Kęstutis K. Girnius. Katalonija (NŽA nr. 7)

UntitledES šalys vieningai kritikuoja Katalonijos ketinimą atsiskirti nuo Ispanijos Karalystės ir sukurti savo nepriklausomą valstybę. Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasakė, kad ji remia Ispanijos vyriausybės poziciją ir kad sprendimai turi būti grindžiami Ispanijos konstitucija. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ne kartą pabrėžė „savo atsidavimą Ispanijos konstitucinei vienybei“. Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani perspėjo, kad ES nepripažintų nepriklausomos Katalonijos valstybės, kad jis netarpininkaus politinėje krizėje, kuri yra „Ispanijos vidaus ginčas“. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius mėgdžioja savo kolegas.

ES vadovai ir pareigūnai iš esmės pasikliauna dviem argumentais. Pirma, privalu gerbti įstatymų viršenybę ir konstituciją, o Ispanijos Konstitucinis teismas nustatė, kad numatomas referendumas būtų neteisėtas. Ant­ra, nevalia kitoms ES šalims kištis į Ispanijos vidaus reikalus, o tai reiškia, jog ES negalinti tarpininkauti be Madrido pakvietimo. Tai, kad kurie nors veiksmai pažeidžia šalies konstituciją ir įstatymus arba kišasi į kitos šalies vidaus reikalus, suteikia pro tanto priežastį jų vengti, bet tai ne lemiama priežastis, nes kiti veiksniai gali ją nusverti. Pažadėjęs draugui su juo papietauti, turiu tai daryti, bet ne tuo atveju, jei suserga žmona ir reikia vežti ją į ligoninę. Nereikia fetišizuoti įstatymų ir konstitucijų. Jei konstitucijos nuostatos klaidingos, o įstatymai blogi, tai juos reikia keisti. Jei neįmanoma ar nesiseka jų keisti, galima griebtis pilietinio nepaklusnumo, ką iš dalies ir daro katalonai. Ne tik diktatūros priima blogus įstatymus. JAV Konstitucija kadaise įteisino vergiją, o pažangiose Vakarų Europos šalyse ilgiausius metus įstatymai draudė mažaturčiams ir moterims balsuoti.

Tautų apsisprendimo teisė yra vienas kertinių tarptautinės teisės principų. Ji minima pirmame JTO Chartijos skyriuje. Bet nenurodoma, ar principas suteikia teisę į nepriklausomą valstybę, federaciją, autonomiją, ar tik laiduoja kai kurias kultūrines ir politines teises. Šis neaiškumas bei tai, kad tarptautinėje teisėje tautų apsisprendimo teisė nėra besąlygiška, suteikia valstybėms galimybę teisinėmis ir kitomis priemonėmis priešintis atsiskyrimui, taigi ir tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimui. Ispanija tai daro, prisidengdama jos Konstitucijoje pabrėžiama valstybės vienybe. Kitos šalys nurodo, kad atsiskyrimas įmanomas tik po visuotinio visos šalies referendumo, kas beveik laiduoja, kad pritarimo nebus.

Teisė dažnai seka dorovę. Pirma pakinta žmonių nuostatos, jie plečia „savųjų“ ratą, pastebi bendrybes, kurių kadaise nematydavo, supranta, kad reikia buvusiems autsaideriams suteikti tas pačias teises ir privilegijas, kurias priskiria saviesiems. Per laiką įsitvirtina įsitikinimas, jog kitų tautų, rasių, religijų nariai iš esmės nesiskiria, tad reikia pašalinti juos diskriminuojančius įstatymus. Panašiai pastebima, kad pensijos, sveikatos apsauga, išsimokslinimas yra būtini žmogaus klestėjimui, tad valstybės institucijos įpareigojamos jas suteikti. Nauji, patobulinti įstatymai dar labiau įtvirtina dorovės nuostatų pradėtus pokyčius. Panašūs procesai skatino pergalvoti kai kurias esmines tarptautinės teisės normas, ilgainiui paveiks ir teisę atsiskirti.

