Senąją Lukiškių Dievo Motinos ikoną atidengiant. Tojaną Račiūnaitę kalbina Mantas Tamošaitis (NŽA nr. 8)

fotkite
Lukiškių Dievo Motinos ikona prieš restauravimą.

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas (tapytas XV a. pab. – XVI a. pr.) Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje – vienas seniausių Lietuvoje molbertinės tapybos paminklų, garsėjantis stebuklingomis malonėmis. Šią ikoną iš „Maskvos karų“ parvežė LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis, vėliau paveikslas atiduotas Seinų dominikonams, kurie perdavė ją Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui. Jame nuo 1684 m. pradėti liudyti paveikslo stebuklai, 1737 m. publikuoti stebuklų knygoje Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo.

Apie Lukiškių Dievo Motinos atvaizdą kalbiname menotyrininkę Tojaną Račiūnaitę. Ji neseniai parengė studiją Lukiškių Dievo Motina: Atvaizdo istorijos studija, stebuklų knyga ir jos vertimas (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2017, vertimas Reginos Koženiauskienės ir Eglės Patiejūnienės), taip pat dalyvavo ikoną atkuriant ir restauruojant.

Kaip susidūrėte su Dievo Motinos atvaizdu ir supratote, kad po juo slepiasi senoji ikona?

Lukiškių Dievo Motinos ikona po restauravimo
Lukiškių Dievo Motinos ikona po restauravimo

Atsimenu pirmą akistatą su tuo kūriniu, kai jis dar buvo a. a. kunigo Jono Dominiko Grigaičio žinioje. Atėjau į vienuolyną su fotografu, žinodama, kad reikės profesionalios fotografijos, bet dar visai neįsivaizduodama, ką apie paveikslą pasakysiu ir ar iš viso bus ką pasakyti. Žinojau, kad jis yra kažkur vienuolyne (bažnyčia buvo remontuojama). Kunigas nenorėjo man jo parodyti, visaip išsisukinėjo, bet galų gale leido pasižiūrėti. Paveikslas, matyt, buvo po neseniai atliktos restauracijos: visas blizgantis, išteptas aliejais, jo tapyba atrodė stilistiškai nevienalytė, kažkas joje buvo ne taip. Be to, matėsi, kad atvaizdas tapytas ant medinio skydo su ikonoms būdingu įgilinimu, tad tapo tikėtina, kad čia tas pats stebuklingasis Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas, nors ir be aptaisų. Man kunigas prie paveikslo prisiliesti neleido, bet fotografui leido padaryti nuotrauką, kuri buvo įdėta šalia mano straipsnio apie Lukiškių Dievo Motinos stebuklų knygą. Tada nebuvo atlikta jokio išsamesnio paveikslo tyrimo.

Vėliau dominikonai nusprendė paveikslą restauruoti ir atsirado galimybė jį įdėmiai apžiūrėti iš visų pusių. Matėsi vašku prisodrintos medienos senumas, sunkumas, nustatyta, kad šis paveikslas – tai ikona, tapyta ant liepos medžio lentų. Atlikus fizikinius tyrimus, beveik neliko abejonių, kad po apačia gali slypėti kita storo viršutinio aliejinių dažų sluoksnio dengiama tapyba. Vytautas Balčiūnas ir kiti muziejininkai palaikė mano ryžtą tirti paveikslą ir atsargiai pabandyti atidengti apatinį autentiškąjį paveikslo tapybos sluoksnį. Iki šiol yra prieštaringų tokio sprendimo vertinimų. Pavyzdžiui, lenkų mokslininkė Maria Kalamaiska-Saeed, neseniai mano sutikta gatvėje, pakartojo, kad jai gaila buvusio Lukiškietės paveikslo, kuris buvęs ypatingas, specifiškas LDK, o dabar štai – Hodegetrija Smolenskaja, tokių daug… Bet iš tiesų tokių nėra daug – tokios XV a. pabaigos arba XVI a. pradžios ikonos nėra dažnas dalykas net ir Rusijoje. Ši ikona nesunkiai pakliūtų į rusų tapybos aukso fondą. Tai ne XVII, XVIII ar XIX amžius…

Ar ilgai sprendėte, kaip pasielgti su paveikslu?

