Odisėjas Elitis. Monograma (NŽA nr. 2)

 

Raudosiu visada – ar girdi? – dėl tavęs, vienas, Rojuje

 

I

 

Kitur pasuks delno

Linijas Lemtis it raktininkas

Akimirkai net laikas nesipriešins

 

Kaip kitaip, kai žmonės vienas kitą myli

 

Dangus pažvelgs į mūsų vidų

Ir pasaulį sukrės nekaltumas

Su juodu mirties atšiaurumu.

 

II

 

Apraudu saulę ir metus apraudu kurie ateina

Be mūsų ir apdainuoju jau praėjusius

Jeigu yra tiesa

 

Pasikalbėję kūnai ir valtys slystančios saldžiai

Iš vandenų gelmės gitarų ataidai

Visi „tikėk manimi“ ir „tikrai ne“

Vienas ore, o kitas aiduose

 

O mūsų rankos du maži žvėreliai

Kurie spurdėjo kad slapta vienas ant kito užsiliptų

Pelargonija vazone prie atvirų vartelių

Ir jūrų bangos, susiliejusios

Ant akmens sienų, už tvorų

Už anemonės tavo rankoje

Ir suvirpėjo violetas triskart po kriokliù

 

Jeigu yra tiesa aš apdainuoju

Medinį kraigą ir keturkampį audeklą

Ant sienos, Gorgonę palaidais plaukais

Katės žvilgsnį į mus patamsiais

 

Vaiką su smilkalais ir su raudonu kryžium

Valandą kai atsainumas vakarėja ant uolų

Apraudu rūbą kurį paliečiau ir pas mane atėjo pasaulis.

 

III

 

Taip kalbu apie tave ir mane

 

Kadangi tave myliu ir mylėdamas galiu

Kaip Pilnatis pakilti

Iš visur, tavo mažutei kojai tarp didžiulių patalų

Priskinti jazminų – ir turiu jėgų

Įmigusių, papūtęs tave pernešti

Per mėnulio perėjas ir per paslėptas jūros kolonadas

Apžavėtus medžius su sidabruojančiais voratinkliais

 

Apie tave girdėjo bangos

Kaip glostai kaip bučiuoji

Kaip pašnibždom sakai „ką?“ ir „a“

Aplink stiebą užutėkyje

Visada mes šviesa ir šešėlis

 

Visada tu žvaigždelė ir visada aš tamsus laivas

Visada tu uostas ir visada aš švyturys dešinėje

Įdrėkusi prieplauka ir švytėjimas virš irklų

 

Aukštai name su vynuogynais

Pririštos rožės, užšąlantis vanduo

Visada tu akmens statula ir aš didėjantis šešėlis

Pakrypusi langinė tu atplėšiantis ją vėjas aš

Kadangi tave taip myliu

Visada tu moneta o aš meilė kuri ją pasidabruoja

 

Tokia naktis, toks vėjo gausmas

Tokia drėgmė ore, tokia tyla

Aplink despotę jūrą

Žvaigždėtas dangaus skliautas

Toks lengvas tavo atodūsis

 

Kad man neliko daugiau nieko

Tarp keturių sienų, lubos, grindys

Tik šauktis tavęs ir kad mane daužytų mano balsas

Kvepėti tavimi ir kad žmonės išsigąstų

Kadangi nebandyto ir svetimo

Žmonės nepakenčia ir per anksti ar girdi mane

Dar per anksti šiame pasaulyje meile mano

 

Kalbėti apie tave ir mane.

 

IV

 

Dar anksti šiame pasaulyje, girdi mane

Pabaisos neprisijaukintos, girdi mane

Mano pralietas kraujas ant smaigalio, girdi mane

Peilis

Kaip avinas kuris bėga danguje

Ir laužo žvaigždžių šakas, girdi mane

Tai aš, girdi mane

Myliu tave, girdi mane

Laikau tave ir vedu tave ir tau nešu

Baltą Ofelijos nuometą, girdi mane

Kur mane palieki, kur eina ir kas, girdi mane

 

Tavo ranka laikosi virš audrų

 

Begalinės lianos ir ugnikalnių lavos

Ateis diena, girdi mane

Mūsų palaidoti, o vėliau tūkstantmečiai

Mus pavers baltom iškasenom, girdi mane

Kad virš jų švytėtų nejautrumas, girdi mane

Žmonių

Ir mus išmestų tūkstančiais dalelių

 

Į vandenis po vieną, girdi mane

Skaičiuoju savo karčius akmenėlius, girdi mane

O laikas yra didžiulė bažnyčia, girdi mane

Kur kartais figūros, girdi mane

Šventųjų

Verkia tikromis ašaromis, girdi mane

Varpai atveria aukštį, girdi mane

Kad žengčiau plačiu praėjimu

Ten laukia angelai su žvakėmis ir laidotuvių giesmėmis

Niekur neisiu, girdi mane

Arba nei vienas, arba kartu, girdi mane

 