Galime suskirstyti filosofų siūlomas atsiskyrimą pateisinančias teorijas į dvi pagrindines grupes: atkuriamosios teisės ir pirminės teisės teorijas. Atkuriamosios teisės teorijos teigia, kad grupė žmonių turi teisę atsiskirti tik tuo atveju, kai jos narių teisės yra nuosekliai pažeidžiamos, ir tik atsiskiriant galima jas apginti ar atkurti. Atsiskiriama, siekiant atstatyti teisingumą ir nutraukti represijas ar diskriminaciją. Pirminės teisės teorijos pripažįsta teisę atsiskirti atitinkamai apibrėžtai žmonių grupei, net kai ji nėra persekiojama ar skriaudžiama. Tokia teisė priklauso ne nuo teisingumo atkūrimo ar persekiojimo nutraukimo, o nuo žmonių teisės lemti, kas juos valdys. Atkuriamosios teisės teorijos atspindi Johno Locke’o skelbiamą teisę sukilti ir nuversti valdžią, jei ji engia savo piliečius ar pavaldinius ir nėra įmanoma taikiai sutramdyti engėjo bei užtikrinti gyventojų teisių ir gerovės. Jei turi teisę sukilti, tai turi ir teisę atsiskirti, nes atsiskyrimas yra nuosaikesnis teisės į revoliuciją variantas. Užuot nuvertus valdžią visoje šalies teritorijoje, ji pašalinama tik dalyje. Valdžia išlieka, bet ne atsiskiriančios teritorijos dalyje. Renkamasi atsiskirti tais atvejais, kai neįmanoma nuversti valdžios arba kai valdžia pakankamai dorai elgiasi su gyventojų dauguma, bet persekioja mažumą, dažniausiai tautinę, etninę ar religinę bendruomenę. Kinijos tibetiečiai ir uigūrai, rohinjai Mianmare, Šri Lankos tamilai galėtų pretenduoti į šitokią atsiskyrimo teisę, ko negalėtų rusai Estijoje bei Latvijoje ar Lietuvos lenkai. Kaip jau minėta, vienu atžvilgiu atsiskyrimo teisė yra nuosaikusis revoliucijos teisės variantas, bet kitu atžvilgiu – radikalesnis. Atsiskiriantieji nemėgina nuversti valdžios, kuri gali toliau valdyti likusią valstybės dalį. Užtat jie siekia išeiti kartu su ta teritorija, kuri, jų nuomone, jiems priklauso, tad reiškia pretenzijas į konkrečias žemes. Politinį ryšį galima nutraukti ir paliekant kraštą, ką darė izraeliečiai palikdami Egiptą, ir hinduistai bei musulmonai per Indijos pasidalijimą 1947 m.

Pirminės teisės teorijos leidžia teritorijai atsiskirti, net kai gyventojai nėra skriaudžiami. Valdžios legitimumas priklauso nuo gyventojų pritarimo. Praradusi gyventojų pasitikėjimą, valdžia netenka ir legitimumo, piliečiai nebeprivalo jai paklusti. Be teisės atsiskirti jie taptų valdžios įkaitais. Gausi žmonių grupė, tarkime, katalonai, negali emigruoti ir rasti prieglobsčio kitur, juolab nenori atsisakyti savo tėvų žemės. Bet jie gali atsiskirti, sukurti savo valstybę ir išrinkti pasitikėjimą turinčią valdžią. Kam priskiriama ši teisė? Pagal radikaliausią variantą, bet kuri grupė gali kurti savo valstybę, nesvarbu, kokie jos narių tarpusavio saitai, ryšiai su būsimos valstybės teritorija ar su likusiais šalies gyventojais, kokie valstybės kūrimo motyvai. Teoriškai galėtų atsiskirti JAV Nantucketo sala, apgyventa turčių, siekiančių mokėti mažiau mokesčių, ir užtikrinti, kad tik „tinkami“ žmonės joje lankytųsi. Italijos Šiaurės lygos išstojimo projektuose dažnai vyrauja ūkiniai ir finansiniai motyvai; pabrėžiama, kad šiaurės Italija dotuoja Sicilijos ir pietų Italijos „tinginius“. Katalonai irgi skundžiasi, kad jie neproporcingai daug lėšų perveda Ispanijos iždui, o centrinė valdžia proporcingai mažai investuoja į Katalonijos infrastruktūrą.