Taip, ilgai buvo sprendžiama. Čia daug kas priklauso ir nuo restauratoriaus principų. Restauravimas buvo patikėtas Janinai Bilotienei – ji buvo restauravusi Aušros vartų Mariją, atidengusi nuo vėlyvų užtapymų Šiluvos Dievo Motinos veidą, sėkmingai restauravusi kitus bažnytinės tapybos kūrinius. Jos principas yra sluoksnis po sluoksnio, viską fiksuojant, atidengti autentišką, autorinę tapybą. Tai tokia savotiška archeologija.

Aš palaikiau Janiną. Man, meno istorikei, stebėti atidengiamą senąjį sluoksnį buvo ir iššūkis, ir dovana. To, kas slepiasi po apačia, net ir su šiuolaikinėmis technologijomis nėra kaip kitaip pamatyti – rentgenograma rodė senojo piešinio blankius kontūrus, rodė, kad kažkas po apačia slepiasi, bet regėti ar raiškiau įsivaizduoti, kas tai iš tiesų, nebuvo galima. Veidas buvo iš esmės pertapytas, nepaisant originalo stilistikos. Jei nežinotum, nepasakytum, kad čia tas pats paveikslas.

Kaip ir kodėl jis kito? Kodėl ikona tapo panaši į vakarietiško stiliaus portretą?

Savo studijoje aš bandau rekonstruoti paveikslo likimą, bandau diachroniškai atsekti, kada ir kaip jis buvo keistas. Seniausia žinoma kopija – XVII a. pab. – XVIII a. knygoje. Toje graviūroje dar kartojami senosios ikonos bruožai – plokščia tapyba, bizantinės stilistikos veidai su siaura linijine nosimi, migdoline akių forma. Taip pat turime XIX a. pabaigos retušuotą fotografiją, kurioje matosi jau visai kitokie vaizduojamųjų veidai – portretiški, individualistiški, putlūs, liudijantys siekį tapybinėmis priemonėmis perteikti trimatės apimties iliuziją. Panašu, kad paveikslas radikaliai pertapytas XIX a., o XVIII a. buvo tiesiog atnaujintas.

Ar tie radikalūs pertapymai susiję su tam tikra to laiko estetika? O gal norėta atsisakyti rytietiškos tradicijos ženklų?

Įsivaizduočiau kelis galimus variantus. Visų pirma, buvo laikomasi nuostatos, kad bažnyčioje kabantys paveikslai negali būti apšiurę, o tuometinė restauravimo samprata buvo kitokia nei šiandien – paveikslo pataisymas ir buvo laikomas jo atgaivinimu. Naujas dažų sluoksnis šiek tiek sulaikydavo paveikslus nuo irimo. Pasikeisdavo kūrinio išraiška, bet tai buvo laikoma restauravimo būdu. Net XX a., tarybiniais laikais, kai kunigai samdydavo restauratorius, tiesiog nebuvo techninių sąlygų atlikti paveikslo rentgenogramą ar kitus tyrimus – reikėdavo paprasčiausiai sutvarkyti paveikslą taip, kad jis toliau nebyrėtų. Dabar tai vadintume veikiau atnaujinimu, o ne restauravimu. Nors elitiniame to meto restauravimo moksle buvo suvokiama, kad pasitelkiant tyrimus ir ikonografinius analogus reikia atkurti autentišką paveikslo pavidalą, praktiškai dažnai būdavo kitaip.

O prielaida apie tam tikrą sąmoningą paveikslo maskavimą mane aplankė žvelgiant į istorinį kontekstą, tyrinėjant bažnyčių vizitacijos aktus. Rusiškos kilmės ikonos, tapusios altoriniais paveikslais, iš pradžių aktuose vadinamos ir aprašomos kaip ikonos, o vėliau – kaip tiesiog paveikslai. Kodėl tas ikoniškumas išnyksta? Galima spėti, kad jis tapdavo nebepastebimas per aptaisus, puošmenas, naują sluoksnį. Bet galima ir sąmoningo ikonos maskavimo pertapant vakarietišku stiliumi teorija, nors ir nėra pagrįsta kokiais nors konkrečiais rašytiniais šaltiniais, tik istorine vaizduote.

Kuo ši ikona ypatinga bendrame ikonų kontekste?

Ikona ypatinga tuo, kad dėl savo stilistikos ir kitų konkrečių ypatybių priskirtina Dionisijaus ikonų tapybos mokyklai. Pats ikonografinis jos tipas – Smolensko Hodegetrija – labai išplito XV a. pabaigoje, buvo populiarus, ir tokių ikonų buvo gan daug, tačiau didžioji dalis jų pražuvo, daugiausia dėl XVI a. Maskvos kunigaikštystę siaubusių gaisrų. Dionisijui ir jo ikonų mokyklai priskirtų ikonų išliko koks penketas ar šešetas, o faktiškai Dionisijaus autorystei priskiriama tik viena – vadinamoji Hodegetrija Didžioji, kuri saugoma Tretjakovo galerijoje, tačiau jos išlikimo lygis prastesnis nei mūsų turimos. Mums kliuvusi ikona unikali savo senumu, sukurta tikrai aukšto lygio meistro, galima prielaida, kad net paties Dionisijaus.

Kokias simbolines prasmes ikonoje galima atpažinti?

Žodis „Hodegetrija“ verčiamas kaip „kelio rodytoja“ arba „palydovė kelyje“. Svarbus pats Marijos gestas – ji laiko kūdikį, Dievo sūnų, savo dešinėje rankoje, o kaire į jį rodo – kaip į kelią, orientyrą, o kartu kaip į Dievo siųstą Išganytoją žmonėms. Trys žvaigždės ant Marijos rūbo reiškia, kad ji – ir mergelė, ir motina, ir karalienė, o kartu tai primena Šv. Trejybę. Kūdikėlio auksinis žalsvas chitonas liudija dievišką prigimtį, bet kartu primena ir jo mirtį ateityje.

Ikonos neturi istoriškos chronologinės dimensijos – jos savyje talpina ir diachroninį, ir sinchroninį, ir ateities lygmenis, savotišką dievišką laiką. Kūdikėlis vienu metu nurodo ir paaukotą Kristų, ir į drobulę suvyniotą Kristų, ir prisikėlusį Kristų. Rūbas yra ir vystyklas, ir persimainiusio Viešpaties rūbas, kuriuo apsisiautęs jis pasirodo savo mokiniams ant kalno, ir palaidojimo drobulė.

Žinoma, interpretacijų bei reikšmių gali būti ir dar įvairesnių. Visos spalvos irgi gali būti interpretuojamos simboliniu lygmeniu. Interpretacijos, žinoma, gali skirtis, norint rekonstruoti autentišką, su ikonos sukūrimo vieta ir laiku susijusį jos simbolikos suvokimą, reikėtų tyrinėti to meto ikonų tapytojų vadovus, kuriuose labai aiškiai buvo nurodoma, kokias prasmes kokia spalva suteikia ir kaip ją naudoti. Svarbus ir ikonos dydis, leidžiantis spėti apie pirminį jos kontekstą, paskirtį – pagal savo formatą ši ikona buvo skirta ikonostasui, vienai pagrindinių jo dalių, o likusios dalys, be abejonės, suteiktų papildomą ikonografinį kontekstą.

Jau nuo XVII a. paskutinio ketvirčio ši ikona įgijo ir naują prasminį lauką. Ji buvo integruota į barokinę religinę mąstyseną ir į barokinę dominikonų bažnyčios erdvę. Tos mąstysenos paženklintas ikoną puošęs sidabro aptaisas, šiandien žinomas tik iš fotografijų. Jo apačioje iškaldintas užrašas „Monstra te esse matrem“ (parodyk, kad esi motina) – tai savotiškas atsako į maldą prašymas ar net reikalavimas. Taip pat ir ikonos stebuklų knyga Mistinis fontanas, kur paveikslo malonių sąrašai pateikiami formuojant penkias Kristaus žaizdas primenančią penkių srovių struktūrą – barokinį malonių neišsemiamumo vaizdinį.

O pati stebuklų knyga – kaip šiandien reikėtų ją skaityti, kaip prieiti prie šio žanro? Ką šis įmantrus tekstas gali mums papasakoti?

Stebuklų knygos – tikrai labai specifinė literatūra. Pirmą kartą su ja susidūriau, kai buvau neseniai apsigynusi disertaciją ir turėjau laisvesnio laiko. Nuėjau į Vrublevskių biblioteką. Tiesiog šiaip. Verčiu senų knygų katalogą ir pamatau pavadinimą – Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo – ir galvoju: kas čia dabar? Tik dėl pavadinimo aš ją ir užsisakiau.

