Francesco Coccopalmerio. „Lydėti, įžvelgti ir įtraukti silpnumą“ Apie Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Amoris Laetitia sk. 8 (NŽA nr. 5)

imageedit_1_41713069642016-04-04 Vatikano spaudos salėje buvo pristatytas popiežiaus Pranciškaus posinodinis apaštališkasis paraginimas Amoris Laetitia (vyskupams, kunigams ir diakonams, vienuoliams ir vienuolėms, susituokusiems krikščionims ir visiems Kristų tikintiems pasauliečiams apie meilę šeimoje; liet. vert. Bažnyčios žinios, 2016, Nr. 4–7). Pats dokumentas, pabrėžtinai dedikuotas Gailestingumo jubiliejui (AL, 5), pirmiausia, žinoma, reflektavo dvejus metus rengto neeilinio Vyskupų Sinodo santuokos, šeimos ir šios sielovados klausimais (2014-10 – 2015-10) kraitį. Ir pats jis susilaukė nepaprastai plačios ir turiningos recepcijos nuo Katalikų Bažnyčios hierarchų visame pasaulyje iki pasaulietinės žiniasklaidos komentarų (Lietuvoje antai bernardinai.lt per šiuos pusantrų metų būta 20 tekstų, vienaip ar kitaip komentuojančių AL). NŽ-A skaitytojų dėmesiui siūlome Francesco Card. Coccopalmerio analitinį komentarą, skirtą vienam kebliausių, 8 (iš 9) dokumento skyrių. Tekstą iš italų kalbos (Francesco Card. Coccopalmerio, Il capitolo ottavo della esotazione apostolica postsinodale Amoris Laetitia, Vatican: Libreria Editrice Vaticana, 2017) vertė Jogilė Teresa Ramonaitė.


Į pagalbą skaitytojui

Posinodinio apaštališkojo paraginimo Amoris Laetitia 8 skyrius pavadintas reikšmingai: „Lydėti, įžvelgti ir įtraukti silpnumą“. Ši dokumento dalis nėra labai plati, nes ją sudaro tik dvidešimt du skyreliai, Nr. 291–312, bet ji labai sudėtinga ir todėl kelia nemenkų analizės ir supratimo sunkumų. Prie to dar reikia pridėti tam tikrą neorganiškumą, t. y. aptariamos temos ne visur išdėstytos tvarkingai.

Dėl turinio ir dėl formos šis skyrius buvo įvertintas iš dalies nepalankiai ar bent nuosaikiai. Dėl šios priežasties jis buvo tam tikra prasme atidėtas į šalį, nedaug nagrinėjamas ir todėl ne taip atidžiai ir analitiškai aiškinamas. Tad čia ir bus siekiama nuodugniai apsvarstyti ypač svarbų 8 sk. tekstą, stengiantis apčiuopti jo turiningą doktrininę ir sielovadinę žinią.

Vis dėlto manau, kad būtų naudinga pradėti ne nuo teorinio apmąstymo, o nuo paties teksto skaitymo. Viena vertus, tai mums leis teoriškai apmąstyti įvairias dokumento vietas, kita vertus – tiesiogiai pažinti ir dėl to skonėtis paties dokumento originaliu tekstu.

Taigi tekstas bus skaitomas su palydėjimu, ne sekant 8 sk. skyrelių numeracija, o pagal toliau išvardijamų temų seką. Perpratus skyriaus fragmentus pagal temų logiką, turėtų būti lengviau skaityti juos ir suvokti jau iš eilės.

Atsižvelgiant į tai, man regis, naudinga išskirti ir įvardyti šešias temas:

1) Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą išdėstymas; 2) Bažnyčios sielovadinė pozicija žmonių, esančių nereguliariose situacijose, atžvilgiu; 3) skirtingų asmenų, gyvenančių skirtingose nereguliariose situacijose, subjektyvios ar sąžinės sąlygos ir su tuo susijusi galimybės leisti jiems priimti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus problema; 4) santykis tarp doktrinos, bendros normos ir atskirų asmenų individualiose situacijose; 5) integracija arba asmenų, gyvenančių nereguliariose situacijose, dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir tarnystėse; 6) popiežiaus Pranciškaus asmens hermeneutika.

Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą išdėstymas

1.1. Man regis, mokymas išdėstytas visas ir aiškiai šioje vietoje:

Krikščioniškoji santuoka, atspindinti Kristaus ir jo Bažnyčios sąjungą, pilnatviškai įgyvendinama vyro ir moters, abipusiškai dovanojančių save išskirtine meile ir laisva ištikimybe, priklausančių vienas kitam iki mirties ir atsiveriančių gyvybės perdavimui, pašventintų sakramento, kuris suteikia jiems malonę būti namų Bažnyčia ir naujo gyvenimo raugu visuomenei, sąjungos. Kitos sąjungos formos iš pagrindų prieštarauja šiam idealui, tačiau kai kurios jį įgyvendina bent iš dalies ir analogiškai. Sinodo tėvai pareiškė, jog Bažnyčia teigiamai vertina konstruktyvius elementus tokiose situacijose, kurios dar neatitinka ar jau nebeatitinka jos mokymo apie santuoką (Relatio Synodi, 2014, 41–43; Relatio finalis, 2015, 70). (Nr. 292)

Akivaizdu, kad cituotame tekste visiškai aiškiai išdėstomi santuokos doktrinos elementai visiškai atitinka ir yra ištikimi Bažnyčios tradiciniam mokymui. Ypač galime pabrėžti teiginį apie neišardomumą, pasakomą veiksminga fraze: „priklauso vienas kitam iki mirties“. Doktrinos teiginys toliau patvirtinamas žodžiais: „Kitos sąjungos formos iš pagrindų prieštarauja šiam idealui, tačiau kai kurios jį įgyvendina bent iš dalies ir analogiškai“.

Baigiamoji teksto dalis pradeda tai, apie ką kalbėsime kitame skyriuje (plg. 2.2). Tačiau paminėtina, kad cituotas skirsnis yra ne sudurstytas iš dviejų citatų, o naujas, tiesiogiai Amoris Laetitia (AL) parašytas tekstas.

1.2. Po mokymo apie santuoką ir šeimą pristatymo seka sielovadinis susirūpinimas, ar jį suvokia daugelis jaunų žmonių:

Kita vertus, kelia nerimą tai, kad daugelis jaunų žmonių šiandien nepasitiki santuoka ir bendrai gyvena neapibrėžtam laikui atidėję santuokinį įsipareigojimą, o kiti prisiimtą įsipareigojimą nutraukia ir iškart pradeda naują. Tiems, kurie priklauso Bažnyčiai, „būtinas gailestingumo bei padrąsinimo kupinas pastoracinis dėmesys“ (Relatio Synodi, 2014, 26). (Nr. 293)

  1. Bažnyčios sielovadinė pozicija žmonių, esančių nereguliariose situacijose, atžvilgiu

Galime sakyti, kad AL siūlo du atspirties taškus: pakartotinai išreiškiant tvirtą valią likti ištikimiems Bažnyčios mokymui apie santuoką ir šeimą; Bažnyčios, ganytojų ir tikinčiųjų, žvilgsnis į nereguliarias sąjungas, ypač į civilines santuokas ar tik faktines sąjungas.

