Nerijus Šepetys. Suvažiavimas toks suvažiavimas (NŽA nr. 8)

aom-002„2017 m. rugsėjo viduryje į Kauną tradiciniam susibūrimui ir pasibuvimui nesusirinko Lietuvos istorikai“, – tokį sakinį knietėjo užrašyti dar tik rengiantis važiuoti Kaunan, knietėjimas neišnyko ir sėdint rugsėjo 14 d. popietę tuštokoje VDU Didžiojoje salėje per IV Lietuvos istorikų suvažiavimo atidarymą. Sakinį pagaliau užrašiau, o jame, galima sakyti, atsispindi tam tikra prasme kolektyvinis nusivylimas, vietomis peraugantis į nuoskaudą ir vainikuojamas apgailestavimo.

Šias emocijas ir dera nuo pradžių paaiškinti, kad ir koks mielas širdžiai būtų pats čia toliau aptariamas renginys. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos istorikai yra pripratę prie gerų akademinių renginių. Ne tik akademiškai solidžių, bet ir nacionalinio masto, tarptautinio (tikro, ne valdiško ar formaliai mokslinio) lygio, ir pavydėtino įžvalgų ir pažinimo gylio. Jei jau susirenka istorikai rimtam, tai jie ne tik kalbasi apie dalykus (t. y. pažinimo turinius, tyrinėjimo objektus), bet ir užklausia pačius save, ieško tiesos ir nuolat permąsto santykį su tikrove, net ir šiandiene socialine. Puikus pamatas tokių renginių tradicijai buvo (tuo metu dar jauno revoliucionieriaus) Alfredo Bumblausko VU Istorijos fakultete organizuoti Zenono Ivinskio skaitymai: iš esmės tarpdalykiniai, iš pagrindų kedenantys istorijos mokslo Lietuvoje tapatybę, kilmę, jo vietą, pagrindus ir tikslus šiuolaikiniame pasaulyje[1].

Patys Lietuvos istorikų suvažiavimai buvo naujos istorikų institucionalizacijos, vykusio istorijos akademinio išplitimo ir naują pavidalą įgaunančios institucinės konkurencijos rezultatas. Susikūrė visuomeninis (bet ir reprezentacinis) Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas (LNIK)[2], pirmiausia ir turėjęs užsiimti profesinės bendruomenės (nepamirštant ir kaimyninių mokslų, ir istorijos taikomųjų sričių) solidarizavimu. Trijų keturių dienų trukmės suvažiavimai (pirmas 2005 m. Vilniuje, VU, antras 2009 Klaipėdoje, KU, trečias 2013 m. Šiauliuose, ŠU)[3] buvo ne tik akademiniai, bet ir istorikų bendruomenės su(si)būrimo renginiai: temines ar sritines sekcijas siūlė ir patys grupavosi istorikai, idėjos buvo nuleidžiamos ir iš LNIK, konkretaus suvažiavimo organizatoriai parūpindavo ne tik vietos mecenatų ir priėmimų, bet ir įžanginių bei baigiamųjų sesijų temas, kviestinius pranešėjus, formato naujoves. Suvažiavimo metu vykdavo daug daugiau istorikams svarbių dalykų nei konferencinių pranešimų atlikimas ir išklausymas (nors šių pasitaikydavę ir revoliucingai novatoriškų, ir politiškai skandalingų), o suvis svarbiausia būdavo pajusti akademinę istorijos atmosferą. Neatsitiktinai į suvažiavimus mielai atvykdavo ir kitų žmogaus mokslų Lietuvoje lyderiai, bendruomeniškesni doktorantai, smalsesni (vietoje – ir truputį varu suvaromi) studentai.

Visas tas bendruomeniškumas, profesinis solidarumas, luominė savimonė, tradicijos išgyvenimas ir perkūrimas, belaukiant ketvirtojo suvažiavimo, kaip tik ir iškilo pirmiausia kaip stoka, sukelianti nusivylimą, – tą paliudijo daugybė prieš suvažiavimą ir pačioje jo pradžioje kalbintų vidutinio ir vyresnio amžiaus kolegų. Pirma ir svarbi šių metų suvažiavimo organizavimo ypatybė buvo išskirtinis hermetiškumas, toks būdingas tipiniams planiniams mokslo renginiams ir toks nebūdingas istorikų suvažiavimų tradicijai. Kauniečiai liko kaip paskutinis akademinės istorijos miestas Lietuvoje šiam renginiui organizuoti ir ketverius metus jų galėtas apgalvoti ir padaryti suvažiavimas absoliučiai daugumai istorikų bendruomenės iki pat paskutinio momento liko tarsi migloje.

