Paulius Subačius. Kaip kronika tampa istorija (NŽA nr. 8)

fotkite[Aistė Noreikaitė],

SU VĖJU,

Vilnius: Lietuvos buriuotojų sąjunga, 2015, 225 p., iliustr., [900] egz.

 

Dailininkė Neringa Ratkutė

 

Nors skundai dėl pilietinės visuomenės menkos brandos skamba nuolat, Lietuvoje šiuo metu yra beveik trisdešimt tūkstančių asociacijų, viešųjų įstaigų ir fondų[1], kurių nemaža dalis įsisteigė žmonėms savarankiškai vienijantis pagal tikslus ar pomėgius. Draugijose, skaičiuojančiose savo amžių ne metais, bet dešimtmečiais, randasi įsišaknijimo refleksija, kurios regimoji raiška – jubiliejų šventimai ir sukaktuviniai leidiniai. Juose seniausios organizacijos akcentuoja tęstinumą nuo prieškario, opoziciją sovietiniams steiginiams, o po 1940-ųjų įkùrtosios varijuoja motyvą: „ir tuomet dirbome Lietuvai“. Dažniausiai įsiamžinimo puslapius kompiliuoja patys nariai[2]. Net jei pasitelkiama labiau patyrusių rengėjų[3], pastarieji turi taikytis prie užsakovų norų. Tad įprastinis rezultatas – mėgėjiškai apipavidalinti statiškų nuotraukų rinkiniai su iškilesnių veikėjų biografijomis ir patetiškais veiklos aprašymais, kitaip tariant, vidinio vartojimo publikacijos, visiškai neįdomios tiems, kas kronikoje neranda savo bei artimųjų nuotraukos ar bent pavardės. Tokios knygos bus mažai pravarčios ir istorikams, rašysiantiems sintetinius veikalus apie draugijiškumą, laisvalaikio pomėgių sritis – labiau nei abejotinas faktologinis patikimumas praeities tikrovę rekonstruoti kliudys emocinė vienspalvystė, autentiško subjektyvumo, įspūdžių bei atsiminimų įvairumo stoka.

Iš pirmo žvilgsnio tam pačiam žanrui priklauso, tačiau su bendru proginių rašinių kontekstu mažai ką bendra turi 2016-ųjų pradžioje pasirodžiusi lietuvių buriavimo kronika, dedikuota Lietuvos buriuotojų sąjungos 80-mečiui. Sąjūdžio gimimą patyrusiam žmogui pervertus šią knygą atsigamina įspūdis, kurį anuomet sukėlė keistai suvirpinusi, avantiūriškų nuotykių troškimą pažadinusi žinia, kad trys nedidelės jachtos su trispalvėmis leidosi per Atlantą į Laisvės žygį. Sėkmingai įveiktas jūrų kelias iki Niujorko ir atgal reiškė simbolinę geležinės uždangos pralaužą net ir tiems, kurie niekad į jokį laivą nė kojos nebuvo įkėlę. Tūkstančių namų bibliotekas papildė milžinišku tiražu išėjęs blankių, dar sovietine kokybe atspausdintų šio įvykio nuotraukų albumas – pirmasis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto leidinys[4]. Dviem dešimtmečiais vėliau Lietuvos vardo tūkstantmečio odisėja pavadintas jachtos Ambersail plaukimas aplink pasaulį vėl sukėlė romantišką jaudulį ir pasididžiavimą savo valstybe bendrame krizinio nusivylimo irzulyje.