2.1. Tvirta valia likti ištikimiems Bažnyčios mokymui apie santuoką ir šeimą išreiškiama ne vienoje vietoje:

[P]o nesenos ištuokos sudaryta nauja sąjunga, kelianti vaikams ir visai šeimai skausmą bei sumaištį, arba situacija, kai asmuo pakartotinai nevykdo savo pareigų šeimai. Turėtų būti aišku, tai nėra Evangelijos santuokai ir šeimai siūlomas idealas. (Nr. 298)

Kadangi pačiame įstatyme nėra laipsniškumo (plg. Familiaris consortio, 34), tas įžvelgimas neskatins atmesti Bažnyčios siūlomų tiesos ir Evangelijos meilės reikalavimų. […] Tokios nuostatos pamatinės siekiant išvengti didelio pavojaus, keliamo klaidingų pranešimų. […] Kai sutiks ganytoją, gebantį suvokti iškilusių klausimų rimtumą, atsakingas ir diskretiškas asmuo, kuris neturi pretenzijų savo troškimus iškelti aukščiau nei Bažnyčios bendrasis gėris, išvengs tam tikrų įžvalgų, verčiančių manyti, kad Bažnyčia laikosi dvigubos moralės, pavojaus. (Nr. 300)

Norint tinkamai suprasti, kodėl tam tikromis vadinamosiomis „nereguliariomis“ situacijomis galima ir būtina ypatinga įžvalga, yra vienas dalykas, į kurį privalu atsižvelgti, kad niekada nekiltų mintis, jog siekiama sumažinti Evangelijos reikalavimus. (Nr. 301)

Norėdamas išvengti klaidingų aiškinimų, primenu, kad Bažnyčia niekaip negali atsisakyti pilnatviško santuokos idealo, Dievo plano visu jo didingumu. […] Drungnumas, bet kuri reliatyvizmo forma ar perdėtai jam rodoma pagarba jį siūlant rodytų ištikimybės Evangelijai stoką ir Bažnyčios meilės patiems jaunuoliams stygių. Suprasti ypatingas situacijas nereiškia pilnatviškesnio idealo šviesos slėpimo ar siūlymo mažiau, nei žmonėms siūlo Jėzus… (Nr. 307)

Galime perskaityti dar kartą ir atkreipti dėmesį į kai kuriuos pasakymus, kurie patvirtina visišką ištikimybę tradiciniam Bažnyčios mokymui: „šis įžvelgimas niekada negalės nepaisyti Bažnyčios siūlomų Evangelijos tiesos ir meilės reikalavimų [*]1, […] išvengs tam tikrų įžvalgų, verčiančių manyti, kad Bažnyčia laikosi dvigubos moralės, pavojaus“ (Nr. 300); „kad niekada nekiltų mintis, jog siekiama sumažinti Evangelijos reikalavimus“ (Nr. 301); „Bažnyčia niekaip negali atsisakyti pilnatviško santuokos idealo, Dievo plano […], bet kuri reliatyvizmo forma ar perdėtai jam rodoma pagarba jį siūlant rodytų ištikimybės Evangelijai stoką […] nereiškia pilnatviškesnio idealo šviesos slėpimo […] nei [žmonėms] siūlo Jėzus…“

Tai pasakymai, kuriems papildomų komentarų nereikia.

2.2. Bažnyčios, ganytojų ir tikinčiųjų žvilgsnis į nereguliarias sąjungas, ypač civilines santuokas ir tik faktines sąjungas. Pakaks paskaityti kai kurias ištraukas:

Sinodo tėvai taip pat apsvarstė ypatingą grynai civilinės santuokos ar – atsižvelgiant į skirtingumą – tiesiog bendro gyvenimo nesusituokus situaciją: „Jei santuoka pakankamai sutvirtinta viešuoju saitu ir paženklinta didelės meilės, atsakomybės už atžalas, gebėjimo įveikti sunkumus, tai šitai gali būti pagrindas lydėti ją kelyje į Santuokos sakramentą“ (Relatio Synodi, 2014, 27). […] „Ganytojams tenka pareiga ne tik skatinti krikščioniškąją santuoką, bet ir „skirti daugelio žmonių, nebegyvenančių šia tikrove, situacijas“, siekiant „užmegzti su tokiais žmonėmis dialogą ir jų gyvenime pabrėžti tuos elementus, kurie gali labiau atverti juos pilnatviškos santuokos Evangelijai“ (Relatio Synodi, 2014, 41). Pastoracijai privalu įžvelgti tai, „kas padėtų puoselėti evangelizaciją ir žmogiškąjį bei dvasinį augimą“ (ibid.). (Nr. 293)

„Apsisprendimą sudaryti civilinę santuoką ar įvairiais atvejais tiesiog bendrai gyventi nesusituokus labai dažnai lemia ne išankstinis nusistatymas ar priešinimasis sakramentinei sąjungai, bet kultūrinės ar atsitiktinės situacijos“ (Relatio finalis, 2015, 71). Tokiais atvejais galima teigiamai vertinti meilės ženklus, kaip nors atspindinčius Dievo meilę (ibid.). […] „Kartu gyventi dažnai pasirenkama laikantis visuotinės mąstysenos, priešingos institucijoms bei galutiniams įsipareigojimams, tačiau taip pat ir tikintis egzistencinio saugumo (darbo ir stabilių pajamų). Galop faktinės sąjungos trečiose šalyse labai gausios ne todėl, kad atmetamos šeimos ir santuokos vertybės, bet pirmiausia dėl to, kad ten vedybos dėl visuomeninių priežasčių laikomos prabanga, tad į tokias faktines sąjungas žmones stumia materialinis vargas“ (Relatio Synodi, 2014, 42). Todėl „visų šių situacijų reikia imtis konstruktyviai mėginant paversti jas keliu į santuokos ir šeimos pilnatvę Evangelijos šviesoje. Priimti bei lydėti būtina kantriai ir jautriai“ (ibid., 43). Taip su samariete elgėsi Jėzus (plg. Jn 4, 1–26): savo žodžius nutaikė į jos jaučiamą tikros meilės troškimą, kad išlaisvintų ją iš visko, kas temdė jos gyvenimą, ir atvestų į pilnatvišką Evangelijos džiaugsmą. (Nr. 294)

Aptardami, kaip traktuoti įvairias vadinamąsias „nereguliarias“ situacijas, Sinodo tėvai pasiekė visuotinį sutarimą, [kurį palaikau *]: „Vykdydama vien civilinę santuoką sudariusių arba išsituokusių ir vėl susituokusių, arba tiesiog be santuokos kartu gyvenančių asmenų pastoraciją, Bažnyčia turi atskleisti malonės dieviškąją pedagogiką jų gyvenime ir padėti jiems suvokti Dievo plano pilnatvę“ (Relatio Synodi, 2014, 25) – tai visada įmanoma Šventosios Dvasios galia. (Nr. 297)

Man atrodo, kad pacituotos ištraukos perteikia svarbią išskirtinai sielovadinę žinią. Išties, esant nereguliarioms sąjungoms, antai civilinei santuokai ar faktinei sąjungai, ganytojai turi užimti teigiamą ir konstruktyvią poziciją, o tai, man regis, reiškia tris svarbias nuostatas.

Pirma, objektyviai ir ramiai, tai reiškia be išankstinių nuostatų, be skuboto vertinimo, atpažinti priežastį, lėmusią konkrečių tikinčiųjų pasirinkimą nesudaryti kanoninės santuokos, o kartu gyventi kitu būdu: ta priežastis ne visuomet (ar dažnai) yra kanoninės santuokos vertės neigimas, o koks nors atsitiktinumas, kaip antai darbo, taigi užtikrintų pajamų, stoka.

Antra, sielų ganytojo nuostata turi būti susilaikymas nuo staigaus nereguliarių sąjungų pasmerkimo ir pripažinimas, kad daugelyje jų esama teigiamų elementų, pavyzdžiui, stabilumas, užtikrintas ir viešuoju saitu, tikra meile partneriui ir vaikams, įsipareigojimu visuomenei ar Bažnyčiai.

Trečioji siūloma nuostata tikrai yra dialogas su šiomis poromis, o tai reiškia, kad sielų ganytojai neturi pasitenkinti nereguliaria situacija, bet turi veikti, kad tikintieji, kurie gyvena tokioje situacijoje, apmąstytų galimybę, išties apmąstytų grožį ir galimybę prieiti iki pilnavertės santuokos šventimo Bažnyčios požiūriu.

