Simas Čelutka. Aktualusis Spinoza (NŽA nr. 2)

Baruch Spinoza, TEOLOGINIS-POLITINIS TRAKTATAS = TRACTATUS THEOLOGICO-POLITICUS, Iš lotynų kalbos vertė Laurynas Adomaitis, Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2017, 676 p., 700 egz.
Baruch Spinoza,
TEOLOGINIS-POLITINIS TRAKTATAS =
TRACTATUS THEOLOGICO-POLITICUS,
Iš lotynų kalbos vertė Laurynas Adomaitis,
Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2017, 676 p., 700 egz.

Barucho Spinozos Teologinio-politinio traktato (toliau – Traktato) lietuviško vertimo pasirodymas yra svarbus įvykis Lietuvos filosofijos padangėje. Ne vien todėl, kad vis dar gėdingai stokojame filosofijos klasikos vertimų, tad neišvengiamai džiaugiamės kiekvienu tokiu pasirodymu. Šio veikalo vertimas praturtins ir akademines, galbūt paskatins ir viešas diskusijas bent keliuose teminiuose laukuose.

Daugiausia priežasčių džiaugtis turi politikos filosofai ir idėjų istorikai. Traktate plėtojamos moderniąją politinę filosofiją apibrėžiančios koncepcijos ir problemos: tolerancija, mąstymo ir žodžio laisvė, socialinis kontraktas kaip politinės valdžios pagrindas, demokratinės santvarkos privalumai, prigimtinės teisės ir galios santykis. Liberalizmo ir moderniosios politikos filosofijos tradicijoje Spinozos socialinio kontrakto teorija užima svarbią tarpinę vietą tarp pirmųjų Thomaso Hobbeso formuluočių ir vėlesnių Jeano-Jacques‘o Rousseau bei Immanuelio Kanto versijų. Pradėdamas iš labai panašių hobsinių startinių pozicijų, Spinoza prieina kardinaliai priešingų – antimonarchinių, antiautokratinių išvadų, kurios pakloja pamatus būsimoms egalitaristinėms valstybės teorijos koncepcijoms.

Traktatas taip pat yra vienas kertinių veikalų politinės teologijos srityje. Spinozos suformuluota „teologinė-politinė problema“, jo siekis autonomizuoti politiką ir religiją pajungti sekuliariai valdžiai ne tik užtraukė didžiulę tuometinių religinių autoritetų nemalonę Traktato autoriui, bet ir tapo vėlesnių intelektualinių diskusijų įkvėpimo šaltiniu. Įtakingas XX a. politikos filosofas, klasikinės tradicijos gaivintojas Leo Straussas yra prisipažinęs, kad būtent Spinozos Traktatas lemtingai paveikė jo filosofavimo trajektoriją ir problematiką (Leo Strauss, „Preface to Spinoza’s Critique of Religion“, in: Liberalism Ancient & Modern, Chicago–London: The University of Chicago Press, 1995, p. 224). Ypač didelę reikšmę Straussui turėjo Spinozos argumentas, kad „nei teologija nėra laikytina filosofijos tarnaite, nei filosofija – teologijos, veikiau jos abi turi savo atskiras karalystes“, kad „protas valdo tiesos ir išminties karalystę, o teologija – pamaldumo ir paklusnumo karalystę“ (p. 469).

Šią dviejų karalysčių skirtį Straussas vėliau suformulavo kaip fundamentalią takoskyrą tarp Atėnų ir Jeruzalės. Atėnai atstovauja filosofiniam proto gyvenimui ir bekompromisiam išminties siekiui, Jeruzalė – apreiškimo autoritetui ir besąlygiškam paklusnumo, pamaldumo imperatyvui (Leo Strauss, „Jerusalem and Athens: Some Preliminary Remarks“, in: Studies in Platonic Political Philosophy, Chicago–London: The University of Chicago Press, 1983, p. 147–173). Dar vėliau Heinrichas Meieris, interpretuodamas Strausso ir Carlo Schmitto tarpusavio skirtumus, skirtį tarp Atėnų ir Jeruzalės performulavo kaip lemtingą pasirinkimą tarp dviejų gyvenimo būdų ir prieigų prie tikrovės – politinės filosofijos ir politinės teologijos (Heinrich Meier, Carl Schmitt & Leo Strauss: The Hidden Dialogue, translated by J. H. Lomax, Chicago–London: The University of Chicago Press, 1995). Pats Spinoza neabejotinai buvo filosofijos ir Atėnų pusėje, nors jo filosofiniai įsitikinimai buvo glaudžiai susieti su ankstyvosios modernybės matematikos ir gamtamokslio natūralistinėmis prielaidomis. Galimas daiktas, kad mėgindamas atriboti filosofiją nuo teologijos, Spinoza filosofiją pernelyg suartino su gamtos mokslu.

