Vita Diemantaitė. Kovų su maskvėnais istorijos (NŽA nr.

fotkiteGediminas Kulikauskas,

Respublika prieš Maskvą,

Kaunas: Obuolys, 2017, 416 p., 2000 egz.

 

Dizaineris Andrius Morkeliūnas

 

 

 

Gedimino Kulikausko knygoje pasakojama dešimt istorijų iš LDK ir Abiejų Tautų Respublikos kovų su Maskva XV–XVII a. Įžangoje autorius pabrėžia, kad jo tikslas nėra papasakoti visą LDK ar ATR kovos su Maskva istoriją ar parašyti vadovėlį, jis tik „praveria duris į spalvingą praeities pasaulį“ (p. 12). Autorius atsirinko turbūt svarbiausias ir įdomiausias XVI a. kovas ir jų baigtį lėmusias asmenybes.

Reiklius ir precizikos ieškančius skaitytojus gali nuvilti sinonimiškas „maskvėnų“ ir „rusų“ vartojimas. Autorius antrosios istorijos „Karas dėl Smolensko: kaip sudužo rytinis LDK skydas“ poskyrį pavadino „Šlovinkite Rusijos valdovą… užmirškite Lietuvą“ (p. 92). Taip pat pažymėtina ir žinotina, kad istoriografijoje XVI a. egzistavusios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – MDK) gyventojai vadinami maskvėnais, o joje vartotą kalbą priimta vadinti maksvėnų kalba, ne rusų (p. 190). Netiksli ir sąvoka „rusų parlamentarai“ (p. 207), nes MDK XVI a. veikė Dūma, kurią sudarė įvairūs bojarinai.

Dėmesį atkreipia ir klausimų kelia XVII a. vidurio kovų aprašyme minima Baltarusija: „Tuo tarpu Mykolas Pacas nebeturėjo laiko gaišti su Vilniaus pilių apgula – gavęs karaliaus Jono Kazimiero Vazos įsakymą, jis su didžiąja kariuomenės dalimi nužygiavo tolyn, į Baltarusiją“ (p. 328; taip pat ir p. 322). XVII a. Baltarusijos nebuvo, šiandienės Baltarusijos žemes istoriografijoje priimta vadinti Rusia arba pabrėžiama, kad tai dabartinė Baltarusijos teritorija.

Galima paminėti ir kiek keistoką sprendimą naudotis rusų rašytojo Nikolajaus Karamzino, gyvenusio XVIII–XIX a., darbais ir ignoruoti naujausią istoriografiją. Taip būtų išvengta ir klaidingo Opričninos pateikimo, nes knygoje Kulikauskas Opričniną parodo kaip Ivano Rūsčiojo iš pavydo ar paranojos pradėtus žudyti MDK gyventojus, tačiau dar XX a. antros pusės rusų istorikas Aleksandras Ziminas pagrindė mintį, kad Opričnina buvo nukreipta prieš tris faktorius: 1) feodalinį separatizmą, kuris galėjo kelti grėsmę caro valdžiai, 2) cerkvę, 3) Naugardą. Opričnina buvo MDK centralizacijos procesas ir toks jos pateikimas lietuvių autorių knygose parodo, kad mes menkai išmanome Rusijos istoriją.

Nepaisant išsakytų pastabų, norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad autorius nors ir abstrakčiai, bet įdomiai pateikia XV–XVII a. LDK bei ATR ir Maskvos kovų istoriją. Knygą iš tiesų lengva skaityti, galbūt nusibosta pakilus tonas, nusaldinti ar pernelyg sureikšminti istorijų veikėjai, tačiau visos autoriaus pasirinktos istorinės asmenybės yra vertos dėmesio. Knygoje pateiktos gausios iliustracijos ir žemėlapiai prideda vaizdingumo, o į pasakojimą įterpta papildoma informacija tik dar labiau sudomina ir praplečia skaitytojo akiratį. Ypač puikus paskutinysis skyrius, kuriame parodomas LDK gyventojų dalyvavimas Sibiro užkariavime. Ši tema menkai figūruoja lietuvių istoriografijoje ir čia knygos autorius iš tiesų LDK istorikams ir jos mėgėjams pravėrė duris į galimas naujas temas LDK istorijoje.

Kulikauskas siūlo idėją – „kasmet gruodžio 3-iąją išgirsti patrankų šūvius nuo Aukštutinės pilies kalno… Ten galėtų saliutuoti senovinėmis LDK uniformomis apsirengę kariai, o virš Gedimino bokšto (vos vienai dienai pakeitusi tautinę) lėtai iškiltų senoji istorinė LDK vėliava“ (p. 339). Idėja visai graži, juo labiau kad Lietuvoje mes mažai turime atmintinų datų, susijusių su LDK istorija po Liublino unijos.

 Knyga Respublika prieš Maskvą priklauso istorijos mokslo populiarinimo žanrui. Neretai autoriai, atstovaudami šį žanrą ir siekdami sukurti įtaigų tekstą, nepaiso mokslinės terminijos ar ją supainioja, neatsižvelgia į naujausią istoriografiją. Tad kyla klausimas, ar tokie rašytojai yra labiau kūrėjai, o ne mokslininkai? Turbūt tai priklauso nuo kiekvieno autoriaus atskirai. Tačiau istorijos mokslo populiarinimo darbai yra artimesni visuomenei ir norėtųsi, kad autoriai atsakingai žiūrėtų į savo darbą ir neklaidintų, o prisidėtų prie kokybiškesnės žinijos.