  1. Skirtingų asmenų, gyvenančių skirtingose nereguliariose situacijose, subjektyvios ar sąžinės sąlygos ir su tuo susijusi galimybės leisti jiems priimti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus problema

Tai dalis, kurią tiksliai suprasti sunkiausia. Galime išskirti kai kuriuos aspektus.

3.1. Pradėčiau nuo teksto, kuris man atrodo pamatinis kitiems teiginiams:

Bažnyčia yra rimtai apmąsčiusi švelninančias sąlygas bei aplinkybes. Todėl nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinos nuodėmės būvyje ir stokoja pašvenčiamosios malonės. (Nr. 301)

Pasakymu „kurių situacija yra „nereguliari““ cituojamame tekste turimi omenyje visi tie, kurie yra sudarę tik civilinę santuoką, gyvena kartu tik faktinėje sąjungoje arba yra saistomi ankstesnės kanoninės santuokos. Visi tie tikintieji gali negyventi „mirtinos nuodėmės būvyje“, gali „nestokoti pašvenčiamosios malonės“.

3.2. Tačiau kokie yra šio moralinio vertinimo motyvai? Tikrai įdomu paskaityti pateiktos citatos tęsinį:

„Vien normos nežinojimu čia negalima apsiriboti. Subjektui, nors ir gerai žinančiam normą, gali būti labai sunku suvokti „vertybes, glūdinčias moralinėje normoje“ (Jonas Paulius II, Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio [1981-11-22], 33: AAS 74 [1982], 121), arba jo konkreti situacija gali neleisti kitaip elgtis ir priimti kitokių sprendimų iš naujo nenusikalstant. Sinodo tėvai taikliai pareiškė, jog „gali egzistuoti veiksnių, apribojančių gebėjimą spręsti“ (Relatio finalis, 2015, 51). Jau šv. Tomas Akvinietis pripažino, kad kas nors gali turėti malonę ir meilę, bet negalėti gerai vykdyti kokios nors iš dorybių (plg. Summa theologiae, I–II, q. 65, a. 3, ad 5: De malo, q. 2, a. 2), kitaip tariant, nors ir turi visas įkvėptąsias moralines dorybes, kurios nors iš jų buvimo gali aiškiai neparodyti, nes tos dorybės išorinis praktikavimas apsunkintas: „Sakoma, kai kurie šventieji neturi tam tikrų dorybių, nes jiems sunku parodyti jas aktais, net jei turi visų dorybių įpročius“ (ibid., ad 3). (Nr. 301)

Man regis, pateiktoje citatoje nurodomos yra trys priežastys, kurios gali atleisti asmenį nuo buvimo mirtinos nuodėmės būvyje: a) „galimas [*] normos nežinojimas“ ir dėl to nekaltumas tos pačios normos pažeidimo atveju; b) „labai sunku suvokti vertybes, glūdinčias moralinėje normoje“. Taigi normos pažinimas, tačiau tuo pat metu negebėjimas laikyti jos gera. Nesunkiai pastebime, kad toks negebėjimas laikyti normą gera išties prilygsta normos nepažinimui Ir, tokiu būdu, nekaltumui tos pačios normos pažeidimo atveju; c) „konkreti situacija neleidžia [*] kitaip elgtis ir priimti kitokių sprendimų iš naujo nenusikalstant“, „veiksniai, apribojantys gebėjimą spręsti“. Šioje situacijoje yra pažįstama norma ir jos gėris, tačiau nesugebama veikti taip, kaip nurodo norma, nebent iš naujo nusikalstant2.

3.3. Pirma ir antra priežastis reikalauja dėmesio ir įžvalgos. Sielovadinė veikla turi pasirūpinti, kad tikinčiųjų sąžinės pribręstų normos pažinimui. Trečioji priežastis yra problemiškiausia. Kaip tiksliai ją suprasti? Mums čia padeda kita citata:

[L]aiko tėkmėje sutvirtėjusi antra sąjunga su naujais vaikais, išbandyta ištikimybe, dosniu atsidavimu, krikščioniškuoju įsipareigojimu, savo būvio nereguliarumo suvokimu ir dideliu sunkumu viską apgręžti nepajuntant sąžinėje naujos kaltės. Bažnyčia pripažįsta situacijas, kai „vyras ir moteris dėl rimtų motyvų – pavyzdžiui, dėl vaikų auklėjimo – negali patenkinti pareigos atsiskirti“ (Familiaris consortio, 84). (Nr. 298)

Citatoje norime pabrėžti šias vietas: a) „laiko tėkmėje sutvirtėjusi nauja sąjunga“; b) „su naujais vaikais“; c) „su išbandyta ištikimybe, dosniu atsidavimu, krikščioniškuoju įsipareigojimu“; d) „savo būvio nereguliarumo suvokimu“; e) „dideliu sunkumu grįžti atgal [*] nepajuntant sąžinėje naujos kaltės“; f) „rimtų motyvų – pavyzdžiui, dėl vaikų auklėjimo“; g) „negali patenkinti pareigos atsiskirti“.

Galime nesunkiai pastebėti, kad 298 skirsnio tekste vartojami paraleliniai pasakymai tiems, kuriuos ką tik analizavome kalbėdami apie 301 skirsnį. Štai tos paralelės: „konkreti situacija neleidžia [*] kitaip elgtis ir priimti kitokių sprendimų“ ir „veiksniai, apribojantys gebėjimą spręsti“ (Nr. 301) vs. „dideliu sunkumu grįžti atgal [*] nepajuntant sąžinėje naujos kaltės“ ir „vyras ir moteris negali patenkinti pareigos atsiskirti“ (Nr. 298).

Idant būtų lengviau mąstyti, galime dar labiau išskaidyti šias paraleles po tris segmentų poras. Pirma, „kitaip elgtis“ ir „priimti kitokius sprendimus“ (Nr. 301) vs. „grįžti atgal [*]“ (Nr. 298). 301 skirsnio reikšmę nujausti nesunku: tai reiškia palikti neleistiną situaciją. „Grįžti atgal [*]“ reikšmė aiškiai nurodoma tolesniu sakiniu: „patenkinti pareigą atsiskirti“, todėl turime tą pačią reikšmę: palikti neleistiną situaciją. Antra, „iš naujo nenusikalstant“ (Nr. 301) vs. „nepajuntant sąžinėje naujos kaltės“ (Nr. 298). Taigi reikšmė atskleidžiama aiškiai: palikti neleistiną situaciją reikštų iš naujo prasikalsti. Trečia, „konkreti situacija neleidžia [*]“ ir „veiksniai, apribojantys gebėjimą spręsti“ (Nr. 301) vs. „vyras ir moteris dėl rimtų motyvų […] negali…“ (Nr. 298). Šitaip paaiškinama, kodėl neleistinos situacijos palikimas reikštų naują prasižengimą: priežastis ta, kad yra „konkrečios situacijos“, „veiksniai“, „motyvai“, kurie to neleidžia.

Konkrečios situacijos, veiksniai, motyvai, apie kuriuos kalbame, yra mūsų aukščiau nurodyti a, b ir c punktuose. Todėl tas, kuris gyvena neleistinoje situacijoje, kuri tačiau yra „laiko tėkmėje sutvirtėjusi“, ir kuris turi „naujus vaikus“, pasižymi „išbandyti ištikimybe, dosniu atsidavimu, krikščioniškuoju įsipareigojimu“, negali palikti tokios situacijos, negali „patenkinti pa­reigos atsiskirti“.

Tačiau savęs klausiame, dėl kokios priežasties? Ir vienintelė galima priežastis, regis, yra ši: minėtose neleistinose situacijose jas palikti reikštų sužeisti kitus savaime nekaltus asmenis, būtent partnerį ir vaikus, ypač vaikus, kurie gali būti mažamečiai ar išgyvenantys problemines situacijas, dėl kurių jiems ypatingai reikia tėviško ir motiniško rūpesčio.

Bet nagrinėjamoje ištraukoje esama ir kitos vietos, svarbios teisingam mūsų subtilios problemos supratimui: „savo būvio nereguliarumo suvokimas“. Taigi sakoma, kad asmenys, apie kuriuos kalbama, suvokia „nereguliarumą“, kitaip tariant, jie suvokia esantys nuodėmės būklėje.