Pastaraisiais dešimtmečiais užderėjo daugybė naujų interpretacijų politinės teologijos ir pilietinės religijos baruose. Net ir tokie sekuliarūs Apšvietos projekto tęsėjai kaip Jürgenas Habermasas šiandien pripažįsta, kad religija ir tikėjimas ne tik neišnyko iš viešojo gyvenimo, kaip kad tikėjosi radikaliausi Apšvietos mąstytojai, bet ir daugelyje pasaulio šalių patiria savotišką renesansą, net jei ir ne visada civilizuotomis formomis. Kaip liudija Lietuvos ir daugelio kitų šalių patirtis, religijos ir politikos sankirtos niekur nedingo. Galima drąsiai teigti, kad Spinozos nusakyta ir suprobleminta teologinė-politinė problema vis dar nėra išspręsta. Tai tik dar labiau suaktualina Traktato lietuviško vertimo pasirodymo reikšmę.

Nuo 2001 m. turime lietuviškai išverstą Spinozos veikalą Etika, kuris kartu su Traktatu sudaro filosofo mąstymo šerdį. Tad Traktato vertimo pasirodymas suteikia galimybę svarstyti apie Spinozos filosofijos visumą, juo labiau kad jis buvo vienas sistemiškiausių modernybės mąstytojų. Tarp Etikos ir Traktato išties esama nuoseklaus tęstinumo. Natūralistinės Etikos prielaidos glaustai išdėstytos ir Traktate, o pastarojo politinė teorija tiesiogiai išplaukia iš gamtos/prigimties sampratos (žr. XVI sk.). Kontroversiškoji Spinozos Dievo samprata, nubraukianti skirtumą tarp Dievo ir gamtos (Deus sive natura), Traktate atlieka svarbią funkciją – ji tiesiogiai priešpriešinama judėjų ir krikščionių propaguojamam „suasmenintam“ Dievo supratimui (žr. IV sk.). Tokia Dievo samprata ir iš jos išplaukiančios moralinės-politinės pasekmės negalėjo nesupykdyti tuometės į Amsterdamą persikėlusių Portugalijos žydų bendruomenės, kuriai priklausė Spinoza. XVII a. viduryje ši bendruomenė Spinozai paskelbė vadinamąjį cheremą – griežčiausią įmanomą pasmerkimą ir ekskomuniką. Pažymėtina, kad cheremas Spinozai neatšauktas iki šiol, nors šis klausimas reguliariai ir persvarstomas iš naujo.

Religinius autoritetus stipriai supykdė ir kitos Traktate išdėstytos Spinozos pažiūros. Pavyzdžiui, įsitikinimas, kad „Dievo pažinimas glūdi tik filosofavime ir gryname prote“ (p. 159), kad Dievo meilė nereikalauja jokių istorinių pasakojimų, ceremonijų ar ritualų. Teologus erzino ir Spinozos pateikta pranašų bei pranašysčių autoriteto revizija, jo teiginys, kad pranašų tikrumas slypėjo tik jų „lakioje vaizduotėje“, o ne Dievo apreiškimo tiesoje. Apskritai Spinoza laikomas vienu iš biblinės kritikos pradininkų. Šventąjį Raštą jis ėmė traktuoti kaip istorinį tekstą, kuriam turi būti taikomos tokios pat interpretacinės taisyklės kaip ir bet kuriam kitam tekstui. Traktate Spinoza atskleidžia daugybę prieštaravimų tarp skirtingų Penkiaknygės vietų, taip pagrįsdamas mintį, kad ją parašė ne vienas autorius (iki tol tradiciškai manyta, kad Mozė) – skirtingais laikotarpiais atskirus fragmentus parašė skirtingi autoriai. Šiandien tokia prieiga nieko nebestebina ir nešokiruoja, tačiau Spinozos gyvenamuoju laikotarpiu ji skambėjo eretiškai ir pavojingai.