Pavasarį pagausėjo balsų, nerimaujančių, ar bus suvažiavimas, ar ne, vienas kitas ėmėsi ieškoti, kam čia parašyti. Parašę Rūsčiui Kamuntavičiui (nūnai jau senokai VDU profesoriui), bent gavo atsakymą, kad viską organizuoja prof. Jonas Vaičenonis. Ką patyrė rašiusieji jam, patirti neteko, nors vasarop skundų, kad suvažiavimas bus, bet jau organizacija ir komunikacija tokia medinė, kad nu, tekdavo nugirsti vis daugiau. Pagrindinė tokių nusiskundimų žinia: už dalyvavimą suvažiavime pranešėjams ir svečiams reikėsią užsimokėti (ir Klaipėda, ir Šiauliai svečius maitino, net iš dalies apgyvendino nemokamai), čia jau neskaičiuojant to, kad ir viešbučius teks susirasti patiems. Tikra istorikų bendruomenės išdavystė, kalbėjo pasipiktinę istorikai: vienam tokiam net pažadėjau, kad, jei rašysiu apie suvažiavimą, būtinai šį skundą paskleisiu.

Vieną tikrą žinią (žinoma, per administracinius tarpininkus) iš prof. Vaičenonio instituciškai įsipareigoję istorikai vis dėlto gavo: likus trims dienoms iki suvažiavimo, šitokiu būdu buvo išplatinta galutinė suvažiavimo programa. Kitų mokslų atstovai, studentija, šiaip humanitariškai neabejinga visuomenė, tarnybinių el. paštų nenaudojantys istorikai galėjo likti apie patį suvažiavimo įvykimo faktą visai neinformuoti. Bet čia jau suveikė profesinis solidarumas, paskutinėmis dienomis suintensyvėjęs paskelbtų sekcijų ir pranešimų byrėjimas buvo sustabdytas saviveiklos iš apačios (visai gerai istorikų įvaldytu) keliu.

Suvažiavimas vis dėlto prasidėjo, šiaip ne taip įsibėgėjo ir įvyko, vadinasi, tam tikras organizacinis darbas buvo nuveiktas. Koks konkrečiai, buvo galima matyti atvykus į nežinia dėl kokių priežasčių atidarymui pasirinktą VDU Didžiąją salę, kurioje liko neužpildyta daugiau nei 90 proc. vietų. Nesimatė ne tik VDU istorijos studentų, bet ir žinomiausių akademinio Kauno istorijos veidų: prof. Egidijaus Aleksandravičiaus, prof. Šarūno Liekio, Rūsčio Kamuntavičiaus, – visi jie jau turėjo kitų įsipareigojimų, kai galiausiai buvo informuoti, kad čia bus toks renginys. Vėliau ir atvyko į jį, nothing personal, man. Prisirinko galiausiai į paskiras suvažiavimo sekcijas ir po kelias dešimtis istorikų, tarp jų net šiek tiek ir doktorantų.

Baigiant nusiskundimų ir pasipiktinimų įžangą, būtina konstatuoti, kad apie patį suvažiavimą toliau svarstyti yra geriausia atskyrus tai, ką (su savo pavadinimu, įžangine, specialia ir baigiamąja sesijomis) specifinio jam parūpino organizatoriai, ir ką įdomesnio, ypatingesnio savo susiorganizuotomis sekcijomis pademonstravo suvažiavime dalyvavę istorikai ir jų kolegos.