Tiesa, AL tekste nesakoma, kad šie asmenys nori pakeisti savo neleistiną situaciją. Nesakoma tiesiogiai, tačiau, žinoma, daroma netiesioginė prielaida, toliau paminint „didelius sunkumus grįžti atgal [*] nepajuntant sąžinėje naujos kaltės“ ir „negali patenkinti pareigos atsiskirti“. Tai reiškia, kad asmenys, apie kuriuos kalbame, kelia problemą, taigi ir turi intenciją ar bent jau troškimą pakeisti savo situaciją.

Idant geriau iliustruotume, kas iki šiol pasakyta, pasitelkime konkretų atvejį, kai moteris pradeda gyventi kartu su kanoniškai susituokusiu vyru, kurį su trimis dar mažais vaikais paliko žmona. Taigi ši moteris išgelbėjo vyrą nuo gilaus išsekimo būklės, veikiausiai nuo bandymo nusižudyti; užaugino tuos tris vaikus nemažai aukodamasi; jų sąjunga jau tęsiasi dešimt metų; gimė naujas vaikas. Moteris, apie kurią kalbame, visiškai suvokia, kad gyvena nereguliarioje situacijoje, ji nuoširdžiai norėtų pakeisti gyvenimą. Tačiau akivaizdu, kad negali to padaryti. Išties, jei ji paliktų sąjungą, vyras grįžtų į buvusią situaciją, vaikai liktų be mamos. Taigi palikti sąjungą reikštų nevykdyti rimtų įsipareigojimų atžvilgiu tų asmenų, kurie savaime yra nekalti. Todėl akivaizdu, kad to nebūtų galima padaryti „iš naujo nenusikalstant“.

3.4. Tačiau iškyla įprastinis prieštaravimas: aptarti sugyventiniai turėtų teisingai gyventi „kaip brolis ir sesuo“, kitaip tariant, turėtų visiškai susilaikyti nuo santuokinių santykių. Šiuo klausimu galime dar kartą perskaityti žinomą Familiaris consortio, 84 tekstą, kur teigiama:

Susitaikyti, – priimdami Atgailos sakramentą, kuris atvertų kelią eucharistinei Komunijai, – gali tik tie, kurie, gailėdamiesi, kad buvo neištikimi Kristui, yra pasirengę taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad jis neprieštarautų santuokos neišardomumui. Tai bus tada, kai vyras ir moteris dėl svarbių priežasčių, – pavyzdžiui, vaikų auklėjimo, – negali išsiskirti ir „nusprendžia gyventi visiškai santūriai arba susilaikydami nuo aktų, kurie leistini tik sutuoktiniams. (Jonas Paulius II, Homilija baigiant VI Vyskupų Suvažiavimą, 7 [1980-10-25]: AAS 72 [1980], 1082)

Čia grįžkime prie AL ir panagrinėkime jo 329 išnašą, kuri ypač įdomi. Pradėkime nuo perskaitymo:

Daugelis, kurie žino ir pripažįsta Bažnyčios siūlomą galimybę gyventi bendrai kaip „broliui ir seseriai“, pabrėžia, kad tokiomis situacijomis, kai trūksta kai kurių intymumo apraiškų, „neretai gali susvyruoti ištikimybė ir nukentėti palikuonys“ (Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. Gaudium et spes, 51). (Nr. 298, išn. 329)

Taigi AL išnaša nurodo į GS 51 skirsnį ir cituoja kai kuriuos posakius, tačiau gerai būtų juos perskaityti pilname kontekste:

Susirinkimas žino, kad kai kurios šiuolaikinio gyvenimo sąlygos dažnai kliudo sutuoktiniams darniai tvarkyti savo [santuokinį *] gyvenimą ir kad jie gali patekti į tokias aplinkybes, kuriomis, bent laikinai, jų palikuonių skaičiui didėti neįmanoma. Tokiu atveju nelengva ištikimai palaikyti meilę ir visiškai dalytis gyvenimu. O kur nutrūksta intymus santuokinis gyvenimas, neretai gali susvyruoti ištikimybė ir nukentėti palikuonys, nes tuomet iškyla pavojus jau turimų vaikų auklėjimui ir drąsai pradėti naujus palikuonis.

Svarbu suvokti, ką tiksliai reiškia GS pasakymas: „santuokinio gyvenimo intymumas“ (originaliame lotyniškame tekste: intima vita coniugalis). Be abejo, tai reiškia santuokinių aktų atlikimą. Prie tokio aiškinimo, be žodžių reikšmės, priveda ir tai, kas sakoma prieš tai: „bent laikinai jų palikuonių skaičiui didėti neįmanoma“. Toliau tvirtinama: „kur nutrūksta intymus santuokinis gyvenimas“, taigi nutraukiamas santuokinių aktų atlikimas, „neretai gali susvyruoti ištikimybė ir nukentėti palikuonys, […] auklėjimas, […] drąsa pradėti naujus palikuonis“.

Natūraliai pastebima, kad galimybė nesusilaikyti nuo santuokinių aktų atlikimo, idant nekiltų pavojus „susvyruoti ištikimybei ir nukentėtų palikuonys“, yra Susirinkimo nurodymas santuokinėms situacijoms. Kitaip tariant, teisėtoms sąjungoms, o AL jau pritaikoma toms sąjungoms, kurios, bent objektyviai žiūrint, nėra teisėtos. Vis dėlto manau, kad šis skirtumas nėra aktua­lus sprendžiant apie tokios taikymo teisingumą.

Atsižvelgiant į aptartus tekstus, man regis, galima tarti: a) tuo atveju, kai įsipareigojimas gyventi „kaip broliui ir seseriai“ pasirodo esąs nesunkiai įmanomas poros santykiams, gyvenančioji kartu pora turėtų jį mielai priimti; b) tuo atveju, jei toks įsipareigojimas sukelia sunkumų, kartu gyvenantieji neatrodo savaime to įpareigoti, nes atitinka atvejį subjekto, apie kurį kalbama Nr. 301, aiškiai pasakant: „konkreti situacija gali neleisti kitaip elgtis ir priimti kitokių sprendimų iš naujo nenusikalstant“.

3.5. Dabar atkreipkime dėmesį, kad anksčiau hipotetiškai aptarta neįmanomybė kitaip elgtis (t. y. palikti sąjungą) yra nulemta subjektyvių sąlygų (sugyventinis, vaikai). Bet esama ir kito motyvo, dėl kurio tampa neįmanoma (ar bent labai sudėtinga) elgtis kitaip. Štai pora ištraukų:

Bažnyčia yra rimtai apmąsčiusi švelninančias sąlygas bei aplinkybes. (Nr. 301)

Apie tokias sąlygas Katalikų Bažnyčios katekizme nedviprasmiškai sakoma: „Pakaltinamumą ir atsakomybę gali sumažinti ir net panaikinti nežinojimas, neatidumas, prievarta, baimė, įprotis, nesuvaldomas jausmingumas ir kitos psichinės ar socialinės priežastys“ (Nr. 1735). Kitame straipsnyje vėl kalbama apie moralinę atsakomybę mažinančias aplinkybes ir jų įvardijama nemažai: „emocinis nesubrendimas, įpročio jėga, prislėgtumo būklė ir kiti psichiniai bei socialiniai veiksniai“ (plg. ibid., 2352 [ir visa AL išn. 344 yra įdomi iš doktrinos perspektyvos, – aut. past.]). Todėl neigiamas objektyvios situacijos įver­tinimas neapima asmens pakaltinamumo ar kaltumo įvertinimo (Popiežiškoji įstatyminių tekstų aiškinimo taryba, Pareiškimas dėl Komunijos vėl susituokusiems išsituokusiesiems (2000-06-24), 2). Manau, kad tokių įsitikinimų kontekste labai priderėtų tai, ką panoro pareikšti daugelis Sinodo tėvų: „Tam tikromis aplinkybėmis asmeniui labai sunku elgtis kitaip. […] Pastoracinis įvertinimas, net ir atsižvelgdamas į tinkamai išugdytą asmens sąžinę, neturi tokių situacijų išleisti iš akių. Atliktų aktų padariniai irgi nebūtinai yra visais atvejais vienodi“ (Relatio finalis, 2015, 85). (Nr. 302)

Aukščiau aprašytais atvejais negalėjimas elgtis kitaip, t. y. nutraukti negatyvią situaciją, yra nulemtas ne objektyvių motyvų, kaip ankstesniu atveju, o subjektyvių motyvų, tai yra elgesiui įtaką darančių sąlygų. Tačiau rezultatas, regis, toks pat.

