Tomas Petrulis. Eilėraščiai (NŽA nr. 1)

vos vieną aiškumo akimirką
mūsų žvilgsniams trumpam susitikus
suprato kažkas iš už mudviejų
kad tie žvilgsniai ne mes ir ne mūsų

o „mūsų“ tai tik tokia išraiška
kuri reiškia svarbumą tarpusavio
kai mus jungia kokia nors detalė
tarytum koks temos jungtukas

kurs išjungia visokį fonavimą
ir padaro mus abu mudviejų
tik akimirkai leidžiant suprasti
kad išties tai „ne mes ir ne mūsų“

MALDA Į LAIKRODŽIO VIDŲ

pasaulis kaprizinga vieta būti
tai įrodo nukritusios šukos
kurios guli ant kilimo guli
nieko neveikdamos guli
nekvėpuodamos guli ir guli
tarsi mirusios būtų sau guli –
mano koja tik paspiria jas
karts nuo karto vis paspiria
mano kojai trūksta bendravimo
gali būti netgi švelnumo
negaliu paklaust savo kojos
ne todėl kad neturi liežuvio
o todėl kad mane ignoruoja
ir daugiau man jinai nebe koja
nes viena po pasaulį lekioja
prieš mane susimokius su šukomis –
o jos guli ant kilimo guli
nesikeldamos guli ir guli
ir toliau nekvėpuoja tik guli
(kol meldžiuosi į laikrodžio vidų)
ne todėl kad numirusios būtų
o iš pykčio kad man jų nereikia

FISTINGAS

viskas per daug vienoda
kad būtų kartu dar ir tikra
(o dieve matyt panikuoju)
tu atėjai lygiai taip pat
daug daugiau negu kartą
ir kalbėjai viską tą patį
ir viską žodis į žodį
kol išnyko visas judėjimas
ir taip pat supratimas
kas tokia per viena tu
ir į ką aš nuolat kreipiuosi
nes esi daug daugiau
nei viena ir vienoda
ir labai jūsų daug
tų vienų ir vienodų – – –

todėl kišiu aš kumštį
ten į tarpą tarp mūsų
mums abiems taip staiga
atsivėrusį (dieve matyt panikuoju)
ir ištrauksiu su kumščiu kažką
nors ten nieko nėra
dėl tavęs aš ištrauksiu

* * *

tavo mėsos lėlė
iš mėsos skudurų sukabinta
atsiduoda kam nori
kas rytą mazgoja sau kūną
šukuoja sau plaukus –

mano mėsos lėlė
iš mėsos gabalų sudaryta
kol pats gyvenu atsiskyręs
kažkur giliai omeny
liečia „tave“ nepadoriai
tepa „tave“ savo
sultimis – – –

tada stoja diena
po to stoja naktis
užu lango tamsu
šviesu kambary
lyg aky –

kažkurio iš mūsų lėlė
tyliai paima daiktą
ir parodo sau savąją
vietą

RODYMAS

į ką rodo visų žmonių
pirštai kai rodo?
tarsi į rodymą rodo
o rodymas rodo atgal
į savo pirštus
tačiau niekas oi niekas
taip ir nematė
į ką rodo tie pirštai
į ką rodymas rodo
nes kai matymas mato
tai ir rodymas rodo
ir abu kažkodėl nesisieja
tiktai tai joks atsakymas
nes atsako atsakymas
kada rodymas rodo
ir abu kažkodėl nesisieja – –

bet nereiktų liūdėti
ir nereiktų kentėti
juk dievas yra iš tiesų
visų mūsų tėvas