Ketvirtadienio popietę surengtas atidarymo posėdis turėjo sveikinimų, plenarinio pranešimo (dr. Joachimas Tauberis, „„Atstatanti nepriklausomą… Lietuvos valstybę“. Lietuvos Tarybos reikšmė po 100 metų“) ir diskusijos („Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 metais: geopolitinis stebuklas ar visuomenės brandos vaisius“) dalis, penktadienį ir šeštadienį paraleliai vyko net po keturias (vienu atveju – tris) sesijas. Penktadienį vakare buvo surengta ekstra sesija vieno iš renginio globėjų Volfas Engelman patalpose (skirta alaus istorijai), šeštadienį popietės sesiją tiesiog užgriuvo baigiamoji diskusija „Pasakojimas apie dvi Lietuvas“, kuria suvažiavimas ir baigėsi.

Ir čia vieta skelti konkrečią kritiką organizatoriams: pirma, LNIK patvirtintą suvažiavimo temą „Vasario 16-osios Lietuva: pirmtakai ir paveldėtojai“ jie suprato aiškiai chronologiškai, naujaamžistiškai, antra, pats sekcijų surinkimas ir sudėliojimas vyko visiškai nemoderuotai, nes kokybiškai dalyvauti suvažiavime, kai paraleliai vyksta keturios sekcijos, iš kurių dar trys – gimininga tematika ar prieiga, neįmanoma. Derėjo ištempti suvažiavimą iki sekmadienio, atlikti sekcijų racionalizaciją, versti jungtis panašias idėjas ir daryti vidinę pranešimų atranką – taip, kaip tai vyksta pasaulyje ir Lietuvoje darant panašius renginius. Dabar gi turėję rinktis tarp dviejų juos dominančių tarpukarinių ar dviejų istoriografinių sekcijų ir taip nelabai gausūs renginio klausytojai gavo nusiskriausti. Užtat medievistinių (iš esmės – iki XIX a. pabaigos chronologiškai užsibaigiančių) sekcijų išvis (iš dalies reaguojant į atsainų, moderniai nacionalistinį organizatorių mentalitetą) teįvyko dvi: „Nuo „didžiųjų žmonių“ istorijos prie istorinės antropologijos: kaip rašyti Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų biografijas“ (Darius Baronas, Rimvydas Petrauskas, Mintautas Čiurinskas, Stephenas C. Rowellas, Jolita Sarcevičienė, Aistė Paliušytė, Tamara Bairašauskaitė – vienareikšmiškai kokybiškiausia ir brandžiausia suvažiavimo sekcija) ir labiau objektinė „Visuomenė ir gamta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Pradžia nežadėjo ne tik nieko gero, bet tiesiog – nieko. Vaičenonis niauriai, technine prakalba atidarė renginį, sveikinimų lėkštutėlė lėkštelė (LR Seimo pirmininko raštelis su tautinės trydos žiupsneliu, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos palinkėjimas gerų diskusijų, „net pasipykimo galbūt“, MG Baltic trejukės asmeniškas pasveikinimas su didele bonka) neišsklaidė atmosferos, primenančios 1981 m. vėlyvo rudens SSKP CK Politbiuro vaizdelio per spalvotą TV sukeliamus jausmus. Negelbėjo čia ir racionalus, bet vidinio liūdesio persmelktas vyriausio Lietuvos istoriko prof. Rimvydo Petrausko palinkėjimas suvažiavimui reflektuoti istorijos mokslo būklę visuomenėje.

Visiems su palengvėjimu perdavus žodį plenariniam pranešėjui, auditorijos nuotaika pastebimai pakilo. Pirma, Tauberis kalbėjo raiškiai, lietuviškai, kas buvo gana įtemptai smagu klausytis. Antra, nors ir stengėsi būti mandagus svečias, niekaip neužgauti tautinio nacionalizmo pagimdytos Lietuvos, apie kurią turėjo kalbėti (esą istoriškai naivu reikalauti multikultūralizmo anų laikų visuomenėje; tai, kad vokiečių karininkai matė 1915 m. Lietuvą atsilikusią, tamsią ir vargingą, demaskuoja germanišką imperializmą, o ne apnuogina faktinę tikrovę; Lietuvos Tarybos (LT) 1918 m. rėmimasis Vokietija buvęs vienintelis įmanomas realizmas), jis vis dėlto pasiūlė visą pluoštą konceptualių ir vertų paplėtoti, pagilinti įžvalgų apie to meto Lietuvos istorinę situaciją ir kontekstą. Antai paanalizavo Petro Klimo modernią etninės Lietuvos viziją, kurią papildžius Versalio sutarties prieiga, buvo galima išplėsti apimant Klaipėdą, o numetus šonan tautų apsisprendimą ir pasitelkiant revizionizmą – reikalauti Vilniaus. Neliko nepaminėta ir antilenkiška LT predispozicija, Berlyno–Kauno–Maskvos ašis, užtat pasidžiaugta sutarimu, kad „vieni lietuviai neturi teisės valstybės kurti“ (Klimo dienoraštis), konstatuota, kad Vasario 16-ąją deklaruoti „demokratiniai pagrindai“ realiai susiklostė tik 1990 m.