3.6. Dabar atkreipkime dėmesį į AL išvadas, kad ir kaip jų tekstas atrodytų nutolęs nuo ką tik aptartojo:

Dėl sąlygotybių ar švelninančių veiksnių net ir objektyvioje nuodėmės situacijoje – nesant subjektyviai kaltam ar bent ne visiškai – galima gyventi išliekant Dievo malonėje, galima mylėti ir taip pat augti malonės bei meilės gyvenimu, sulaukiant tam Bažnyčios pagalbos. (Nr. 305)

Ši vieta beveik paraidžiui sutampa su cituotu 301 skirsniu: „Todėl nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinos nuodėmės būvyje ir stokoja pašvenčiamosios malonės“. Po šio teiginio [Šv. Tėvas] pateikia įdomią nuorodą, kurią turime atidžiai perskaityti:

Tam tikrais atvejais galėtų padėti sakramentai. Todėl „kunigams primenu, kad klausykla turi būti ne kankinimų kamera, bet Viešpaties gailestingumo […] vieta“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013-11-24)), 44: AAS 105 [2013], p. 1038). Lygiai taip pat pabrėžiu, kad Eucharistija „nėra premija tobuliesiems, bet dosnus vaistas ir maistas silp­niesiems“ (ibid., 47: AAS 105 [2013], 1039). (Nr. 305, išn. 351)

3.7. Taigi Bažnyčia galėtų prileisti prie Atgailos ir Eucharistijos tuos tikinčiuosius, kurie yra neleistinoje sąjungoje, tačiau atitinka dvi esmines sąlygas: trokšta tą situaciją pakeisti, bet negali įgyvendinti savo troškimo. Akivaizdu, kad minėtos esminės sąlygos turi būti bažnytinės valdžios atidžiai ir autoritetingai ištirtos. Tokiais atvejais ypač gerai atsiskleidžia gerai žinomas principas: nemo iudex in causa propria.

Bažnytinė valdžia, bent normaliu atveju, bus klebonas, kuris tiesiogiai pažįsta žmones ir todėl gali tinkamai įvertinti tokias subtilias situacijas. Tačiau galėtų būti reikalinga ar bent labai naudinga tarnyba prie Kurijos, kurioje vyskupijos ordinaras, panašiai, kaip tai numatoma sudėtingų santuokų atvejais, siūlo specialią konsultaciją arba ir konkretų leidimą tokiems prileidimo prie Atgailos ir Eucharistijos sakramentų atvejams.

Vis dėlto išlieka kliūtis, kurią reikia įveikti: papiktinimas (skandalon), kurį galėtų sukelti numatomas prileidimas bendruomenėje. Žodžiu „papiktinimas“ numanome tokį klaidingą vertinimą: kadangi Bažnyčia prileidžia prie sakramentų kai kuriuos tikinčiuosius, kurie gyvena nereguliarioje sąjungoje, tai reiškia, kad ta sąjunga yra reguliari, todėl santuoka arba nėra reikalinga, arba nėra neišardoma.

Būtina išvengti tokio papiktinimo. O tai pasiekiama mokant tikinčiuosius ir praktiškai pasiūlant jiems tokį vertinimo kriterijų: kai konkretūs tikintieji, kurie gyvena nereguliariose situacijose, eina prie Eucharistijos stalo, tai reiškia, kad patys tikintieji, bažnytinės valdžios, kuri žino jų situaciją, vertinimu, atitinka dvi sąlygas, kurios visad yra esminės – troškimas keisti situaciją ir neįmanomybė tą padaryti.

Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad kompetentinga bažnytinė valdžia, sakyčiau, Vyskupų Konferencijos, turėtų nedelsdamos išleisti tam tikras gaires, kaip mokyti tikinčiuosius ir ganytojus šiuo subtiliu klausimu.

3.8. Dabar, atidžiai be išankstinių nusistatymų apmąstę ir, tikėkimės, patikimai išanalizavę visus AL išdėstytus teiginius, galime teologiškai įvertinti galimą tikinčiojo prileidimą prie Atgailos ir Eucharistijos sakramentų.

Manau, kad galime tvirtai ir ramia sąžine tarti, jog šiuo atveju doktrinos yra laikomasi.

Santuokos neišardomumo doktrina išlaikoma, nes tikintieji hipotetiškai apibrėžtose situacijose yra neteisėtose sąjungose, išties tiksliau galėtume neabejodami teigti, kad tokia aplinkybė yra objektyviai sunki nuodėmė.

Nuoširdžios atgailos doktrina, numatanti ketinimą keisti savo gyvenimo aplinkybes kaip būtiną sąlygą prileidimui prie Atgailos sakramento, irgi išlaikoma, nes hipotetiškai apibrėžtose situacijose gyvenantys tikintieji, viena vertus, suvokia, yra įsitikinę, kad situacija, kurioje jie šiuo metu gyvena, objektyviai yra nuodėmė, kita vertus, turi ketinimų pakeisti savo gyvenimo aplinkybes, net jei šiuo momentu negali tokių ketinimų įvykdyti negali.

Pašvenčiamosios malonės doktrina, kaip būtina sąlyga priimti Eucharistijos sakramentą, taip pat išlaikoma, nes tikintieji, apie kuriuos kalbame, net jei šiuo momentu dar nėra realiai pakeitę savo gyvenimo, kadangi kol kas jiems tai neįmanoma, vis dėlto turi ketinimų tokį pokytį įvykdyti.

Ir būtent tas ketinimas yra teologinis elementas, kuris leidžia atleisti nuodėmes ir priimti Eucharistiją, visada – kartojame – tuo atveju, jei neįmanoma iškart pakeisti nuodėmės aplinkybės.

O kam Bažnyčia visiškai negali – tai būtų akivaizdus prieštaravimas – suteikti Atgailos ir Eucharistijos? Tikinčiajam, kuris, žinodamas, kad yra sunkios nuodėmės būklėje ir galėdamas tai pakeisti, vis dėlto neturi jokios nuoširdžios intencijos šį ketinimą įvykdyti. Apie tai AL užsimenama taip:

Savaime suprantama, tas, kuris demonstruoja objektyvią nuodėmę, tarsi ji būtų krikščioniškojo idealo dalis, ar nori įbrukti ką nors, kas prieštarauja tam, ko moko Bažnyčia, negali tikėtis, jog jam bus leista katekizuoti ar sakyti pamokslus, ir šia prasme jį kai kas nuo bendruomenės atskiria (plg. Mt 18, 17). Jis turi iš naujo išgirsti Evangelijos skelbimą ir kvietimą atsiversti. (Nr. 297)

  1. Santykio tarp doktrinos, bendros normos ir atskirų asmenų individualiose situacijose problema

Tai, kas išdėstyta ankstesniame skyriuje, kyla iš platesnės temos, kuri paprastai paliekama nuošalėje.

