Monika Kareniauskaitė. Tarp chaoso ir kosmoso: Dvi šveicariškos bolševikinio spalio interpretacijos (NŽA nr. 8)

Spalio 5–7 d. Ciuricho ir St. Galeno humanitarų, literatų, anarchistų, antiglobalistų (ir kitokių gana ekstremalių kairiųjų) bendruomenėse buvo galima stebėti kiek neįprastą sujudimą. Net kelios dešimtys mokslo vyrų ir moterų, atvykusių iš skirtingų disciplininių (filosofija, istorija, meno sociologija, filologija) ir geografinių (būta dalyvių ir iš Ukrainos, ir iš Indijos) kontekstų čia dalyvavo visuomenei atviroje konferencijoje, dedikuotoje 100-ųjų Spalio perversmo metinių sukakčiai. Oganizatorių nuomone, istorinio įvykio būta išties reikšmingo. Tai atskleidė ir pats konferencijos pavadinimas: Šimtmetis, sukrėtęs pasaulį: Rusijos revoliucijos nesėkmės, palikimas ir ateitis (angl. One Hundred Years that Shook the World: Failures, Legacies, and Futures of the Russian Revolution).

Jau pats konferencijos pavadinimas sufleravo jos sumanytojų – St. Galeno universiteto istorikų ir filosofų – požiūrį į tai, ką jie, nepaisant jau įsisenėjusios akademinės tradicijos 1917 m. rudens įvykius Petrograde klasifikuoti kaip perversmą, pasirinko vadinti „revoliucija“: šis istorinis įvykis radikaliai transformavo iki tol egzistavusią tikrovę, sujaukė pasaulio tvarką, griovė senąsias prasmes ir kūrė ištisus naujus pasaulius. Tačiau, kaip ne kartą akcentuota diskusijose, Karlo Marxo pasekėjų sumanymas emancipuoti priespaudoje ir istorijos paraštėse ilgus amžius tūnojusias mases kažkokiu būdu virto savo paties parodija ir karikatūra.

Toks mokslininkų kalbėjimas iš dalies sujaukė revoliuciniu idealizmu spindinčių konferencijoje dalyvavusių jaunųjų šveicarų kairuolių idėjinį užsidegimą. Kita vertus, aš ir dar keletas (Vidurio) Rytų europiečių dėl savaime suprantamų priežasčių slapčia džiūgavome tokia Šveicarijos akademinės bendruomenės branda ir gebėjimu dekonstruoti buvusios supervalstybės net septynis dešimtmečius konstruotą Spalio revoliucijos ideologinį naratyvą.

Revoliucijos mito dekonstrukcija prasidėjo ir pirmasis konferencijos renginys – labiau visuomenei nei akademikams skirta diskusija Lenino tremties mieste Ciuriche (iš kurio lygiai prieš šimtą metų, Vokietijai padedant, jis ir išvyko įgyvendinti savo siaubingojo sumanymo). Diskusijos dalyvė Sylvia Sasse iš Ciuricho universiteto gausią auditoriją nukėlė į pačias mito kūrimo ištakas – istorinio įvykio falsifikaciją 1920 m. spektaklyje Žiemos rūmų šturmas, vėliau pakartotą Sergejaus Eizenšteino filme Spalis (1928). Taigi jau pirmą konferencijos dieną diskutantai atskleidė kitomis dienomis dar labiau plėtotą tezę: sovietų valstybė jau pačiose savo ištakose trynė ribas tarp fikcijos ir realybės, vykdė atminties politiką, kurioje, kaip vėliau teisingai pastebėjo George’as Orwellas, melas tapo tiesa, karas – taika, o teisingumas – neteisėtumu.

Kita diskusijos dalyvė, garsi avangardistė Julia Kissina, šiuo metu gyvenanti Berlyne, atkreipė dėmesį į paties įvykio reikšmingumą. Anot jos, būtent Spalio perversmas lėmė Europos pokarinį padalijimą ir geležinę uždangą. Taigi konferencijoje buvo įvertinta sovietinio komunizmo ideologinė ir politinė reikšmė pakeliui į Molotovo-Ribbentropo paktą, Antrąjį pasaulinį karą ir pokarinį Europos padalijimą. Tokią perspektyvą dar labiau užaštrino lietuviams gerai žinomo veikalo Teroras ir svajonė. Maskva 1937-ieji autoriaus vokiečio Karlo Schlögelio raginimai nepamiršti, kad revoliucinis idealizmas naujai kuriamoje sovietinėje valstybėje netrukus virto smurtu ir represijomis.

Net Aleksanderis Miłoszas Zielińskis iš Fribūro savo pranešime, labiau priminusiame kairuolišką politinį manifestą nei kritinę akademinę analizę, kalbėdamas apie taikios revoliucijos galimybę ir poreikį šiandieniniame pasaulyje, pripažino, kad 1917 m. ir tolimesnė sovietinės komunizmo versijos raida buvo panašesnė į smurtinį autoritarizmą nei taikų ir vieningą brandžios politinės bendruomenės mėginimą transformuoti senąjį pasaulį.

Nemažai dėmesio konferencijoje skirta sovietinės atminties politikai. Oksana Klymenko iš Kijevo kalbėjo apie sovietinės atminties politikos projektą 1920–1930 m., o Tora Lane iš Södertörno analizavo 1917 m. spalio įvykių atminties konstravimą ir galutinę stabilizaciją, užrakinant atmintį valstybės sankcionuotame pasakojime. Tai, anot pranešėjos, įvyko Stalinui paskelbus apie socializmo sukūrimą ir užgniaužus iki tol egzistavusias skirtingas šio pasakojimo versijas partijos viduje ir menininkų aplinkoje. Taip Lane dar kartą patvirtino tezę apie socialistinio realizmo doktrinos uždusintą, jei ne politinį (toks niekada neegzistavo), tai bent jau estetinį porevoliucinį pliuralizmą. Šią temą pratęsė St. Galeno doktorantė Ksenia Golovko, kuri analizavo revoliucinio avangardisto Vladimiro Tatlino kūrybą ir asmeninę dramą, kai prarado autoritetą Stalino SSRS.

Tačiau daugeliui konferencijos dalyvių labiausiai rūpėjo kita problema – bolševikų įkurtos valstybės nuolatinis balansavimas tarp modernizacijos ir tradicionalizmo, emancipacijos ir tamsumo, racionalumo ir visiškai iracionalių sprendimų (pavyzdžiui, priverstinio darbo ekonominis iracionalumas). Taigi, atrodo, kad Sovietų Sąjunga, kaip politinė, ideologinė ir socialinė substancija, Vakarų Europoje (bent jau vokiškai kalbančioje jos dalyje) šiuo metu vis dar permąstoma turint omenyje dar Frankfurto mokyklos kadaise nubrėžtą paralelę tarp Apšvietos ir Aušvico, tarp modernybės, racionalumo ir barbariškumo.

Panaši perspektyva atsispindėjo jau minėto Schlögelio įvadinėje paskaitoje, kurioje autorius mėgino užčiuopti Didžiojo teroro racionalumą. Pasak jo, naujausi archyviniai tyrimai paneigia istoriografijoje plačiai išsikerojusį mitą, kad pagrindinė 1937–1938 m. tragedijos priežastis ir pasekmė buvo Komunistų partijos valymai. Anot istoriko, masinės represijos buvo susijusios ir su dalies porevoliuciniais metais nuteistų politinių kalinių grįžimu iš įkalinimo vietų (taigi senųjų represuotųjų grupių, kurias Stalinas galėjo laikyti potencialiais priešininkais, pasirodymu horizonte), o tarp aukų būta ir daug nepartinių. Kaip vėliau įvykusios diskusijos metu pripažino šio teiginio autorius, tai kol kas hipotezės lygmens įtarimas, reikalaująs išsamesnių tyrimų Rusijos archyvuose. Bet jei hipotezė pasitvirtintų, Stalino veiksmus, kažkada aiškintus asmenine paranoja ar totalitarizmo dialektika, būtų galima įsprausti į kur kas racionaliau skambančio paaiškinimo rėmus. Žinoma, tokios pastangos ieškoti logikos stalinizme kartais primena seną vokiškosios pozityvistinės tradicijos polinkį bet kokia kaina siekti racionalių paaiškinimų.

Požiūrio, kad Rusija ir jos produktas Sovietų Sąjunga nebuvo „protu nesuvokiama“ imperija, laikėsi ir prancūzas filosofas Jeanas-Lucas Nancy. Jo nuomone, pagrindinis Lenino ir revoliucijos tikslas buvo šalies modernizacijos ir žmogiškųjų technologijų pergalės prieš gamtą idėjų realizacija, o revoliucija ir šalies elektrifikacija buvo neatskiriamos dimensijos. Pranešėjas taip pat siūlė dekontekstualizuoti įvykį, t. y. iš istorinio pasakojimo eliminuoti politinius bei represinius aspektus ir koncentruotis į technologinį. Toks pasiūlymas, jei ne moksliniu, tai bent jau etiniu požiūriu nuskambėjo keistokai – lyg samprotavimas apie nacistinės Vokietijos technologinius laimėjimus, pamirštant Aušvicą.