Kita pirminės teisės atmaina labiau varžo teisę atsiskirti. Ji suteikiama tik grupėms, kurios puoselėja unikalų, daugelį sričių aprėpiantį gyvenimo būdą, turi savo kultūrą ir tradicijas, ženklinančias svarbiausius gyvenimo momentus, kitaip tariant, tautoms, subrendusioms etninėms bendruomenėms, gal ir ypatingesnėms religinėms grupėms. Narystė šiose bendruomenėse didele dalimi lemia jos narių savipratą. Tokių bendruomenių nariai sieja savo gerovę su bendruomenės klestėjimu, bendruomenės nesėkmės yra ir jų pralaimėjimai. Kadangi nepriklausoma valstybė yra patikimiausias būdas tautinės bendruomenės klestėjimui užtikrinti, tautoms suteikiama išskirtinė teisė atsiskirti, net jei šalies valdžia jų nei skriaudžia, nei diskriminuoja.

Net radikaliausias atsiskyrimo teisės variantas neapsieina be įvairių apribojimų. Nurodomos įvairios sąlygos, kurių nepatenkinus negalima išeiti ir kurti savo valstybės. Kaip ir keičiant konstituciją, galima reikalauti kvalifikuotos daugumos: nepakanka 50% + 1 gyventojo. Stebina Didžiosios Britanijos valdžios ryžtas leisti Škotijai atsiskirti, jei tam būtų pritarusi balsavusiųjų dauguma. Kartais siūloma, kad dėl atsiskyrimo būtų balsuojama du kartus per kokius trejus metus, kad būtų aišku, jog siekis atsiskirti nėra laikina užgaida. Nauja valstybė turi gebėti vykdyti visas normalios valstybės funkcijas, kaip ir likusioji valstybės dalis. Nevalia atsiskirti, jei likusioje dalyje įsiviešpatautų anarchija arba ji negalėtų ūkiškai išsilaikyti. Kiekviena atsiskyrimo teorija turi savo trūkumų, bet palaikau pirminės teisės teoriją, kuri suteikia nevaržomą teisę atsiskirti tik tautoms, taigi gerbia žmonių ir tautų teisę į savo kultūrą ir valstybę.

Katalonai turi tvirtą pagrindą siekti savo valstybės. Tai yra sena, istorinė tauta. Net priespaudos sąlygomis jie gebėjo išsaugoti savo kultūrą ir kalbą. Nuo 7 iki 10 milijonų žmonių moka katalonų kalbą, gerokai daugiau negu švedų, norvegų, slovakų ir kitų tautų. Katalonai reikalauja, kad jiems būtų suteikiamos tos pačios teisės, kuriomis džiaugiasi beveik visos kitos Europos tautos. Dėl intensyvios kalbos mokymo programos beveik visi Katalonijos gyventojai, tarp kurių yra daug imigrantų, kalba arba bent supranta kataloniškai. Bet kas gali tapti katalonu, jei jis kalba kataloniškai, dalyvauja katalonų kultūroje, palaiko nepriklausomybės siekį. Dabartinė katalonų tauta yra labiau pilietinė negu etninė, negalima jai primesti ksenofobijos.

Kartais abejojama, ar katalonai yra atskira tauta, stengiamasi juos sutapatinti su ispanais, laikyti juos ispanų atšaka, nurodant katalonų ir ispanų kalbų giminystę. Esama neginčijamų panašumų, bet ne daugiau negu tarp rusų ir ukrainiečių kalbų. Nei rusams, nei ispanams nėra rezervuota teisė spręsti, ar tai atskiros kalbos, ar ta pati. Juolab „didieji broliai“ neturi lemiamo žodžio nutariant, ar tai atskiros tautos. Jei katalonai mano, kad jie yra tauta, tai taip ir yra, nes tauta yra sąmoninga bendruomenė, kurios nariai, arba nemaža jų dalis, supranta esantys tautos nariais, laiko savo tautiškumą svarbia, gal net svarbiausia kolektyvine tapatybe. Ispanija, kaip ir Jungtinė Karalystė bei Belgija, yra daugiatautė valstybė, jos piliečiai sprendžia, kuri tapatybė jiems svarbesnė. Katalonas gali laikyti save ispanu, bet pirmenybę skirti Katalonijai, kaip daugelis škotų pirmiausia laiko save škotais, o ne britais.

Katalonijos bylą stiprina tai, kad jos sienos – seniai nustatytos ir pripažintos, katalonai neturi pretenzijų į žemes už savo dabartinės teritorijos, jie nesiekia „sutelkti“ visų katalonų, pavyzdžiui, gyvenančių Prancūzijoje. Kontrastas su nepriklausomybės siekiančiais Irako kurdais – akivaizdus. Kurdistano sienos nėra aiškiai nubrėžtos, ginčijamasi, kur jos prasideda ir kur baigiasi. Kurdai turi pretenzijų į Kirkuką ir jo apylinkes teigdami, kad Saddamo Husseino valdymo metais jie buvę prievarta išvaromi, jų vieton atkraustant arabų kolonizatorius. Milijonai kurdų gyvena kaimyninėse valstybėse, tad nuogąstaujama, kad Irako kurdų veiksmai skatins jų tautiečius kitose šalyse siekti to paties.

Katalonijos krizė bręsta seniai. 2006 m. buvo pasirašytas naujas susitarimas su Ispanija, kuriam referendumu pritarė Katalonijos gyventojai ir kurį patvirtino Ispanijos parlamentas, kad ir apkarpydamas kai kurias susitarime numatytas Katalonijos teises. 2010 m. Ispanijos Konstitucinis teismas, reaguodamas į dabartinio premjero Mariano Rajoy partijos skundą, panaikino susitarimą kaip nekonstitucinį. Nuo to laiko santykiai blogėja, katalonai skundžiasi, kad centrinė valdžia vis labiau kišasi į jų reikalus ir diskriminuoja regioną. 2014 m. lapkritį įvyko neoficialus referendumas, paskutiniu momentu pavadintas „dalyvavimo procesu“, Konstituciniui teismui paskelbus, kad toks referendumas yra nelegalus. Skirtingai negu šįmet, Madridas nei mėgino jo sustabdyti, nei nusprendė paleisti Katalonijos vyriausybę ir surengti regiono valdžios rinkimus.

Kaip minėta, visos ES šalys besąlygiškai palaiko Ispanijos griežtą poziciją. Net po Ispanijos policijos dalinių smurto proveržio spalio 1 d. jų pozicija nepakito, ir tik keli atsakingi politikai pasakė, kad reikėtų siekti dialogo su kitaip manančiais. ES nekritikavo smurto Barselonoje, kur buvo mušami taikūs balsuoti mėginantys ES piliečiai. Panašūs veiksmai Maskvoje būtų griežtai pasmerkti. Viliuosi, kad ES vadovų gėdingas abejingumas neskatins Madrido panašiai elgtis ateityje.

Nereikėjo ypatingo įžvalgumo numatyti Merkel, Mac­rono ir visos Briuselio grietinėlės laikysenos. Jų pozicija yra užprogramuota, beveik negali būti kitokia. Madridas nepakęstų jokios viešos kritikos ar užuominų, kad katalonai turi teisę rengti referendumą arba atlikti kitokios formos visuotinę gyventojų apklausą dėl regiono ateities. Rajoy vyriausybė laikytų tai nepateisinamu kišimusi į Ispanijos vidaus reikalus, solidarumo stokos apogėjumi ir neatleistų tiems, kurie drįso abejoti Madrido tiesa. Santykiai su ES būtų užnuodyti ilgam laikui, o Ispanija vis dėlto yra penkta, netrukus – jau ketvirta pagal dydį ES šalis, su kurios valdžia reikia skaitytis. Jei dar galime šiek tiek suprasti ES ištikimybę savo narei, tai negalime nepasmerkti aklos ir neveiksmingos ES politikos. Kaip ir pabėgėlių klausimu, ES vadovai elgėsi kaip trumparegiai, pasimetę politikai. Jie turėjo prieš kelerius metus, ne vėliau 2013 m., imtis priemonių augančiam konfliktui deeskaluoti, raginti Madridą švelninti savo poziciją, užvesti dialogą, kad būtų galima išvengti dar didesnės krizės. Bet jie užmerkė akis prieš tikrovę, vildamiesi, kad konfliktas stebuklingai išsispręs. Tikėtis stebuklų sekuliariame amžiuje yra nepateisinamas aplaidumas.

Dar galima suprasti Vokietijos laikyseną, bet ne Lietuvos. Manytum, kad mažos, kadaise engiamos šalies patirtis skatintų ją labiau užjausti kitą nepriklausomybės siekiančią tautą. Ir prisiminti, kaip 1990–1991 m. pykdė Vakarų šalių mokymai, raginimai „realistiškai“ vertinti padėtį, laikytis santūriai, nekenkti Gorbačiovui. Visa tai atsidavė oportunistišku pataikavimu sovietams. Ir kaip džiugino Islandijos nutarimas pripažinti mūsų nepriklausomybę, rizikuojant užsitraukti Mask­vos rūstybę. Nebuvo abejojama, kad Islandija elgėsi teisingai, darydami tai, ką turėjo daryti ir kitos šalys. Katalonijos atžvilgiu Lietuva laikosi tos pačios „žingsnis po žingsnio“ politikos, kurią kadaise smerkė. Ar mes klydome tada, ar klystame dabar?

Nuolat kartojama, kad Ispanija nėra Sovietų Sąjunga, kad Lietuva buvo okupuota, o Katalonija nėra. Vis dėlto kažkas netvarkoje, kai draudžiama žmonėms balsuoti, o apklausos rodo, kad 80% gyventojų reikalauja teisės referendumu išreikšti savo nuomonę, nors gal ir mažiau negu pusė siekia nepriklausomybės. Kas nors turi ginti šią elementariausią demokratijos teisę, tai kodėl ne Lietuva? Verta ir klausti, kokiu pagrindu galime užkirsti kelią taikiam atsiskyrimui, jei dauguma katalonų to norėtų, kodėl priversti juos gyventi su jiems svetima valdžia? Juk čia Europos, o ne Sovietų Sąjunga.

Neaišku, ar katalonams pasiseks sukurti savo valstybę, net neaišku, ar dauguma jos nori. Bet akivaizdu, kad kelias bus ilgas ir sunkus, ir be jokios moralizuojančių ES politikų paramos. Madridas visomis, – tikiu, taikiomis, – priemonėmis priešinsis. Neabejoju, kad jis darys ekonominį spaudimą, ragins bendroves iškelti iš Katalonijos savo būstines, gal net stengsis pabloginti gyvenimo lygį, kad katalonai suprastų, jog atsiskyrimas turi kainą. Neatmetu galimybės, kad kels baudžiamąsias bylas atsiskyrimo vadams. Jei Katalonijai pasisektų sukurti savo valstybę, Madridas vetuotų jos narystę ES ir, jei galės, kitose tarptautinėse institucijose. Nemažai katalonų nenuleis rankų, neatsisakys savo siekio, tad konfliktas staiga neišnyks, tęsis daugelį metų. Bus dramatiškų konfrontacijų, pilietinio pasipriešinimo, areštų, kaltinimų ir kontrkaltinimų, taip pat paramos paieškų. Kaip elgsis Lietuva? Ar vėl girdėsime, kad Madridas nėra Maskva ir kad būtina gerbti įstatymus, nors jie ir nukreipti prieš savo ES piliečius? Ar vėl bus klusniai pritariama Briuselio realpolitik? Iki šiol drąsa ir dora atostogauja. Bet tikiu, kad ne visam laikui.