4.1. Pirmiausia pažvelkime į atitinkamas AL ištraukas:

Negana vien svarstyti, ar asmens veiksmai atitinka visuotinį įstatymą ar normą, ar neatitinka, nes to nepakanka konkrečioje žmogaus egzistencijoje įžvelgti ir laiduoti visišką ištikimybę Dievui. Karštai prašau visada atminti tai, ko moko šventasis Tomas Akvinietis ir ką mokomės taikyti praktikuodami pastoracinį įžvelgimą: „Nors visuotinybės srityje yra būtinumo, juo labiau leidžiamės į tai, kas individualu, juo labiau susiduriame su neapibrėžtybėmis. […] Praktikos srityje to, kas individualu, atžvilgiu praktinė tiesa ar norma nėra visiems vienoda, tokia ji yra tik to, kas visuotina, atžvilgiu; taip pat ir tai, kas individualiais atvejais priimama kaip ta pati praktinė norma, nėra visiems žinoma. […] Todėl juo giliau leidžiamasi į tai, kas individualu, juo daugiau neapibrėžtumo“ (Summa theologiae, I–II, q. 94, art. 4). Tiesa, visuotinės normos yra gėris, kurio nevalia nei ignoruoti, nei apleisti, tačiau jų formuluotėmis neįmanoma aprėpti absoliučiai visų individualių situacijų. Sykiu pravartu pabrėžti, kad būtent dėl šios priežasties to, kas yra praktinės įžvalgos individualios situacijos atžvilgiu dalis, nevalia pakelti iki normos lygmens. Tai ne tik atvertų erdvę nepakenčiamai kazuistikai, bet ir iškeltų grėsmę vertybėms, kurias privalu ypač sergėti. (Nr. 304)

Remdamasis visuotiniu normos pažinimu ir ypatingu praktinio įžvelgimo pažinimu, šv. Tomas kitame tekste sako: „Jei yra tik vienas [iš abiejų pažinimų], pageidautina, kad tai būtų konkrečios tikrovės, artimesnės veiksmui, pažinimas“ (Sententia libri Ethi­corum, VI, 6 [ed. Leonina, t. XLVII, 354]). (ibid., iš. 348)

Todėl ganytojas negali tenkintis vien moralės įstatymų taikymu tiems, kurie gyvena „nereguliarioje“ situacijoje, tarsi tai būtų akmenys, svaidomi į žmonių gyvenimą. Taip elgiamasi turint užvertas širdis, besidangstančias Bažnyčios mokymu, „kad, atsisėdusios į Mozės krėslą, teistų, kartais pasipūtusios ir paviršutiniškai, sunkius atvejus ir sužeistas šeimas“ (Kreipimasis užbaigiant Vyskupų sinodo 14-ąją ordinarinę generalinę asamblėją (2015-10-24): L‘Osservatore Romano (2015-10-26–27), p. 13). Panašiai yra pareiškusi Tarptautinė teologijos komisija: „Todėl prigimtinio įstatymo negalima pateikti kaip rinkinio jau nustatytų taisyklių, kurios savaime a priori siūlosi moraliniam subjektui; prigimtinis įstatymas yra sprendimo priėmimo – itin asmeniško – proceso objektyvaus įkvėpimo šaltinis“ (Visuotinės etikos paieška: naujas požiūris į prigimtinį įstatymą, (2009), 59). (Nr. 305)

4.2. Taigi čia aptariamo santykio problema yra esminė, tik dėl sudėtingumo ją reikia atidžiai apsvarstyti. Čia turime apsiriboti keliomis pastabomis.

a) Pakanka pradinio asmens būties apmąstymo, idant iškart pastebėtume dvilypumą. Viena vertus, visi asmenys turi bendrųjų savybių, kurios sudaro asmens tikrovę; tai yra asmens ontologija bendrąja prasme, – visiems žmonėms būdingos savybės. Kita vertus, kiek­vienas asmuo greta bendrųjų savybių turi ir išskirtinių savybių, kurios sudaro asmens tikrovę; tai yra asmens ontologija, – jo individualumo, išskirtinumo, konkretumo prasme. Taigi kiekvienas asmuo dėl bendrųjų savybių yra toks pat, kaip bet kuris kitas asmuo, bet dėl savo išskirtinių savybių skiriasi nuo bet kurio kito

Atkreiptinas dėmesys, kad kalbėdami ir apie bendrąsias savybes, ir apie išskirtines, kalbame apie asmens ontologiją. Tačiau galima užčiuopti ir išskirti du asmens ontologijos tipus. Pirmasis tipas yra iš bendrųjų ir tik iš bendrųjų savybių sudaryta ontologija, taigi apimanti bendrus ir abstrakčius bruožus. Antrasis tipas yra iš bendrųjų ir iš išskirtinių savybių sudaryta ontologija, taigi apimanti išskirtinius ir konkrečius bruožus.

Tad neatrodo, kad kiltų abejonių, jog kalbant apie asmens ontologiją, reikia atsižvelgti ne tik į bendrąsias, bet ir į išskirtines savybes, – dėl paprastos ir akivaizdžios priežasties, kad šios savybės, tegul ir nesudarydamos bei negalėdamos sudaryti bendrosios, taigi abstrakčios kiekvieno asmens ontologijos, sudaro išskirtinę, taigi konkrečią šio asmens ontologiją.

b) Tai, kas pasakyta, pasirodo ypač įdomu susidūrus su tomis savybėmis, kurios tam tikru būdu apriboja asmenį, ypač jo gebėjimus suprasti, norėti, taigi ir veikti. Tokiais atvejais turime reikalą ne tik su tiesiog asmeniu, o su tokiu, kuris pasižymi išskirtine ribojančia savybe, kuri reiškia negebėjimą veikti normaliai.

AL įvairiose vietose aptariamos šios savybės, kurios riboja asmens gebėjimą veikti, pasitelkiant „sąlygotybių“ ar „švelninančių aplinkybių“ sąvokas ir silpnumo įvaizdį. Apie sąlygotybes ir švelninančias aplinkybes kalba jau 3.5 poskyryje pateiktos ištraukos, o silpnumo įvaizdis mus pasitinka 8 sk. pavadinime ir atsikartoja daugelyje vietų:

Sinodo tėvai patvirtino: Bažnyčia, suvokdama, jog santuokinio ryšio nutraukimas „prieštarauja Dievo valiai, sykiu žino, kad daugelis jos vaikų silpni“ (Relatio Synodi, 2014, 24). […] „Bažnyčia turi dėmesingai ir rūpestingai lydėti savo silpniausiuosius vaikus, paženklintus sužeistos ir žlugusios meilės“ (ibid., 28). (Nr. 291)

Sinodas dėmesio skyrė įvairioms silpnumo ar netobulumo situacijoms. (Nr. 296)

[N]uoširdžiai tikiu, kad Jėzus nori Bažnyčios, dėmesingos gėriui, kurį Šventoji Dvasia skleidžia tame, kas silpna. […] Ganytojai, siūlantys tikintiesiems pilnutinį Evangelijos idealą ir Bažnyčios mokymą, sykiu turėtų padėti persiimti atjautos silpniems žmonėms logika. (Nr. 308)

 

c) Gerbti asmens ontologiją visada buvo ir ypač šiandien yra esminga Bažnyčios gyvenimui, ypač sielovados veiklai. Čia pabrėžtina, kad kai sakau: gerbti asmens ontologiją, – tai turiu omenyje abu tos ontologijos aspektus, ir bendrųjų, ir išskirtinių savybių.

Ir išties manau, kad nors kitais laikotarpiais ir atrodė, kad Bažnyčia didesnę svarbą teikia pirmajam aspektui, šiomis dienomis, regis, priešingai, daugiau pastoracinio dėmesio skiria antrajam aspektui. Galbūt toks elgesys prasidėjo ar bent juntamai suintensyvėjo (nes nieko Bažnyčioje nėra išties naujo) nuo Vatikano II Susirinkimo ir akivaizdžiai pasireiškia popiežiaus Pranciškaus pastoracinio stiliaus pavyzdžiuose.

4.3. Po asmens ontologijos apmąstymo ir išskirtiniuose jos elementuose, o ypač tuose, kurie tam tikru būdu apriboja asmens gebėjimą normaliai veikti, man regis, AL veda prie trijų svarbių pasekmių: a) vadinamosios „laipsniškumo taisyklės“, b) potencialaus gėrio vertinimo, o ne staigaus pasmerkimo visų tų asmenų, kurie nevykdo įstatymo ar jį vykdo tik iš dalies ir c) iš to kylančio poreikio susilaikyti nuo teisimo tų asmenų kaip kaltų, taigi esančių sunkios nuodėmės būklėje.

a) Vadinamoji „laipsniškumo taisyklė“ daug kartų atsikartoja popiežiaus Pranciškaus mokyme, Vyskupų Sinodo teiginiuose ir paraginime AL. Pažvelkime bent į vieną ištrauką:

Šiuo atžvilgiu šventasis Jonas Paulius II suvokdamas, kad žmogus „pažįsta, myli ir įgyvendina moralinį gėrį pagal įvairius augimo etapus“ (Familiaris consortio, 34), pasiūlė vadinamąją „laipsniškumo taisyklę“. Tai ne „įstatymo laipsniškumas“. Šis laipsniškumas taikytinas laisviems aktams tų subjektų, kurie dar nepajėgia iki galo suprasti, įvertinti ar įgyvendinti objektyvių įstatymo reikalavimų. Mat ir pats įstatymas yra Dievo dovana, rodanti kelią, visiems be išimties skirta dovana, kuria galima gyventi malonės galia, net ir kiekvienam žmogui „laipsniškai vis labiau įtraukiant Dievo dovanas ir jo neatšaukiamos bei absoliučios meilės reikalavimus į žmogaus asmeninio bei socialinio gyvenimo visumą“ (ibid., 9). (Nr. 295)

Taigi vadinamoji „laipsniškumo taisyklė“ numato asmens negebėjimą ar rimtą sunkumą laikytis įstatymo (jo pilnatvėje, su visais reikalavimais) dėl silpnumo. Tokiems tikintiesiems sielų ganytojai turės, viena vertus, nurodyti idealą, tai yra įstatymą jo pilnatvėje, su visais reikalavimais, kita vertus, turės pasirūpinti jų silpnumo išgydymu, taigi auginti jų gebėjimą veikti, tam pasitelkiant normalias sielovados priemones, ypač pamokslavimą ir sakramentus.

Nuo šio atvejo turime skirti kitą neįmanomybės ar rimto sunkumo laikytis įstatymo atvejį.

Išties įstatymas duotas visiems žmonėms ir nei atsižvelgia, nei galėtų tą padaryti, į negebėjimo normaliai veikti aplinkybę, taigi laikytis įstatymo, kurioje atskiri asmenys gali atsidurti, pavyzdžiui, ligos aplinkybę. Galime prisiminti, kad sielovadine išmintimi numatydama tokias negebėjimo aplinkybes, kanonų teisė jau iš pat pradžių numatė tam tikras priemones, kurios bend­rai vadinamos aequitas canonica ir iš tokių žinomos pateisinimas, dispensa, epikėja.

Tuo tarpu „laipsniškumo taisyklės“ atveju neįmanomybė ar rimtas sunkumas įgyvendinti įstatymą yra nulemtas negebėjimo norėti, kurį sukelia valios silpnumas. Čia AL prieinama prie dviejų doktrinos ir sielovados požiūriais labai reikšmingų išvadų.

b) Pirmoji išvada yra potencialaus gėrio vertinimas. Peržvelkime keletą ištraukų:

Pripažindami konkrečių lemiančių veiksnių svorį, galime pridurti, kad žmonių sąžinė turėtų būti labiau įtraukta į Bažnyčios praktiką tam tikrų situacijų, kuriose objektyviai neįgyvendinama mūsų santuokos samprata, atžvilgiu. Savaime suprantama, būtina raginti brandinti sąžinę, kuri būtų apšviesta, išlavinta ir lydima ganytojų atsakingos bei rimtos įžvalgos, ir vis labiau pasitikėti malone. Tokia sąžinė gali ne tik suvokti, kad tam tikra situacija objektyviai neatitinka visuotinių Evangelijos reikalavimų, bet ir nuoširdžiai bei sąžiningai pripažinti, kad kol kas tai yra dosniausias atsakas, kurį galima pasiūlyti Dievui, ir su tam tikru moraliniu tikrumu atrasti, jog būtent to konkrečioje sudėtingoje ribotybių įvairovėje reikalauja pats Dievas, nors tai iki galo ir neatitinka objektyvaus idea­lo. Kad ir kaip būtų, atminkime, toks įžvelgimas yra dinamiškas ir turi likti visada atviras naujam augi­mo etapui ir naujiems sprendimams, leidžiantiems idealą įgyvendinti visapusiškiau. (Nr. 303)

Įžvelgimu reikia padėti atrasti galimus atsako Dievui ir augimo peržengiant savo ribas kelius. Manymas, kad visa yra tik balta arba juoda, kartais užsklendžia malonės bei augimo gyvenimui ir atima drąsą žengti šventėjimo keliais, kuriais šlovinamas Dievas. Atminkime, „mažas žingsnelis didelio žmogiškojo ribotumo atvejais Dievui gali patikti labiau nei išoriškai teisinga gyvensena tų, kurie leidžia savo dienas nesutikdami rimtų sunkumų“ (Evangelii gaudium, 44). Dvasininkų ir bendruomenės konkreti pastoracija turi į tai atsižvelgti. (Nr. 305)

Vis dėlto iš švelninančių aplinkybių – psichologinių, istorinių ir biologinių – svarumo suvokimo išplaukia, kad, „nemenkinant evangelinio idealo vertės, būtina gailestingai ir kantriai lydėti galimais kasdien save statydinančio asmens etapais“, leidžiant reikštis „Viešpaties gailestingumui, skatinančiam mus daryti galimą gėrį“ (Evangelii gaudium, 44). […] Jėzus nori Bažnyčios […], Motinos, kuri net akimirką, kai aiškiai skelbia savo objektyvų mokymą, niekada neatsisako „galimo gėrio, net ir rizikuodama susitepti kelio purvu“ (ibid., 45). (Nr. 308)

Pateiktos vietos yra žmogiškai ir sielovadiškai neabejotinai vertingos. Man atrodo svarbu dar kartą išskirti tris konkrečias vietas: „kol kas tai yra dosniausias atsakas, kurį galima pasiūlyti Dievui […], būtent to konkrečioje sudėtingoje ribotybių įvairovėje reikalauja pats Dievas“ (Nr. 303); „galimus atsako Dievui ir augimo peržengiant savo ribas kelius […]. „mažas žingsnelis didelio žmogiškojo ribotumo atvejais Dievui gali patikti labiau““ (Nr. 305); „„galimais save statydinančio asmens etapais“, leidžiant reikštis „Viešpaties gailestingumui, skatinančiam mus daryti galimą gėrį“ […]. Bažnyčios […], Motinos, kuri neatsisako „galimo gėrio […]““.

Tai pasakymai, kurie nereikalauja komentaro. Vis dėlto jie labai realistiški ir itin gerbiantys kiekvieno konkretaus asmens ontologiją. Pastebėtini teiginiai, kad pats Dievas reikalauja tik to, kas įmanoma ir jam labiau patinka tai, kas yra įmanoma. Taip pat ir Bažnyčia kaip Motina.