Tauberio tarptautiškai diplomatiškai pakaustytas, bet naratyviai išpuoselėtas žvilgsnis ištraukė suvažiavimą į nacionalinį lygį, bet tolesnė podiumo diskusija sugrąžino politbiurinę nuotaiką. Alfonsas Eidintas, Česlovas Laurinavičius, Raimundas Lopata, moderatorius Rimantas Miknys – istoriškai žiūrint, iš vieno sektoriaus katilo, vargiai iš savęs galėjo išlaužti diskusiją. Juoba kad į kompaniją jiems organizatoriai parinko anaiptol ne ginčytis atėjusį, šiaip itin sveiko proto ir kritiško mąstymo politikos mokslininką Andrzejų Pukszto ir profesorę Viktoriją Daujotytę-Pakerienę, dėl kurios razinkos statuso diskusijoje auditorija gana guviai pusbalsiu keitėsi nuomonėmis.

Visi buvo nusiteikę geranoriškai prakilniai, tarsi sveikindami per stebuklą ir toliau gyvą šimtametę senolę. Net Laurinavičiaus autorefleksija, esą nieko kito nebus, „teks kažką niūraus laurinavičiško pareikšti“, liko nerealizuota. Šis, paprastai gana ekstatiškai kritiškas, geopolitiškai plačiamostis analitikas ėmėsi girti už racionalumą, subalansuotumą Lietuvių konferenciją ir LT, perėjusią nuo vergo mentalitetui būdingos sukilimų dvasios prie valstybei kurti taip būtinos diplomatijos ir pokalbių. It‘s real: Laurinavičius rimtu veidu dėstė, kaip pozityvus susitelkimas į tautą kaip etnokultūrinę bendruomenę pasireiškė formavimu tautos kaip moralinio subjekto su savo atsakomybe. Vilniaus forumas ant VDU Didžiosios salės podiumo?

Kas dar liūdniau, Eidintas su Lopata nė neketino diskutuoti, tik pritarė, pildė, plėtė tokį jubiliejinį kalbėjimą, kurio kryptį atskleidė pokalbio viešnios išvidinis paliudijimas: Lietuva radosi kaip dvasinis kūnas, kaip dvasinė vizija. Jei teisingai išgirdau, ji sukuria upes ir kalnus. Pamėginau stenografuoti: „Mano supratimu, kad stebuklas, kurį dar galime justi, kad politiniai Lietuvos atkūrimo dokumentai buvo skelbiami kaip poetiniai aktai, veikę politinių principų galia“, – ir praklausiau, kaip profesorė išskleidė „kylančių gijų“ vaizdinį, kuris nulaužė bent trečdalio poetiškai nejautrios auditorijos rimtį („ar girdėjot, kylančios gijos, cha cha cha?“).

Diskusijos įžiebti jau nebebuvo įmanoma, todėl tik kaip (sveiko proto) likučių gelbėjimą galima traktuoti skeptišką moderatoriaus pastabą, kad jis dar iš savo tyrimų prisimenąs kitus Lietuvos atsiradimo momentus, pavyzdžiui, „savanoriai ir žemė“. Atskiras perliukas buvo Pukszto pacituotas vaizdelis iš Saldutiškio dvarininko Mieczysławo Jałowieckio atsiminimų apie karo pabaigos laikus: tarp daugybės egoistiškų paskaičiavimų, kaip išlaikyti dvarą ir išlikti elite naujoje realybėje, paminimas Piłsudskis: dvaras netoli, gera šeima, bet sūnus Józefas, va, traukinį susprogdino, susidėjo su socialistais. Tai ta naujoji Lenkija būsianti ne kažin ką. Gal geriau dėtis su Smetona, su kuriuo kartu dirbta banke, bus lengviau susitarti. Toks tat Lietuvos atsiradimas.

