superius castrum Vilnense defendebant, ad perterrendum eos illud ostendunt.

[48] Ibid., p. 195: et in Vilnensi ecclesia sub uno mauseolo cum corpore germani sui Kazimiri Korigal a Vithawdo et Cruciferis capite truncati sepultus.

[49] „Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas“, vertė Albinas Jovaišas, in: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, (ser. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 4), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 321.

[50] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas, (ser. Lituanistinė biblioteka), Vilnius: Vaga, 1971, p. 98.

[51] Hochmeister Chronik, in: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS), f. 15, b. 1. Ši rankraštinė knyga nėra pilna, jei lygintume su kitu nuorašu, kuris publikuotas Scriptores rerum prussicarum t. 5 (p. 43–148). Trūksta pradžios, tačiau yra ir papildomų įrašų, aktualiausias jų – apie Karigailos mirtį.

[52] Der Preussen Chroni[c]a von dem 573 jhare bis auff das 1512 in welcher alle Hokemeyster mit ihrenn…, in: LMAVB RS, f. 15, b. 4. Apie šią rankraštinę knygą beveik nėra duomenų, tituliniame puslapyje nurodyta, kad nuorašas padarytas 1561 m. Johanno Brandto, o 1620 m. knyga atsidūrė pas Michaelį Rüprechteną. Galimai kitas nuorašas yra saugomas Slaptajame Prūsijos paveldo archyve Berlyne, Rankraščių archyve (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, Manuskripte ArchivalienGStA PK XX. HA, Msc, A Nr. 6: Preußische Chroniken, p. 1–133). Berlyne esamo nuorašo autorius – Bartholomäus Wartzmann (1525?–1578); žr. Arnoldo Udo, „Bartholomäus Wartzmann“, in: Altpreußische Biographie, Bd. 2, hrsg. Christian Krollmann, Kurt Forstreuter, Fritz Gause, Marburg/Lahn: N. G. Elwert Verlag, 1967, p. 776f.

[53] LMAVB RS, f. 15, b. 1, l. 257v–258r: Wie aber das Schlos angetzundet ist der furst Carigall, mit denn andernn nahmen Casimirus ein bruder des konigs vonn Polenn Vladislaus aus dem angetzuntenn Schlos gewichen vonn den feindenn gefangenn unnd vonn stad ann ennthauptett.

[54] LMAVB RS, f. 15, b. 4, l. 111v: In der selbigen zeit als das schloss Troki wart angetzundt do wolte des königes brüder Corigal anders genandt Casimirus, vom schloss entweichen und er wart von den feinden gefangen. Und der hohmeyster liess ime den kopf abschlagen.

[55] Arno Mentzel-Reuters, „Von der Ordenschronik zur Landesgeschichte – Die Herausbildung der altpreußischen Landeshistoriographie im 16. Jahrhundert“, in: Kulturgeschichte Ostpreußens in der Frühen Neuzeit, hrsg. Klaus Garber, Mafred Komorowski und Axel E. Walter, Tübingen: Niemeyer, 2001, p. 617.

[56] Der Preussen Chroni[c]a, in: LMAVB RS, f. 15, b. 4, l. 111v: Und der furst Narimuntho wart inem ein scharmutzel gefangen… und iamerlichen von Witholdt mit den pfeilen zu schossen bis er starb.

Plg. Joannis Dlugossii Annales, p. 187: Qua indignitate Vithawdus dux permotus, ducem Narimunth, qui regias arces tuebatur, in duellando captum et in arbore… per pedes in prato, in quo bombarde Pruthenice constiterant, suspensum sagittis Lithwanorum, Ruthenorum et Thartarorum in eum iactis crudelius quam utriusque conveniebat condicioni enecavit.

[57] Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiéj Rusi Macieja Stryjkowskiego, t. 2, p. 89–90.

[58] Albertas Vijūkas-Kojelavičius, op. cit., p. 319.

[59] Dalia Dilytė, „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorijos veikėjų charakteristikos tipai“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2009, kn. 27, p. 172.