Tomas Vaiseta. Įžanga: apie Naisių ekspediciją (NŽA nr. 7)

2017-06-16 12Tai, kad išvyka į Naisius buvo surengta vasarą, neturėjo nei ironiškos, nei jokios kitos simbolinės reikšmės. Tačiau nutiko būtent taip: dviem automobiliais į Naisius žurnalo Naujasis Židinys-Aidai redakcijos organizuota ekspedicija atvyko šių metų birželio 16 d. Rytas dar buvo vėsus, pakeliui išgerti kavos lauko kavinėje sustoję ekspedicijos dalyviai gūžėsi nuo žvarboko vėjo gūsių, tačiau netrukus iš giedro dangaus ėmė plieksti kaitri saulė, skaidriai ir ryškiai apšviesdama Naisių kaimo panoramą.

Įvairiais jausmais ir nuotaikomis apipinti pasakojimai apie Naisius, kaip išskirtinę vietą, sklandė jau kurį laiką, tačiau tik Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai laimėjus Seimo rinkimus ėmė rodytis, kad tai nėra ar jau nebėra vien kultūrinė keistenybė, asmeninė ambicija, komercinis-turistinis projektas. Galbūt nauja šalies gyventojų traukos vieta siūlo tai, kas atspindi, o gal ir įkūnija gilesnius ir bendresnius mentalinius, dvasinius ar bent psichologinius klodus? Net jei tie klodai įsivaizduoti, išgalvoti, padirbti, daug kas jais žavisi, stebisi, priima kaip savus.

„Savo“ ir „svetimo“ ar „Kito“ skirtis galbūt tapo pagrindiniu akstinu pažvelgti į Naisius rimtu analitiniu žvilgsniu: kodėl tai, kas atrodo kaip netikra, lėkšta, juokinga, svetima, daugybės žmonių yra priimama kaip tikra, gilu, rimta ir sava? Naisiai – nebūtinai tai įsisąmoninus – atrodė kaip mįslinga, periferijoje įsikūrusi miniatiūrinė, lyg iš kaladėlių sudėliota karalystė, būtum galėjęs beveik lažintis, kad ją juosia kuo tikriausia mūrinė siena. Tačiau staiga ši žaislinė naivi karalystė pretenduoja tapti simboliniu visos Lietuvos centru, tyro, gražaus, doro ir ramaus gyvenimo pažado išpildymu.

Todėl pirmasis, natūraliausias ir paprasčiausias, bet svarbiausias tikslas suburti ilgamečius NŽ-A autorius (profesionalius analitikus, mokslininkus) vykti į Naisius buvo pamatyti savo akimis, užmegzti tiesioginį santykį su ta fizine, kultūrine ir socialine erdve, patirti ir išgyventi, užduoti sau klausimus ir įveikti išankstinius atsakymus. Vien iš to, kas jau pasakyta, aišku, kad būta nemažai intelektinio skepsio ir net lengvo nerimo, kuris buvo slepiamas įprastais juokais, kad ekspedicijos dalyviams reikėsią maskuotis, idant nebūtų atpažinti (išskyrus vyr. redaktorių, kuris, anot kolegos spec. redaktoriaus, atrodo kaip „toks bičelis iš Vilniaus, sulysęs, sakys, gal koks veganas ar narkomanas“). Tačiau daug daugiau būta vaikiško smalsumo ir atvirumo: būtinai turime aplankyti visas lankytinas vietas, būtinai turime užsakyti gidą ir išklausyti visą pasakojimą, būtinai turime užeiti į vietos kavinę ir paragauti bandelių ir t. t. Pagaliau būtinai turėjome atsisėsti prie parduotuvės ir, laižydami ledus, skaičiuoti, kiek prieš pietų metą girtuoklių ateis pirkti alkoholinių gėrimų.

Antrasis tikslas galėjo likti ir (ilgai) neįgyvendintas, jei nebūtų visu pajėgumu paleisti redaktoriško autorių persekiojimo įgūdžiai: Naisiuose praleistos vienos dienos įspūdžius ir patirtį ramiai apmąstyti ir struktūriškai reflektuoti, t. y. ištirti Naisių istoriją ir dabarties pavidalus, ambicijas ir jų realizacijos formas, įvertinti senąją ir naująją erdvės architektoniką (aktualizuotus paveldo ir kuriamus naujus objektus, ne tik kultūrinius ir turistinius, bet ir laisvalaikio ar ūkinės veiklos, pavyzdžiui, žirgyną, keramikos dirbtuves), išnagrinėti čia kuriamą ir palaikomą mitą, iš jo kylančius ar su juo susijusius naratyvus, užčiuopti ir apmąstyti šios vietos etosą, dvasią ir atmosferą.

Medžiagos apie Naisius (internetu ir kitais kanalais pasiekiamos) yra apstu ir nenuvykus į pačią gyvenvietę. Tačiau buvimas ten yra visai kas kita nei žinios čia. Tai, kas prieš kelionę atrodė logiška ir kone savaime suprantama, atsidūrus Naisiuose pradėjo trūkinėti (vieno ekspedicijos dalyvio žodžiais: „Mes nieko neparašysime, čia kažkokia nesuvokiamybės schizofrenija“), o po kelionės ėmė visai prarasti bet kokį aiškumą. Štai Naisių istorija, atrodžiusi turinti gilias šaknis, pradėjo skęsti miglose – kas ir kada ten iš tiesų radosi, gyveno, nyko? Arba kitas klausimas – kas valdo Naisius (ar net tiksliau paklausus – kam jie priklauso?): turtingas verslininkas ir Seimo Kultūros komiteto pirmininkas? koncernas? per rinkimus išrinkta valdžia? baltų dievybės? O gal net svarbiau būtų užklausti iš esmės: ar Naisiuose esama gyvenimo anapus to, ką aprėpia jų šeimininkas? Ar yra verslų, kitokios darbo ir laisvalaikio veiklos, kuri nebūtų įkurta, inicijuota ar remiama agrokoncerno? Ar įmanomas gyvenimas Naisiuose anapus Naisių karalystės?

Nėra lengva nemistifikuoti šių klausimų ir išlaikyti šaltą, blaivų protą, kai pati vieta tarsi tam ir sukurta, kad skleistų paslaptį ir magiškai užvaldytų protus bei jausmus, kai vietos gyventojai apie (per)kuriamą erdvę su jos mitologiniais pasakojimais ir pragmatiškomis paslaugomis kalba perdėtai atsargiai ir pernelyg patosiškai, kai (ir čia vėl cituoju vieną ekspedicijos dalyvių) „pats Karbauskis yra slapta informacija“. Kai vieną akimirką netikėtai buvome demaskuoti nesą eiliniai turistiniai svečiai, kad už mūsų smalsumo ir atidaus klausymosi slepiasi rimtesni siekiai nei vienadienis žavėjimasis, supratome, kad juokai apie būtinybę maskuotis turėjo rimtą pagrindą. Ekspedicijos klaidžiojimą po Naisius imta iš tolo stebėti, „atsakingi asmenys“ kuždėjosi tarpusavyje, kaži kam skambino ir bent porą kartų pribėgo dar kartą perklausti, kas mes ir ko mums reikia. Šie mūsų įtarimai gali būti tik klaidingi vaizduotės vaisiai, sunokinti tos paranojiškos atmosferos, kuri vos patekus į Naisius mus apsupo, kurios liekanas, spėju, kiekvienas jaučiame savy iki šiol ir kuri mums tebešnabžda: „Aš žinau, ką veikei aną Naisių vasarą“. Tačiau tą vaizduotę kurstė nepatiklios žmonių akys ir suvaržyti balsai, lyg jie bijotų užsitraukti iš medžio išdrožtų ir čia pat sudurstytų pagonių dievų rūstybės.