Turbūt labiausiai Traktatą išgarsino XX sk. Spinozos išdėstyta žodžio ir mąstymo laisvės apologija. Kadangi žmonės iš prigimties linkę mąstyti savarankiškai ir yra skirtingi, tai valstybė negali žmonėms uždrausti daryti to, kur lenkia jų prigimtis (šiuo atveju – savarankiškai mąstyti). Draudimas laisvai reikšti savo nuomonę, Spinozos akimis, ilgainiui sugriautų pasitikėjimą tarp suvereno ir piliečių, žmonės nuolatos galvotų vienaip, o viešai kalbėtų kitaip. Būtinybė slėpti savo tikrąsias mintis neišvengiamai kursto protestą, kuris gali išsiveržti smurtingomis formomis. O juk valstybės steigties tikslas – stabilumo, socialinės taikos ir ramybės užtikrinimas. Tad Spinozos manymu, išvengti pilietinio karo efektyviausiai padėtų žodžio laisvės užtikrinimas. Dar daugiau, Spinoza teigia, kad „tikrieji maištautojai yra tie, kurie laisvoje valstybėje stengiasi užgniaužti sprendimo laisvę – laisvę, kurios užgniaužti neįmanoma“ (p. 629).

Kyla klausimas, ar toks entuziastingas Spinozos žodžio ir filosofavimo laisvės advokatavimas suderinamas su jo natūralizmu ir determinizmu? Ar galima suderinti, viena vertus, Spinozos įsipareigojimą nuomonių pliuralizmui ir, kita vertus, jo filosofinį monizmą bei racionalistinį įsitikimą, kad egzistuoja tik viena tiesa apie visatą? Kitaip tariant, ar sekant Spinoza neišeina taip, kad teisingai mąstydami galiausiai turime prieiti tuos pačius atsakymus, t. y. idealiu atveju žmonių tarpe neturėtų likti jokio pliuralizmo, nes visi šiaip jau turėtų mąstyti vienodai? Ar žodžio laisvė – tik laikinas sprendimas, ar visgi ji turi savaiminę vertę, kaip Johno Stuarto Millio filosofijoje? Ar Spinoza, kuris manosi žinąs, kaip viskas iš tikrųjų yra, gali nuoširdžiai manyti, kad jo paties ir kokio nors kvailio nuomonė turi būti vienodai išklausytina? Ar nėra įtampos tarp Spinozos elitistinio požiūrio, kad prietarų kupina tamsi dauguma gali net nesivarginti skaityti Traktatą, kurį tegali perprasti apsišvietusiųjų filosofų mažuma (p. 45), ir politiškai deklaruojamo nuomonių egalitarizmo?

Tai tik keli probleminiai klausimai, kurie kyla skaitant Traktatą. Taip pat kyla abejonių, ar tikrovėje iš tiesų įmanomas toks aiškus vidinės mąstymo laisvės ir išoriško paklusnumo suverenui skyrimas. Kur brėžtina riba tarp privatumo ir viešumo? Viešo ir privataus perskyros problemiškumas taip pat iškyla svarstant religijos ir politikos atskyrimo klausimą. Viena vertus, Spinoza aiškina, kad tai atskiros karalystės, kita vertus, panašiai kaip ir Hobbesas, religiją pajungia sekuliariai suvereno valdžiai: „suverenui […] tenka aukščiausia teisė spręsti religinius klausimus, nesvarbu, kokį sprendimą jis priimtų“ (p. 509). Šį judesį Spinoza aiškina argumentuodamas, kad taikos ir stabilumo užtikrinimo sumetimais suverenas turįs galią išorinei, viešajai tikėjimo išpažinimo raiškai, tačiau neturi teisės kontroliuoti tikinčiųjų vidaus – to, kas vyksta jų sielose. Vis dėlto net ir po šio paaiškinimo norisi kelti klausimą, ar realiai įmanomas toks griežtas tikinčiųjų vidinio ir išorinio gyvenimo suskaidymas, ar vieša tikėjimo išpažinimo raiška nėra integrali tikinčiųjų gyvenimo visumos dalis.

Tai klausimai, kurie šiandien vis dar tokie pat aktualūs kaip ir XVII a. Turime dėkoti Traktato vertėjui Laurynui Adomaičiui ir leidyklai Jonas ir Jokūbas už tai, kad šiandien galime permąstyti šiuos klausimus su Spinozos pagalba. Džiugina ir faktas, kad Traktatas išleistas dvikalbiu pavidalu – kartu su naujausiu lotynišku leidimu. Tiesa, vertime palikta per daug akies klaidų – leidžiant tokius klasikos veikalus vertėtų investuoti į kruopštesnę teksto redakciją. Kad ir kaip būtų, šios klaidos neužgožia esmės – skaidraus vertimo dėka nuo šiol galime prisiliesti prie dar vieno klasikos paminklo.