Baigiamoji diskusija (dalyviai: Kastytis Antanaitis, Aurimas Švedas, Simonas Strelcovas, Vytautas Jokubauskas, Violeta Davoliūtė-Opgenorth, moderatorius Simonas Jazavita) tam tikra prasme pasibaigė neprasidėjusi, kai moderatorius viską užnulino pareiškęs, kad atidarymo diskusija buvusi iškilus pavyzdys, o jos eiga – nepasiekiama viršūnė. Ir išties, nors kalbėtojai ir mėgino diskutuoti, reaguoti vieni į kitus (mat tikrai buvo labai skirtingų pažiūrų ir estetinių sanklodų), – ne itin nusisekęs, apykiauriai patetiškas, gražbyliaujantis moderavimas („gal kas nors ką nors norėtų pasakyti?“, „įneškime ginčo“, „daug pažėriau gražių žodžių“…) ir ypač pati bergždžia tema (Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos – kaip originalu, seniuk!) paliko suvažiavimą kaip ir neuždarytą. Po „neveikiamųjų įvardžių puotos“ (Ališauskas) visi išsivaikščiojo tylomis, nusidūsaudami ir paburbėdami.

Užtat visa kita suvažiavime, t. y. sekcijos, pranešimai, neformalios diskusijos vakarais per mecenatų priėmimus, buvo neblogai, o vietomis – visai gerai. Netgi organizatorių surengta ekstra sekcija apie alaus istoriją, kur ir prof. Vaičenonis jau buvo savo valtyje – įdomiai samprotavo, pasakojo, uždavinėjo klausimus. Tik štai penktadienio vakarop, po pilnos darbo dienos sekcijose, istorikai buvo jau kiek nuilsę, nebenorėjo gilintis į rimtą mokslinį diskursą, kurį vyniojo gėrimų gamybos, kultūros ir istorijos specialistai. Tauberis pamėgino išstoti su pabaigos link vedančiu pasakojimu apie vakarietį save ir alaus padėties gerėjimą Lietuvoje nuo 1992 m.: „Žigulinis alus buvo bliógai“ – „dabar Jūs jau grąžinti į Vidurio ir Vakarų Europos civilizaciją“. Tačiau diskutantai nesustojo, ir, moderatoriui pamėginus pereiti prie trečiojo iš niolikos numatytų klausimų, epiškai išstojo Baronas: „Turiu tokį principinį klausimą: gal jau būtų galima pereiti nuo kalbų prie darbų?“ Taip ir buvo padaryta.

Prastų, nuobodžių, nevykusių sekcijų suvažiavime kaip ir nebuvo. Kas paliko stipriausią įspūdį? Pirmiausia į galvą ateina Vytauto Ališausko pranešimas „Pranciškaus Skorinos misija: ką gali vaizduotė, kai ją žaboja faktai?“, ne tik paaiškinęs, kaip galėjo neišlikti dalis jo aptarto veikėjo parūpinto Biblijos vertimo, bet ir išskleidęs viziją, kaip katalikiškas vertimas į rusų kalbą turėjęs pasiekti civilizacinių diversinių pasekmių Maskolijoje. Kas dar? Šį bondiškąjį entuziazmą (iškart po jo į tribūną išėjusi ir) atšaldžiusi Giedrė Jankevičiūtė („Kiek istorijos galima rasti dailėje?“), kuri atkreipė dėmesį, kaip sunku rasti lietuvį Antrojo pasaulinio karo metų dailėje, ir paaiškino, kodėl sąmoningai sukurtų karo vaizdų Lietuvos dailėje beveik nėra. Taip pat Irena Šutinienė, metodiškai išanalizavusi sovietmečio konformistinę (auto)biografinę atmintį ir kitą dieną toje pat auditorijoje ją elegantiškai papildžiusi Marija Drėmaitė („Vaizdas ir pasakojimas: sakytinė istorija architektūrinės aplinkos tyrimuose“), konstatavusi sąmoningai užsiaugintą „kultūrinės rezistencijos“ savimonę apie 1930 m. gimusių Vytautų ir Algimantų architektų kartos pasakojimuose, kurių moralai ir message nekritiškai persidavė tyrinėjimams (praradę galią kaip architektai, jie tapo (savęs) teoretikais). Tokie netiesioginiai atkirčiai, atgarsiai, netyčiniai sąskambiai labiausiai ir žavėjo: tai reiškia, kad žmonės, užsiimantys istorija ir aplinkiniais dalykais, daro ir kai ką prasmingo.