Čia audros gėlė, girdi mane

Ir meilės

Bet kartą ir visiems laikams mes ją nuskynėm

Ir darkart ji nebepražydės, girdi mane

Kitam pasauly, kitoj žvaigždėj, girdi mane

Ten nėra žemės, nėra vėjo

Kurį palietėm, net jo, girdi mane

 

Ir joks sodininkas niekada nebuvo toks laimingas

 

Per tokią žiemą ir iš tokių šiaurių, girdi mane

Išsupti gėlę, o vien mudu, girdi mane

Pačiam jūros vidury

Vien iš noro mylėti, girdi mane

Iškėlėm visą salą, girdi mane

Su grotomis ir kyšuliais ir žydinčiom pašlaitėm

Klausyk, klausyk

Kas kalba gelmėse ir kas verkia – girdi?

Kas ieško kito, kas šaukia – girdi?

Tai aš kuris šaukia ir verkia, girdi̇̀

Myliu tave, myliu tave, girdi̇̀

 

V

 

Apie tave kalbėjau anais laikais

Su išmintingomis žindyvėmis ir atkakliais maištininkais

Iš kurgi galėtų būti tavasis laukinio žvėries liūdesys

Ribuliuojančio vandens atspindys ant veido

Ir kodėl tuomet man lemta žengti greta tavęs

Nors nenoriu meilės bet noriu vėjo

Noriu šuoliuoti ant piestu stojusios nebalnotos jūros

 

Ir niekas negirdėjo

Apie tave nei raudonėlis nei grybas

Kretos aukštumose nieko

Tik Dievas sutiko dėl tavęs vedžioti mano ranką

 

Tai čia, tai ten, atidžiai ratu

Pakrantės veidu, įlankom, plaukais

Ant kalvos pamodamas kairėn

 

Tavo kūnas sustingęs kaip vieniša pušis

Akys išdidumo ir perregimõs

Gelmė̃s, namo viduje sena indauja

Iš kipariso su geltónais nėriniais

Kad vienas laukčiau tavęs pirmąkart apsireiškiant

Aukštai terasoje ar už akmenų kieme

Su Šventojo žirgu ir Prisikėlimo kiaušiniu

 

Tu lyg iš sugadintos freskos

Didinga kokios ir troško tas menkas gyvenimas

Kad sutalpintum griaudžiančią ugnikalnio liepsną į žvakelę

 

Kad nė vienas nebūtų matęs ar girdėjęs

Apie tave nieko sugriuvusių namų dykynėse

Nei kiemo pakrašty palei tvorą palaidotas protėvis

Nei žiniuonė su savo žolelėm

 

Vien tik aš, gal dar muzika

Kurią varau gilyn į save bet ji vis garsesnė sugrįžta

Tik nesubrendusios dvylikametės krūtys

Atsuktos į ateitį raudonu krateru

Tik kaip smeigtukas aštrus kvapas

Esantis kūne ir skrodžiantis prisiminimą

Ir štai grumstas, štai balandžiai, štai mūsų senoji žemė.

 

VI

 

Esu daug matęs ir žemė prisiminimuose atrodo gražesnė

Auksinėj migloje gražesnis

Aštrus akmuo, gražesnės

Tamsmėlynės sąsmaukos ir stogai bangose

Gražesni spinduliai kuriais žengi kojom neliesdama

 

Nenugalima kaip Samotrakės deivė virš jūros kalnų

 

Taigi pamačiau tave ir man užtektų

Kad visas laikas taptų vėl nekaltas

Sodelyje kur liaujas tavo žingsniai

Kaip nepatyręs delfinas sekti paskui

 

Ir žaisti su baltumu ir su žydryne!

 

Pergalė, pergalė kurią nugalėjau

Dar iki meilės ir su ja

Kinrože ir meilės gėle

Eik, eik nors aš jau būsiu dingęs

Pats sau, ir tebūna saulė tavo rankose naujagimis

Pats sau, ir tebūsiu aš raudanti tėvynė

Pati sau, ir tebūna mano žodis kurį siunčiau kad tau laikytų lauro lapą

Pats sau, o vėjas stiprus ir pats sau vienas apvalainas

Akmenėlis tamsių gelmių mirksėjime –

Žvejys kuris užlipo ir nusviedė atgal į laiką Rojų!

 

VII

 

Rojuje nusitaikiau į salą

Visai kaip tu ir namą pajūry

 

Su mažom durim ir didžiule lova

Įmečiau aidą į bedugnę

Kad kiekvienąryt žvalgyčiausi nubudęs

 

Kad matyčiau pusę tavęs brendant į vandenį

O pusę tavęs apverkčiau Rojuje.

 

Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė