Liudas Jovaiša. Marginalijos išpuoselėto teksto paraštėse (NŽA nr. 8)

fotkiteReda Griškaitė,

Nuo botanikos prie istorijos: Paluknio dvaro literatė Aleksandra Volfgangaitė,

serija Bibliotheca Archivi Lithuanici 10,

Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016, 268 p., iliustr., 300 egz.

Dailininkas Alfonsas Žvilius

Vis labiau skubančiame pasaulyje kaskart rečiau pasitaiko miela galimybė į rankas paimti kruopščiai (netgi preciziškai) ir su meile parengtą knygą. Juoba intriguojančią – apie XIX a. botanikos profesoriaus, evangeliko masono dukrą, literatę ir beveik mokslininkę, netekėjusią dvaro panelę katalikę, intensyviai susirašinėjusią su kartūzų vienuoliu, kurio laiškai šiai adresatei – pasirodo, svarbiausias jo intelektinio palikimo lobynas… Solidi XIX a. istorijos tyrinėjimo patirtis Aleksandros Volfgangaitės gyvenimo tyrinėtojai leidžia adekvačiai suvokti ir pagrįstai interpretuoti šaltinių informaciją bei atskleisti epochos koloritą, o pedantiškas dėmesys detalei – nuodugniai ir intriguojančiai atkurti herojų biografijas. Įnikęs į Redos Griškaitės tekstą pamiršti, kad čia pat, už durų ar lango, ūžia XXI amžius: pasakojimo magija veikia tarsi laiko mašina. Autorė pažįsta kone visus savo pagrindinės herojės gyvenime šmėstelinčius asmenis, juos trumpai charakterizuoja, išryškina tarpusavio sąsajas – ir atrodo, tarsi Vilniaus rūmų, Paluknio dvaro ar Druskininkų vilos salone pats sveikintumeisi su gausiai besirenkančiais svečiais ir klausytumeisi jų pokalbių. Tačiau ši studija – ne XIX a. Žmonių žurnalo versija: čia ne vien figūruoja vardai ir asmenys, bet ir vyksta daugiau ar mažiau pačių herojų reflektuojamas gyvenimas – Apšvietos ir romantizmo sampynoje, tarp miesto ir kaimo, rūmų ir dvaro, masonų ložės ir benediktinų vienuolyno rašoma, dirbama sode, domimasi istorija, botanika, homeopatija, gydomasi. Perskaičius tokią sodrią studiją, belieka atsidusti: ak, kaip skaitytojui (o ir efektyvesnei pačios autorės tyrinėjimų bei atradimų sklaidai) būtų pravertusi dalykų rodyklė!

Kuo toliau, tuo brangesni tekstai, kurių autorius, kaip gali justi skaitydamas, juos rašė be atmestinos skubos – ne vien kaip meistras, galvojantis apie kūrinio visumą ir jo funkcionalumą, bet ir kaip menininkas, šlifuojantis detalę ir atskleidžiantis kiekvieno, net smulkiausio elemento grožį. Serijos Bibliotheca Archivi Lithuanici publikavimo principai bei gausios rankraštinių ir spausdintų tekstų faksimilės harmoningai dera su panašia Redos Griškaitės pagarba šaltiniams, skonėjimusi jų kuo mažiau sunormintais pavidalais. Vis dėlto konservatyvi publikavimo prieiga, tinkanti unikaliems, labai retiems ir seniems lietuviškiems tekstams, XIX a. lenkiškų tekstų atveju atrodo neadekvati. Perraše žymėti prozos teksto eilučių ribas, imituoti retsykiais pasitaikantį specifinį raidžių (ż, s) grafinį pavidalą, o išnašose suregistruoti smulkias cituojamos ištraukos korektūras – bereikalingas kvazimokslinis darbas; tokios perkrovos trikdo istorinėje studijoje (ne kritinėje šaltinių publikacijoje) „tekstologinės scholastikos“ visai nesitikintį skaitytoją. Skrupulingai bekomentuojant tekstą netgi kustodas („techninis“ kito puslapio žodžio, jo dalies ar kelių žodelių pakartojimas prieš tai einančio puslapio pabaigoje) vergiškai perteikiamas (citata p. 57) arba apibūdinamas kaip „Žodis įterptas“ (p. 50, išn. 82 ir 88; p. 53, išn. 91)… Bereikalingas, formalus smulkmeniškumas matyti ir rankraštinių šaltinių sąraše, kur kiekvienas toje pačioje archyvinėje byloje esantis tekstas aprašomas atskira pozicija. Tai suprantama, kai archyvinis vienetas nehomogeniškas, o jo antraštė – netiksli, perdėm abstrakti arba visiškai klaidinga, neaprėpianti ir neatspindinti joje esančių tekstų/dokumentų turinio. Bet ar verta kelerių metų laikotarpį apimančią Vilniaus universiteto studentų registracijos knygą „plėšyti“ dalimis (t. y. lapais), nurodant šešias atskiras pozicijas šešeriems mokslo metams (p. 212)? Arba kitoks atvejis: visi cituojami Pauliaus Geniušo laiškai, esantys dviejuose laiškų rinkiniuose, išvardyti atskiromis pozicijomis ir užima daugiau nei keturis (sic) puslapius – gerokai daugiau nei trečdalį viso rankraštinių šaltinių sąrašo. Bereikalingo dubliavimo pavyzdys – iliustracijų parašai ir iliustracijų sąrašas. Ir vienur, ir kitur pateikiama ta pati išsami informacija apie iliustracijos šaltinį (su pilna archyvine/bibliografine/muziejine metrika, autoryste ir datavimu, ir netgi formatu). Sveikas protas sako, kad vienu kažkuriuo atveju visos informacijos pateikti nebereiktų, o ir Archivum Lithuanicum informacijoje autoriams (bent jau tokioje, kuri skelbiama viešai; http://www.istorija.lt/journals/archivum-lithuanicum/informacija-autoriams) tokio reikalavimo nesama. Perdėtas skrupulingumas – ne dorybė, o yda: šiuo atveju jis bereikalingai „išpučia“ knygą, antraeiliais arba suvis nereikalingais dalykais vargina skaitytojo akis, blaško dėmesį ir gaišina laiką – kurio knygų skaitymui, kaip žinia, ir taip jau niekas nebeturi… Saikingesnė faksimilių (tik svarbesnių, įdomesnių, gal ne visada ištisinių) atranka, blaivesnis, sveiku protu grįstas požiūris į formalųjį aparatą knygai būtų išėjęs tik į naudą.

Daugiau bendresnio pobūdžio pastabų priekabus kritikas (jis patyliukais prisipažįsta – visą tekstą perskaitė skonėdamasis) nebesugalvoja. Bet tokiai knygai, kurioje pribyrėjusių skiedrų nematyti, gal bus visai neprošal ir kelios smulkios remarkos. Kai kurie riktai – grynai techninio pobūdžio korektūros. Sukeisti vietomis iliustracijų Nr. 69 ir 70 parašai (tas pat ir iliustracijų sąraše), p. 159 minimos „proviniencijos“. P. 193, išn. 475 paminėtas „Senųjų Trakų bernardinų vienuolynas“ – tokio niekada nebuvo, o lenkiškoje citatoje aiškiai kalbama apie Trakų bernardinų vienuolyną. P. 83 teigiama, kad J. F. Volfgangas mirė „sulaukęs aštuoniasdešimt penkerių metų amžiaus“, tačiau pagal p. 13 nurodytus gimimo metus jo amžius tebūtų 83 metai. Jonas Volfgangas 1775 m. negalėjo įsivelti į kivirčus „su pačiu Kuršo kunigaikščiu Ernestu Johannu Bironu“ (p. 21), nes šis jau buvo miręs 1772 m.; gal autorė turėjo omenyje velionio sūnų, Kuršo kunigaikštį Petrą Bironą?

Svarbi vieta knygoje tenka bažnytinėms ir krikščioniškoms realijoms – čia irgi kyla šiokių tokių klausimų ir pastabų. Pristatant Geniušą, sakoma, kad „Benediktinų šaka – Kartūzų ordinas – labai sena regula, pradžią siejanti su šv. Brunono vardu“ (p. 143). Bet juk ordinas (vienuolių bendrija) – tai ne regula (vienuolinį gyvenimą reglamentuojantis tekstas). Kartūzai, kaip ir benediktinai, vadovaujasi ta pačia Šv. Benedikto regula, tačiau nevadintini „benediktinų šaka“ (Šv. Benedikto ordinas – atskira vienuolija su savo „vidinėmis“ šakomis – kongregacijomis). Lieka neaišku, ką autorė pavadino „vienuolio šventimais“ (p. 142). Vienuolio formacija (ugdymas) baigiamas įžadais, o dvasininko lavinimas – šventimais, tad šiuo atveju nežinia, ar turimi omenyje kokie nors dvasininko šventimai (kunigo?), ar baigus naujokyną duodami vienuolio įžadai. „Manualinį darbą“ (p. 175) labiau įprasta vadinti „rankų darbu“ arba „fiziniu darbu“. Nelabai aišku, į kokias (prioro?) „dvasines pareigas“ (p. 145) Geniušas buvo sugrąžintas 1831 m. Būdvardis „dvasinis“ labiau taikytinas abstraktesniems, su asmenine tikėjimo praktika susijusiems dalykams, o XIX a. Rusijos Imperijos leksikoje itin paplitusį „dvasinį“ (rus. duchovnyj), kalbant apie institucijas ar pareigybes, mano galva, būtų geriau keisti „bažnytiniu“ ar, kaip šiuo atveju, „vienuoliniu“ („vienuolinė pareigybė“, „vienuolyno pareigybė“, „pareigos vienuolyne“). Kalbant apie vienuolį kartūzą, derėtų atsargiau vartoti žodžius „sielovada“ ir „ganytojas“. Kartūzo pašaukimas – ne ganytojiškas sielovados darbas (tai – pirmiausia parapijų kunigų ir misionierių pašaukimas), o kontempliatyvus asmeniškas Dievo artumo išgyvenimas, tad Geniušas tikrai nevadintinas „vien[u] žymiausių to laiko Lietuvos ganytojų“ (p. 142), o jo laiškai Aleksandrai Volfgangaitei laikytini individualaus dvasinio vadovavimo forma (p. 148). Netikslu sakyti, kad naujagimį krikštija krikštatėviai (p. 87) – įprastiniu atveju tai atlieka kunigas ar kitas dvasininkas. Ir tolesnio sakinio frazė apie krikštą „„liberalioje“ akademinėje Šv. Jonų bažnyčioje“ visiškai neadekvati istorinei realybei: pirma, minimoje institucijoje galiojo tos pačios (taip pat ir krikšto) taisyklės, kaip ir bet kurioje kitoje katalikų šventovėje; antra, ši bažnyčia anuomet pirmiausia buvo parapinė (nors joje, be viso kito, vykdavo ir specifiškai Universiteto dėstytojams ir studentams skirtos pamaldos).

Abejotinas pasirodė masonų ložės Gorliwy Litwin Reformacyjny vertimas į lietuvių kalbą: „Reformuotas Uolusis lietuvis“ (p. 28). Betgi „reformuotas“ būtų reformowany; reformacyjny veikiau reikėtų versti kaip „reformacinį“ ar „reformatorišką“? Protektor (p. 36) reikėtų versti ne „iniciatoriumi“, o „globėju“. Amžina lietuvių klaida ir bėda – prancūziškojo abbé vertimas „abatu“ (p. 38, 71). Vadinamieji „abatai“ – tai tiesiog dieceziniai kunigai, pagarbiai vadinami „tėvo“ (iš aramėjų abba; iš to paties žodžio kilo ir „abatas“) vardu. Galiausiai – nenorminė vardo „Ignacijus“ forma. Dabar lietuvių kalboje schizofreniškai vartojamos dvi to paties vardo Ignatius formos – „Ignotas“ (šv. Ignotas Antiochietis) ir „Ignacas“ (šv. Ignacas Lojola), tad vieną iš jų ir derėtų rinktis. Kai dėl vardų, p. 18 pateiktoje faksimilėje J. F. Volfgango sutuoktinė įvardyta „Aloyza Angele“, tačiau tekste (p. 15) pateikiami kiek kiti vardai – „Helena Aloiza“. Kur teisybė? Ir įdomu, kodėl net keturių p. 172 (išn. 410 ir 411) kunigų mirties datos nurodomos vienodai – ir stebėtinai neaiškiai: „po 1842“? Juk tuomet jau buvo reguliariai spausdinami įvairių vyskupijų elenchai (personalinės sudėties žinynai), kuriuose kasmet vardyti gyvi ir neseniai mirę atitinkamos vyskupijos dvasininkai. Čia autorė turėjo surasti tiek minimų asmenų mirties datą, tiek ir jų gimimo metus, tose pačiose išnašose pažymėtus taip pat vienodai – klaustukais.

Vieną kitą klaustuką Redos Griškaitės knygos paraštėse pasižymėjo ir skaitytojas, tačiau savo įspūdį apie teksto visumą jis būtų linkęs išsakyti pasitenkinimą išreiškiančiu šauktuku – linkėdamas kiekvienam detalios istorinės rekonstrukcijos mėgėjui patirti tokį pat malonumą.