Priešingai – SSRS ir pačios revoliucijos „iracionalumo“ – pozicijai atstovavo Sergejus Kozinas (Niukastlo universitetas, Australija) ir Christian Schmidt (Leipcigo universitetas). Jie mėgino analizuoti bolševikų ideologiją ir jų valstybės idėjinius pagrindus, remdamiesi religiniais ir eschatologiniais diskursais, pasitelkdami ir dekonstruodami Anatolijaus Lunačiarskio „religinį socializmą“ ir dar kartą prisimindami hėgelines-eschatologines marksizmo filosofijos ištakas. Šiame kontekste išsiskyrė maskvietės Irinos Gordejevos tyrimas apie tolstojiškųjų „taikiosios revoliucijos“ idėjų evoliuciją Sovietų Sąjungoje – tiksliau, joms atstovavusių asmenų represavimą ar bent jau marginalizavimą (po Stalino mirties).

Lyčių studijų krypčiai atstovaujantys tyrimai dar kartą atskleidė sovietologų jau gana gerai išnagrinėtą (ir kartais neigiamą) sovietų valstybės dualizmą: šiuo atveju tarp modernių idėjų ar įstatymų, skatinusių moterų emancipaciją, ir praktinio šios politikos įgyvendinimo nesėkmių, pavyzdžiui, Šiaurės Kaukaze, kur šariatas dažnai dominuodavo sovietinės teisės atžvilgiu (Olgos Baranovos iš Vienos ir Tatjanos Kožemjako iš Stavropolio pranešimai).

Panašiu keliu plėtoti ir į socialistinę estetiką orientuoti Emmanuelio Alloa (St. Galenas) tyrimai. Dar iki socrealizmo įsigalėjimo sovietų utopistų kurtų stiklinės, permatomos, privatumą eliminuojančios gyvenamosios architektūros projektų (realizuotų tik vaizduotėje) idėjinį aidą jis aptinka Michailo Gorbačiovo „glasnost“ retorikoje. Tik, pasak Alloa, simbolinis socialinis „stiklas“, visuomenės skaidrumo ir atvirumo siekis, lyg ir turėjęs tarnauti kaip kontrolės būdas, jau ir taip griūvančioje SSRS sukėlė atvirkštinį efektą – apnuogino revoliucinio projekto ideologinę nesėkmę individo lygmeniu. O ant slaptumo ir kontrolės pamato pastatytas valstybės aparatas, kai jį pamėginta reformuoti ir skaidrinti, tiesiog nustojo funkcionuoti.

Naveenas Kanalu iš Kalifornijos universiteto (Los Andželas) kėlė Lietuvai labai artimą suvereniteto ir teisės problemos diktatūros sąlygomis klausimą, remdamasis Carlu Schmittu. Jei revoliucija eliminuoja įstatymo ir teisės viršenybę, kiek pagrįsta viltis, kad tokios revoliucijos sukurta valstybė kada nors taps teisinė klasikine prasme? Ir kokio tipo suverenitetu rusiškasis komunizmas rėmėsi ir kokį suverenitetą kūrė, pats būdamas genetiškai artimas klasikiniam despotizmui? Šie klausimai, nors pranešime taip ir liko neatsakyti, buvo iškelti.

Nuo lietuviškojo sovietologijos diskurso šveicariškasis skiriasi keletu aspektų: dažnu mums įprastų sovietologijos autoritetų (tiek totalitarinės, tiek revizionistinės tradicijos atstovų) ignoravimu, siekiu peržengti vienos disciplinos ribas ir (neaišku, ar sąmoningu) troškimu tirti sovietinę praeitį, atsiribojus nuo iki tol egzistavusių sovietologijos klišių. Ko gero, toks požiūris sukelia dvigubą efektą: viena vertus, padeda generuoti mokslines įžvalgas, nepriklausomas nuo daugelio įsišaknijusių sovietologijos kanonų (nebūtinai teisingų), kita vertus, toks mokslas priverstas iš naujo „atrasti“ tiems patiems Lietuvos istorikams jau gerai žinomas mokslines tiesas. O mokslas šia prasme ne visuomet pralaimi, nes pakartotinis tos pačios išvados gavimas tik patvirtina tezės artimumą mokslinei tiesai – jei tokia humanitarikoje apskritai įmanoma.