Šiuos epizodus minime ne tik todėl, kad sėkmingų okeaninių kelionių inspiruoti tautinio entuziazmo proveržiai aptariamoje knygoje perteikti santūraus pasididžiavimo tonu. Ji nustebina užmoju kalbėti apie autentišką buriavimo prasmę ir skatina suklusti tuos, kuriems ligi šiol atrodė, kad vėjų ir bangų gaudymas tėra ištaiginga turtingųjų pramoga ar viena iš techninių sporto šakų. Kaip civilizacijos plėtrą senovėje nulėmė nepabūgę susitikti su stichija anapus būsto, gyvenvietės, artimosios oikumenos ribų, taip ir šiandien tiesioginis galynėjimasis su gamtos jėgomis vandenyse, kalnuose ar padebesiuose lieka vienu iš tų savęs pažinimo bei išbandymo būdų, kurio vertė žmogaus brandai nesumenko dėl technologijų suteiktos galimybės nukakti didelius atstumus saugiau. Visais laikais žmogų kankino ir tebekankina klausimas, „kokios gi yra jo paties galimybių ribos?“ (p. 220). Užgriebdamas antropologinę buriavimo dimensiją, neprikišamai atskleisdamas paralelę tarp drąsos mažu laiveliu leistis į jūrą ir ryžto keisti tautos likimą, kvestionuoti Maskvos visagalybę, pasakojimas apie jachtas ir jų kapitonus įgijo svarbius visuomenės raidos aspektus iškeliančio universalumo.

Lyg žiūrėtum šiuolaikinį istorinį filmą, intrigą dažniausiai mezgantį nuo kasdienybės epizodo, naratyvas pradedamas ne plačia socialine panorama ar bendra įžanga, bet vieno klaipėdiškio paauglio, Martyno Brako, emocijos škicu 1924 m. pavasarį sutikus valtimi iš Kauno atplaukusius vaikinus. Šie uostamiesčio jaunuolius supažindino su jūrų skautų organizacija. Vaikiška Brako svajonė apie didžiąją jūreivystę netruko tapti tautinio jachtklubo steigimu prie Kuršmarių ir tikru buriavimu pirmąja „lietuviška“ jachta Budys. Į kabutes lietuviškumas šiuo atveju mūsų paimtas todėl, kad tai buvo Vydūno sugalvotu vardu perkrikštytas senas alkoholio kontrabandininkų laivas. O visai komiška, nors iškalbingai nusako besikuriančios valstybės, jos laikinosios sostinės ambicijų ir tikrovės prasilenkimą, jog Kaune 1921 m. įkurtas Lietuvos jachtklubas taip niekad ir nematė jokių jachtų, tik baidares ir akademinio irklavimo valtis.

Rimčiau kalbant, pilietinė identifikacija, santykis su vokiškomis ir lenkiškomis buriavimo organizacijomis, savųjų ir okupantų perskyra buvo pirmas keblus klausimas, kurį teko spręsti autorei. Viena vertus, jei tik buvo galima įžvelgti tradicijos tęstinumą, žinių, praktikos ar inventoriaus perimamumą, tarpusavio pagalbą, apie tai atsiliepiama palankiai. Antai minima, kad iš aneksuotos Klaipėdos į Rėkyvos ežerą prie Šiaulių persikėlusiems lietuvių buriuotojams karo metais saugų užnugarį suteikė pamėgę greta plaukioti Liuftvafės lakūnai mainais į jų inventoriaus taisymą bei apsaugą. Skirsnis apie buriavimą Trakuose pirmaisiais pokario metais pavadintas „Lenkų palikimo džiaugsmai“. Kita vertus, Noreikaitė siekė perteikti Lietuvos buriuotojų sąjungos kolektyvinę savivoką, jos istorinį sąmoningumą, kuriam būdinga pabrėžti tautinės valstybės primatą, ištakas tapatinti su Vasario 16-osios Respublika. Ketvirtajame dešimtmetyje lietuvių organizuotos regatos mariose ir Baltijos jūroje, pirmosios pergalės Švedijos ir Latvijos varžybose, pagaliau pačiõs sąjungos įsteigimas 1935 m. liudija, kad Kazimiero Pakšto šūkis „atsigręžti veidu į jūrą“ nusipelno ne vien sąmojingo, kaip Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje Madagaskaras, bet ir solidesnio istorinės atminties judesio, kurį randame knygos skirsnyje „Diplomatinis ir sportinis krikštas“. O buriuotojų žygiai po Nepriklausomybės atkūrimo, kai ne sykį apsukta visa žemė, kartais plaukiant net dvejus metus, jau tiesiai įvardinti geopolitiniu terminu „Jūrinė valstybė“.

Beveik pusę leidinio sudaro 1945–1990 m. kronika. Tuo laiku buriavimas buvo integruotas į oficialias sovietinio sporto struktūras; nuo 1982 m. aukštesnis meistrų rengimas Klaipėdoje – dalinai dar ir į karinio laivyno specialų padalinį. Knygoje atsargiai išvairuota tarp tendencijos vaizduoti visus treniruočių bei regatų organizatorius kaip tautinius patriotus ir alternatyvios radikaliosios nuostatos ignoruoti pozityvius tuometės veiklos aspektus. Tai neblogai pavyko, nes vengiama bet kokių funkcionierių vaidmens aptarimo, nuosaikia intonacija pasakojama apie tikruosius buriavimo entuziastus, jų konkrečias pastangas ir pasiekimus. Ideologinio spaudimo, nepasitikėjimo, trukdymo leistis į platesnes erdves situacijos paminimos taupiomis frazėmis. Labiau angažuotą negatyvų žvilgsnį į komunistinę administraciją, sankirtas su kitų SSRS teritorijų varžovais bei armijos atstovais perteikia atsiminimų citatos.

Įrangos deficitas, su kuriuo buriuotojai grūmėsi bene įnirtingiau nei su štormais, autoriniame tekste nusakomas be verkšlenimo, greičiau su lengva ironija: jachtos „kaip ir visas kitas inventorius, skirstomos meritokratijos principu: tapai čempionu – gali tikėtis naujos burės, o gal net ir jachtos korpuso“ (p. 32). Įspūdingi liudijimai apie burių kontrabandą iš Danijos, mažai kieno beprisimenamą 1967 m. spalio uraganą, suniokojusį kone visas klaipėdiškių jachtas, apie aukštą finansų pareigūną, kuris prašomas leidimo Chemijos ir cheminių technologijų institutui įsigyti jachtą neva moksliniams tyrimams, atsakė: „Aš žinau, kam jums tas laivas reikalingas. Mano problema ta, kad neturiu punkto jam uždrausti. Pirkit“ (p. 103). Autorė nekaltindama ir neteisindama išpreparuoja, kaip buriuotojai pasinaudodavo sistema, o drauge kaip sistema juos pačius versdavo prisitaikyti: jei nori naujo laivo: „[p]asirūpink, kad tavo mokslo ar darbo vietoje netrūktų buriavimo entuziastų: įsteik sekciją, organizuok kursus, nusivesk paburiuoti. Tuomet įtikink didžiausią viršininką, jog šiai buriavimo sekcijai būtinas naujas inventorius – ne šiaip sau, bet tam, kad jis galėtų Sąjungoje tinkamai atstovauti tarybinei Lietuvai“ (p. 52). Suminėti atkaklūs buriuotojų bandymai išsiveržti į atvirus Baltijos vandenis, nes „[p]lačiõs ir visur įsiskverbiančios kontrolės režimas […] jau vos atsišvartavus, jūroje […] tampa pažeidžiamas, jei ne bejėgis“ (p. 109). Šiuo požiūriu knyga gana patikimai atveria bent vieną sluoksnį pastangų priešintis sovietiniam nuoboduliui, o kronikai artėjant prie 1988-ųjų, suteikia svarbų papildymą Jūratės Kavaliauskaitės ir Ainės Ramonaitės hipotezei esą Sąjūdžio gimimą ir sėkmingą sklaidą nulėmė „nepaklusniųjų tinklaveika“[5]. Viešumoje kaip tautinio pasididžiavimo įkvėpėjus visi linksniavo krepšininkus, Ramonaitė stabteli prie žygeivių, tačiau iš sportą ir socialinį aktyvumą siejusių natūraliai besiformavusių grupių savaimios visuomenės ląstelės samprata buriuotojams tinka bene labiausiai. Tai patvirtina spontaniška kalbinė kūryba – jau dabartiniais laikais tarsi netyčia išsprūdęs ir išsyk įsitvirtinęs žodis buriuomenė.

Būtent jos dėka radosi tokie didelio masto projektai kaip 2009-ųjų Tūkstantmečio odisėja, kurios kronika ypač pagavi, skaitytojas pasijunta pats dalyvaujantis visuose idėjos iškėlimo, rengimo ir įgyvendinimo etapuose, pakylantis ant kiekvienos vilties bangos, kad pavyks – įsigyti tinkamą jachtą, surinkti didelį būrį pasiryžėlių, angažuoti lietuvių bendruomenėles toliausiose šalyse ir atkampiausiose vietose. Sakytume, istoriografinė maksima „parodyti, kaip buvo iš tikrųjų“ knygoje realizuota rekonstruojant vidinę proceso tikrovę: žmones veikti skatinusius motyvus, atsaką į iškilusias kliūtis, rezultatų suvokimą tiek iš buriavusių, tiek iš stebėjusių perspektyvos. Tradicinis istorikas pasigestų daugiau archyvinės medžiagos, tačiau, viena vertus, leidinyje esančios dokumentų ištraukos ir faksimilės iškalbingos, jos nėra „dėl grožio“. Antra vertus, konceptualumą ir patikimumą lemia liudijimų įvairovės sėkmingas subordinavimas aiškiam tikslui – idant skaitytojui aiškėtų, kaip buriavimo įtraukumas ir buriuojančių telkimasis tapo kasdienius motyvus (varžybos, laisvalaikis) pranokstančiu istorijos veiksniu. Iš jachtų laivo žurnalų įrašų, greta faktinių duomenų, prirankiota šmaikščių, autentišką nuotaiką ir įspūdį bylojančių detalių. Neapeitas nė psichologinis nuovargis, tarpusavio įtampa, kurios sugrįžus namo paprastai nenori prisiminti, nors yra patyrę visi rimtesni keliautojai: „[k]asdien tie patys žmonės, maža ir uždara erdvė, monotoniška kasdienybė, ištvermės reikalaujančios sąlygos. Kiekviena smulkmena gali erzinti, kiekvienas nutylėtas dalykas – virsti užslėptu pykčiu. […] Svarbu išmokti kai ką nuleisti negirdomis, kai reikia – patylėti, o kartais – pajuokauti“ (p. 179).

Kiekviename atvarte yra tiek kronikinio teksto, tiek atskiromis siauresnėmis skiltimis surinktų citatų, kurios perteikia skirtingas jausenas, būsenas, situacijas vandenyje ar ant kranto. „[Ž]iūrim – kitų stiebai jau lūžta… Mes su Beta matom, kad trečiosios įgulos narės akys didelės didelės ir ji isteriškai vis garsiau kartoja: ‘Leiskit man išlipt, leiskit išlipt!’ Teko ją net pririšti prie laivo, kad neišliptų“, – pasakoja mergina apie jūrines pirmenybes (p. 35). Pirmi įspūdžiai buriuojant pačių lietuvių sukonstruotais ekstremalioms varžyboms skirtais laivais, įgijusiais atskiros nacionalinės jachtų klasės RS-280 statusą, pasaulio čempiono Raimondo Šiugždinio nusakomi: „Nors bandomiesiems plaukiojimams ekipažai buvo sudaryti iš patyrusių buriuotojų, baimę neiškristi iš skriejančio laivo patyrė visi“ (p. 153). Apie pavasarinį laivų dugno rengimą lietlempe ir atsitiktinius prisiplakėlius Romualdas Tupčiauskas porina: „Vienas švaistosi liepsnos liežuviu, kai kada ir nagus užgriebdamas, o kitas stiklo šuke gremžia ką tik išsipūtusius dažus. Kuo karštesnį grybštelsi, tuo lengviau nusilups […]. Štai tada ir byrėdavo menkiau pasišventę“ (p. 66). Iš netikėtų jūrinių susitikimų įspūdžių pacituotas šis, patirtas atkampioje Ramiojo vandenyno saloje: „ateiname pas Amerikos Samoa uosto viršininką. Jis paima tuos [naujus lietuviškus] pasus, pavarto, pakelia akis ir sako: ‘Jūs tikrai iš Lietuvos? Žinokit, kai jūs kovojot už savo nepriklausomybę, mes už jus meldėmės’“ (p. 178). Kadangi buriuotojai suauga su laivais kaip su gyvom būtybėm, šie apibūdinami antropomorfiškai, pvz.: „jolė […] įnoringo būdo“ (p. 27). Griežtas struktūros sustygavimas lėmė, kad liudijimai niekur neviršija penkių septynių sakinių, kad kalbama apie kuo įvairesnius aspektus įdomiais kampais užuot suteikus ploto kieno nors žodžiams pagal rangą ar nuopelnus. Maža to, neretai pasiektas toks organiškas autorinio pasakojimo ir citatų bei parafrazių derinys, jog pastarosios yra ne peripetija, detalizacija ar iliustracija, bet natūraliai pratęsia naratyvą chronologiškai ir pagal priežastinius ryšius.