Nebuvau anksčiau skaičiusi stebuklų knygų, tad patyriau lengvą šoką, nesupratau, kas vyksta. Gausu visokių baisybių, ligų, nelaimių, bet viskas baigiasi gerai, – ir tai monotoniškai kartojasi. Per visą knygą kartojamas vienas pranešimas: taip, paveikslas stebuklingas ir teikia atsaką.

Paskui supratau, kad tai labai specifinė literatūra, savo laiku turėjusi dokumentacinį stebuklingojo atvaizdo ir jo vietos svarbos patvirtinimo pobūdį. Į specialias knygas surašyti ir su priesaikomis patvirtinti stebuklai buvo sąlyga siekiant atvaizdo oficialaus, vyskupo patvirtinto pripažinimo. Tai buvo būtinas dokumentas rūpinantis paveikslo karūnavimu Romos popiežiaus palaimintomis karūnomis.

Dabartiniam mokslui tai irgi įdomus šaltinis. Žinoma, pirmiausia jis provokuoja statistinį požiūrį. Man taip pat pirmiausia norėjosi paskaičiuoti statistiškai – kiek vienokių ligų, kiek kitokių, kiek moterų, kiek vyrų, kiek vaikų… Bet tuo metu, kai knyga turėjo būti skaitoma, niekam turbūt nekildavo toks poreikis. Kita vertus, tai yra istorijų rinkinys, liudijantis tam tikrą kasdienybės istoriją. Tarkime, ką žmonės veikdavo, kaip bendraudavo. Pavyzdžiui, vaikinas žaidžia peiliu, mėto jį į viršų ir, žinoma, pataiko sau į akį; vaikas pasičiumpa motinos žiedą, jį praryja ir užspringsta; moteris plaukų smeigtuku susižeidžia galvą… Kasdienybė.

Šis tas aktualaus ir medicinos istorijai – matome, kaip tuo metu buvo suvokiamos ligos, kai kurios įvardijamos, nors detaliau neaprašinėjamos, o kitos – dar nežinomos, bet apibūdinamos: „Sunki, nepagydoma liga“. Kai 2001 m. publikavau savo pirmą straipsnį apie šią knygą, mane susirado neurologijos profesorius Valmantas Budrys, kuriam šios stebuklų knygos prisireikė kaip šaltinio, liudijančio apie neurologinio pobūdžio negalavimus. Labai daug knygoje aprašytų susirgimų jam pasirodė neurologiniai – susukimai, sutraukimai, galvos skausmai. Pasikliovimas Marijos pagalba, tarpininkaujant jos atvaizdui, nuo tokių dvasinio pobūdžio negalavimų padėdavo išsivaduoti.

Taip pat gana dažnai minėtas plaukų kaltūnas. Jis iki pat XIX a. pabaigos laikytas bauginančiu dalyku, kuris, netinkamai pašalintas, gali sukelti galvos ligą ar aklumą. Jis suvoktas kaip ligos ir blogio materija, kuria atsikratyti galima tik dieviškos intervencijos pagalba. Yra išties įstabių ir vaizdžių, sukrečiančių dalykų – pasakojimas apie XVII a. žemaitį, kuris blaškėsi po visą Lietuvą, apsėstas piktųjų dvasių, niekaip negalėjo susitarti su savo siela, jautė apsėdimą, o atvykus į Lukiškių bažnyčią, atvėrus stebuklingą paveikslą, jo apsėdimas iškrito kaip kraujo gumulas. Labai barokiška, ir tas barokas pilnas tam tikros archaikos, magijos prieskonių. Istoriškai net nelabai išeina kelti klausimą – tai tikra ar netikra. Bet tai tų žmonių tikrovė, jiems tai buvo tikra.

Ar galima tikėtis daugiau panašių atradimų Lietuvoje, pasislėpusių ikonų?

Manau, kad tikrai galima. Muziejų fonduose yra daugybė neištirtų ir mokslininkams nežinomų paveikslų. Tik reikia surasti pretekstą, kabliuką – negali ateiti ir pareikšti: „Noriu kažką rasti!“