Man asmeniškai, nepaisant visų simpatijų akademiniam solidumui, sambalsiams ir pamatymams, labiausiai kaip visuma patiko sekcija „Kodėl stokota valios priešintis?: valstybingumo praradimas 1940 m.“ (į nedidelę salikę netilpo visi norėjusieji; šalia sėdėjęs Norkus liepė: „Užrašyk – anšlagas!“). Pats pavadinimas nenuteikė labai viltingai, klausimas juk uždaras, o ir pačiam man buvo tekę rengti konceptualesnę panašios tematikos sekciją pirmame suvažiavime, netgi sekciją apie sovietų ir nacių agresijų pamokas Lietuvos pilietiniam sąmoningumui[4], kur diskutavome su dabar jau a. a. Alfredu E. Sennu, Algimantu Kasparavičiumi ir Šarūnu Liekiu. Kaip tik pastarojo (ir dar programoje numatyto Dainiaus Noreikos) labiausiai ir trūko šiemetinėje diskusijoje, kuri, nepaisant itin faktografinės lenkakalbės pradžios (Waldemaras Rezmeras apie Leono Mitkiewicziaus atsiminimus), sužaižaravo įvairiausiomis istorijos alternatyvų ir paslapčių atskleidimo spalvomis; buvo didaktiškai gerai pastatyta ir greito tempo.

Makroekonominė Zenono Norkaus („Ar (ir kiek) sunki buvo tarpukario Lietuvos gynybos išlaidų našta?“) ir mikroistorinės Vytauto Jokubausko („Politinis ir karinis Lietuvos elitas 1940 m. SSRS ultimatumo pateikimo metu“) bei Kęstučio Kilinsko („Kodėl karininkai nesukilo 1940 m. birželį? Atsakymo beieškant“) analizės kalbėjosi tarpusavyje, ginčijosi, svarstė vienos kitų pagrindus ir teiginius, brėžė perspektyvas. Norkus labai elegantiškai, žaismingai sukritikuodamas šalia sėdinčių kolegų istorikų pateikiamus skaičius, kartu jiems suprantamai (tas jam pavyksta ne visada) aiškindamas ir rodydamas skaidres, parodė ar įrodė, kad Lietuvos Respublikos išlaidos gynybai, jei jau kalbame apie lūžinius 1939 m., sudarė beveik dvigubai daugiau nei Latvijos, Estijos, net Suomijos. Net Lenkiją lenkėm. „Taigi Lietuva buvo regiono lyderė pagal ūkio apkrovimą gynybos išlaidoms.“ Svarbu (ir gražu), kad iš to Norkus nepadarė jokių išvadų apie būtinybę (nesi)priešinti(s) ar (ne)galimybes atsilaikyti prieš Raudonąją armiją 1940 m. birželį, palikdamas tai, kaip jis visada kukliai (bet ir kiek ironiškai) sako, profesionalams.

O profesionalai (be jau minėtų dviejų pranešėjų, aktyviai debatavo moderatorius Valdas Rakutis, Alfonsas Eidintas ir diskutantas Arūnas Svarauskas) iškėlė daugybę įdomių klausimų: gal būta karinio elito susimokymo prieš politinį Paskutinį posėdį, kai svarstyta, ar priešintis? O gal buvo taip, kad tas karinis elitas buvo per režimo metus taip nukenksmintas, kad podraug su nevalia sukilti prieš valdžią buvo išdilęs ir ryžtas ginti tėvynę? O gal vis dėlto būta stiprios opozicijos režimui karininkijoje, bet nenorėta atvirai susipriešinti, kai sovietai tik laukia dingsties įsikišti? O gal ir gerai, kad Smetonos režimas iki pat galo imdavosi pažaboti potencialius maištininkus, juk šie daugiausia voldemarininkai, taigi provokiški, kaip ir 1941 m.? O gal labiausiai, kaip ir esame įpratę manyti, kalti Smetona ir Merkys, turėję realią valdžią ir neprisiėmę atsakomybės? Bet vis dėlto kaip tada su Merkio ir gen. Vitkausko nuolaidumu sovietams? Ar Raštikio pasipūtimu, kuriam nebūta lygių ir kurio veiksnys destabilizavo padėtį savaime? Į kai kuriuos iš tų klausimų buvo įtikinamai atsakyta, dėl kai ko suformuluotos alternatyvos. Svarbu, kad neprasimušė istorikų visažinystė, kaip viskas turėjo baigtis, paskutinių Lietuvos dienų veikėjai šioje sekcijoje suspindėjo retai tokiais atvejais pajuntama gyvybe, jiems istorikai paliko ir sprendimo laisvės, ir pasekmių nenumatomumo.