Sunkiausiai, mūsų akimis, pavyko įkomponuoti detalią informaciją apie sportinius pasiekimus. Nors buriavimo kronikoje regatos, azartas laimėti yra neišvengiamas, justi disonansas tarp čempionų, rezultatų suminėjimo ir pasakojimo apie keliavimą jūromis kaip laisvų žmonių nepriklausomą veiklą, aistringą gyvenimo būdą, tarp varžymosi tarpusavyje ir rungtyniavimo su stichija. Autorė mėgino kuo labiau nutolti nuo sauso techninio stiliaus, kuriuo įprasta ad hoc informuoti apie varžybų rezultatus, ir nuo publicistinių klišių, būdingų knygoms apie didįjį sportą, rašytoms iš laiko distancijos. Tačiau vis dėlto sportiniai faktai kai kur skandina pasakojimo lengvumą, o suinteresuotieji gal pasigestų kiek daugiau faktinės informacijos, kurią bene paprasčiau buvo pateikti sudarius kelias papildomas lenteles.

Daug puslapių ploto užima nuotraukos, kiekviename atvarte jų yra po dvi – penkias, todėl pati Buriuotojų sąjunga leidinį vadina albumu. Kad ir kokia būtų buvusi pirminė organizacijos intencija, tai nėra tikslu ir užtemdo knygos sanklodos modernumą bei sudėtingumą. Kronikinis tekstas, atsiminimų, interviu atkarpėlės, dokumentų ir emblemų faksimilės, parašai po fotografijomis ir jos pãčios intensyviai sąveikauja, formuodamos vientisą naratyvo giją. Nė viena iš šių struktūrinių dalių nėra pagrindinė ar tik priedas, jos vienodai svarbios. Lygiai svarbi ir atvartų grafinė kompozicija, kuri primena jūros paviršių – bet ne simetriškai banguotą, saulės nutviekstą, it iš atostogų bukletų, o sūkuringo vėjo šuorų sušiauštą, kai baltos keteros gura visomis kryptimis. Citatų, liudijimų išskyrimas mėlyna šrifto spalva dar labiau sustiprina šį įspūdį. Reikliu žvilgsniu į nuotraukas, dokumentiškumo ir išraiškingumo deriniu bei vizualinio pasakojimo išsamumu leidinys beveik prilygsta prieškario automobilizmo istorijai, kurią fotografijomis perteikė Klaudijus Driskius ir Liucijus Suslavičius[6]. Tiesa, dauguma buriavimo vaizdų yra iš vėlesnio laikotarpio, kai pasirinkimo nestigo, tačiau darbo įdėta nemažai, nes pasitelkti daugiau kaip septynių dešimčių fotografų archyvai.

Pirmoje knygos fotografijoje – Lietuvos jachtų kapitonai. Veikalas nuolat primena, kad be išmanių žmonių, kurie prisiima absoliučią atsakomybę už laivą ir jo įgulą, buriavimo tradicijos ir pasiekimų nebūtų. Antroji ir kelios paskutinės nuotraukos – iš Horno kyšulio. Pasakojimas užsklendžiamas šią pavojingiausią jūrininkams vandenynų vietą apiplaukusių trisdešimt septynių lietuvių buriuotojų sąrašu. Santūriai paaiškinama, kas laukia tokiam žygiui pasiryžusio, nes jachta besileisdamas Horno link ir įpusėjęs Pietų Ramųjį „pasieki tašką, kai artimiausi žmonės ir civilizacija – ne krante, o kosminėje stotyje virš tavęs“ (p. 218). Taip bylojama apie vieną iš būdų garsinti Lietuvą pasaulyje ir patiems jaustis svarbia tarptautinės drąsiausiųjų bendrijos dalimi.