Suvažiavimo vidinis turinys didžiąja dalimi nusisekė pirmiausia todėl, kad beveik nebuvo savitikslio kalbėjimo, burbant tik sau įdomius dalykus iš popieriuko. Atskiromis sekcijomis užkabinta buvo ir istoriografijos istorinė būklė, ir istorijos mokymo bei visuomenės švietimo problemos. Atskiro dėmesio gavo ir XIX–XX a. sandūros, ir tarpukario visuomenės, ir Nepriklausomybės kovų, ir Lietuvos partizanų karo, ir Baltijos šalių istorijos, ir lietuviškos išeivijos temų laukai, bet išvengta ir smigimo į gelmę, ir nuslydimo paviršėliais. Nemažai buvo pristatyta dabar vykdomų tyrimų projektų, jų rezultatų ir sukauptų duomenų, nepamirštant ir kritinės tų tyrimų prielaidų ir pasiekimų refleksijos.

Jei dar būtų pasisekę su renginio organizavimu, ypač atraktyvia, visuomeniškai aktualia pradžia ir konceptualia pabaiga, taip pat su sklaida ir neprofesinės publikos pritraukimu, galėtume sakyti, kad IV Lietuvos istorikų suvažiavimas visai pavyko. Dabar gi pasilikime prie įverčio: vidutiniškai, pavyko pusiau; tikėkimės, kai reikalai 2021 m. sugrįš į Vilnių, bus ir kam, ir dėl ko susirinkti, ir ką apšnekėti taip, kad ir vertėtų pasiklausyti, ir būtų ką išgirsti taip, kad liktų minčių išsinešti ir paskleisti Lietuvai. Nes juk tik dėl Lietuvos istorikai dirba, buvusios ir esančios. Ne dėl savęs gi.

[1] 1994–1996 m. vykusių trejų Zenono Ivinskio skaitymų (apdorota, perrašyta ir konceptualizuota) medžiaga publikuota: Lietuvos istorijos studijos (t. 4), Lietuvos sovietinė istoriografija (1999), Istoriografija ir atvira visuomenė (1998). Mano studentiškai ambicingos refleksijos skelbtos NŽ-A: „Homo historicus rudens sutemose“ (1994, Nr. 7–8), „Generalinė linija ir prologas“ (1995, Nr. 9), „Pasakojimas apie pamoką istorijos mokslui“ (1996, Nr. 3).

[2] Iki 2013 m. visai neblogai veikė komiteto interneto svetainė http://lnik.lt, administruojama Rūsčio Kamuntavičiaus, ten esama ir pirmų dviejų suvažiavimų konceptualių apžvalgų.

[3] Vytautas Ališauskas, „Mintys iš Lietuvos istorikų suvažiavimo“, Tomas Vaiseta, „Keli slanksteliai iš nugarkaulio: Antrajame Lietuvos istorikų suvažiavime pasidairius“ (NŽ-A, 2013, Nr. 8–9; medžiaga skelbta ir Nr. 10), Vytautas Volungevičius, Juozapas Paškauskas, „Du žvilgsniai į Trečiąjį Lietuvos istorikų suvažiavimą“ (NŽ-A, 2013, Nr. 7).

[4] Žr. konferencijos pagrindu parengtų straipsnių ir konferencijos medžiagos rinktinę: Demokratija Lietuvoje: Pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2009, p. 107–139, 275–318 (angliškai).