Su vėju – toli gražu ne pirmas leidinys apie buriavimo plėtrą Lietuvoje. Noreikaitė pasinaudojo keliomis ankstesnėmis žurnalistų Venanto Butkaus, Romualdo Tupčiausko, inžinieriaus Drąsučio Palukaičio rašytomis istorinėmis apžvalgomis[7], smulkesnėmis kronikinėmis apybraižomis periodikoje. Pasitelktas didelis pluoštas skelbtų ir ypač tam tyčia užrašytų atsiminimų. Tačiau kokybinį žingsnį nuo pasitarnavimo vien savųjų bendruomenei prie išliekamąją vertę ir platesnį adresatą turinčios publikacijos lėmė minėta antropologinė buriavimo prasmės perspektyva, jos siejimas su asmens ir valstybės laisvės tvarumu, tikslingas medžiagos grupavimas ir komponavimas, sklandi bei subtili kalbinė raiška. Knygos rengėjos ir tekstų rašytojos nerasite antraštiniame puslapyje – ji drauge su dailininke ir atsakinguoju redaktoriumi Pauliumi Kovu kukliai pasislėpė metrikoje, esą tai ne autorinis veikalas, o greičiau fotografijų, faktų ir citatų sankaupa, prie kurios surinkimo prisidėjo aštuonios dešimtys padėkoje išvardytų buriuotojų. Daugelis tiek senųjų, tiek naujųjų kronikų iš tiesų liko anoniminės, įvardijamos pagal objektą. Tačiau kitos aiškiai atpažįstamos kaip personalizuotas naratyvas, pasižymi istoriografiniu sąmoningumu grindžiama įvykių bei reiškinių atranka. Manytume, tokia yra ir ši Lietuvos buriuomenės kronika, konceptualumu prilygstanti istoriniams veikalams.

[1] Žr. https://nvoatlasas.lt.

[2] Pvz.: Mažvydo klubas: Mažvydo knygos bičiulių klubo pėdsakais, sudarė Jurgis Stašaitis, Albinas Vaičiūnas, Birutė Vaitkienė, Vilnius: „Krantų“ redakcija, 2010, 159 p.; Violeta Astrauskienė, Švėkšniškių draugija „Tėviškė“: nuo XX a. antrojo dešimtmečio iki šių dienų, Švėkšna, 2014, 99 p.; Lietuvos agronomų sąjungos istorija (1921–2012), sudarytojas Alfonsas Malinauskas, Akademija: Lietuvos agronomų sąjunga, 2014, 151 p.; Vlada Čirvinskienė, LKMS Pasvalio katalikių moterų draugijos veikla, Kaunas, 2016, 112 p.

[3] Pvz.: Vilniaus Rotary klubas, 1940–2010 = Vilnius Rotary Club, 1940–2010: Jubiliejinis leidinys – 70 metų nuo Vilniaus Rotary klubo įkūrimo, sudarė Romualdas Bartaška, Kornelija Jankauskaitė, Vilnius: [Grafija], 2010, 198 p.; Vytautas Žeimantas, Lietuvos sporto klubas „Makabi“, 1916–2016, Vilnius: Trys žvaigždutės, 2015, 165 p.

[4] Žygis per Atlantą = Across the Atlantic: 1989 gegužės 1 – rugsėjo 2, sudarytojai Saulė Šemeškevičienė, Gediminas Pilaitis, [Vilnius:] Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, 1991, 238 p.

[5] Sąjūdžio ištakų beieškant: Nepaklusniųjų tinklaveikos galia, mokslinės redaktorės Jūratė Kavaliauskaitė, Ainė Ramonaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2011.

[6] Klaudijus Driskius, Liucijus Suslavičius, Automobilis Lietuvoje: 1918–1940 metai, Vilnius: Aidai, 2005.

[7] Drąsutis Palukaitis, Buriavimas Kaune: Buriavimo sporto istorija Kauno mieste, Kaunas: [Mažoji poligrafija], 2000, 103 p.; Gero vėjo!: Lietuvos buriavimo istorijos puslapiai, sudarytojas Venantas Butkus, Klaipėda: [S. Jokužio leidykla], 2002, 175 p.; Romualdas Tupčiauskas, Burės kuorų paunksnėje: Vilniaus jachtklubo aštuoniasdešimties metų veiklos eskizai, Vilnius: [Vilniaus jachtklubas], 2006, 160 p.