  1. c) Antroji išvada: ne staigus pasmerkimas visų tų asmenų, kurie nevykdo įstatymo arba jį vykdo tik iš dalies, ir iš to plaukiantis poreikis susilaikyti nuo šių asmenų teisimo kaip kaltų, taigi esančių sunkios nuodėmės būklėje. Galime paskaityti porą vietų:

Niekinga [*] vien svarstyti, ar asmens veiksmai atitinka visuotinį įstatymą ar normą, ar neatitinka, nes to nepakanka konkrečioje žmogaus egzistencijoje įžvelgti ir laiduoti visišką ištikimybę Dievui. (Nr. 304)

Ganytojai, siūlantys tikintiesiems pilnutinį Evangelijos idealą ir Bažnyčios mokymą, sykiu turėtų padėti persiimti atjautos silpniems žmonėms logika ir vengti persekiojimų bei perdėm žiaurių ir nekantrių nuosprendžių. Pati Evangelija iš mūsų reikalauja neteisti ir nesmerkti (plg. Mt 7, 1; Lk 6, 37). Jėzus „tikisi, kad liausimės ieškoję asmeninių ir bendruomeninių prieglobsčių, leidžiančių laikytis atstu nuo žmogiškųjų dramų branduolio, tikrai prisiliesime prie konkretaus kitų gyvenimo ir pažinsime švelnumo jėgą. Tai darant gyvenimas tampa įstabiai sudėtingas“ (Evangelii gaudium, 270). (Nr. 308)

Ir galime vėl grįžti prie vertingo, jau cituoto (plg. 4.1) 305 skirsnio.

Sakyčiau, visa tai visiškai paaiškina, ką anksčiau sakėme apie asmenį ir apie moralinį veiksmą, tapusį neįmanomu dėl konkrečių aplinkybių, kaip pateiktame pavyzdyje apie daugelį metų sugyvenančią moterį, suvokiančią savo sąjungos neteisėtumą, nuoširdžiai trokštančią tai pabaigti, bet jai neįmanoma, bent tuo metu, įgyvendinti savo ketinimo.

  1. Integracija arba asmenų, gyvenančių nereguliariose situacijose, dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir tarnystėse

Regis, iš AL 8 sk. kyla dar vienas aspektas, nurodytas šio skyrelio pavadinime.

5.1. Pirmiausia AL mums siūlo keletą bendrų teiginių apie integracijos reikalingumą:

Sinodas dėmesio skyrė įvairioms silpnumo ar netobulumo situacijoms. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti tai, ką aiškiai pasakiau visai Bažnyčiai, kad nepasuktume klaidingu keliu: „Visą Bažnyčios istoriją ženklina dvi logikos: išstumti ir vėl įtraukti […]. Bažnyčios kelias nuo Jeruzalės Susirinkimo visada buvo Jėzaus kelias – gailestingumo ir įtraukimo kelias […]. Bažnyčios kelias yra nė vieno visam laikui nepasmerkti, ant kiekvieno, kuris to nuoširdžiai prašo, išlieti Dievo gailestingumą […]. Juk tikra meilė visada nepelnyta, besąlyginė ir duodama dovanai!“ (Homilija per šv. Mišias, aukotas drauge su naujais kardinolais (2015-02-15): AAS 107 (2015), 257). Todėl „reikia vengti sprendimų, neatsižvelgiančių į įvairių situacijų sudėtingumą, ir paisyti to, kaip asmuo gyvena ir kenčia dėl savo būvio“ (Relatio finalis, 2015, 51). (Nr. 296)

Įtrauktini visi, kiekvienam padėtina surasti savitą dalyvavimo bažnytinėje bendruomenėje būdą, kad jis jaustųsi „nepelnyto, besąlyginio ir dovanai duodamo“ gailestingumo objektu. Nė vieno nevalia visam laikui pasmerkti, nes tai nėra Evangelijos logika! Galvoje turiu ne tik naują sąjungą sudariusius išsituokusiuosius, bet ir visus bet kurioje situacijoje. Savaime suprantama, tas, kuris demonstruoja objektyvią nuodėmę, tarsi ji būtų krikščioniškojo idealo dalis, ar nori įbrukti ką nors, kas prieštarauja tam, ko moko Bažnyčia, negali tikėtis, jog jam bus leista katekizuoti ar sakyti pamokslus, ir šia prasme jį kai kas nuo bend­ruomenės atskiria (plg. Mt 18, 17). Jis turi iš naujo išgirsti Evangelijos skelbimą ir kvietimą atsiversti. Tačiau ir toks asmuo kokiu nors būdu gali dalyvauti bendruomenės gyvenime – įsipareigodamas socialinėms užduotims, lankydamas maldos susitikimus arba taip, kaip jam patars asmeninė iniciatyva, lydima ganytojo įžvalgumo. (Nr. 297)

5.2. Čia, man regis, AL nurodo dvi integracijos į Bažnyčios gyvenimą formas: pirma būtų daugialypė tarnystė, o antra – broliškos meilės praktika.

Pirmuoju atveju randame tokį tekstą:

Pritariu daugeliui Sinodo tėvų, kurie pareiškė, jog „išsituokę ir vėl civiliškai susituokę pakrikštytieji į krikščionių bendruomenę įtrauktini įvairiais galimais būdais, vengiant bet kurios dingsties papiktinti. Įtraukimo logika yra jų pastoracinio lydėjimo raktas, kad jie ne tik žinotų, jog priklauso Kristaus Kūnui, kuris yra Bažnyčia, bet ir galėtų išgyventi džiugią ir vaisingą patirtį. Jie yra krikštyti, yra broliai ir seserys, Šventoji Dvasia išlieja savo dovanas ir charizmas visų gėrio labui. Jų dalyvavimas gali reikštis įvairiomis socialinėmis tarnystėmis: todėl pravartu įžvelgti, kokių dabar praktikuojamų įvairių atskyrimo formų liturginėje, pastoracinėje, pedagoginėje ir institucinėje srityse galima atsisakyti. Jie ne tik neturi jaustis ekskomunikuoti, bet ir galėti gyventi bei bręsti kaip Bažnyčios gyvi nariai, išgyventi Bažnyčią kaip motiną, kuri juos visada priima, jais kupina meilės rūpinasi ir ragina žengti gyvenimo bei Evangelijos keliu. Toks įtraukimas būtinas ir dėl jų vaikų, kurie turi būti laikomi svarbiausiais, krikščioniškojo auklėjimo“ (Relatio finalis, 2015, 84). (Nr. 299)

O apie broliškos meilės praktiką galime perskaityti štai ką:

Visomis aplinkybėmis tie, kuriems sunku visapusiškai įgyvendinti dieviškąjį įstatymą, turi išgirsti kvietimą žengti via caritatis – meilės keliu. Broliška meilė yra pirmutinis krikščionių įstatymas (plg. Jn 15, 12; Gal 5, 14). Neužmirškime to, kas pažadėta Rašte: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8); „Išpirk savo nuodėmes teisumo darbais ir savo nusikaltimus gailestingumu vargšams“ (Dan 4, 24); „Kaip vanduo užgesina ugnies liepsnas, taip išmalda atlygina už nuodėmes“ (Sir 3, 30). Šito taip pat moko šventasis Augustinas: „Kaip, kilus gaisrui, pirmiausia puolame ieškoti vandens gaisrui užgesinti, […] lygiai taip ir iš mūsų šiaudų tvykstelėjus nuodėmės liepsnai ir mums sunerimus, džiaukimės duodama galimybe padaryti gailestingumo darbą, tarsi tai būtų šaltinis, siūlomas mums gaisrui užgesinti“ (De catechizandis rudibus, I, 14, 22: PL 40, 327; plg. Evangelii gaudium (2013-11-24), 193: AAS 105 (2013), 1101). (Nr. 306)

  1. Popiežiaus Pranciškaus asmens hermeneutika

Man atrodo, kad dar kartą pasitvirtina asmens hermeneutika, būdinga popiežiui Pranciškui, šįkart tuo, jog neatstumtinas nė vienas. Ir taip yra todėl, kad asmuo, – kiekvienas asmuo, kad ir kokios būtų aplinkybės, – yra vertingas savaime, nepaisant to, kad gali turėti neigiamos moralės bruožų. Šv. Tėvas daugeliu progų ir daugeliu formų patvirtina neatstūmimą.

Ką reiškia asmens hermeneutika? Hermeneutika, kaip žinome, reiškia pažinimo įrankį ir dėl to – mąstymo, tikrovės vertinimo, pasaulio suvokimo būdą. Ši hermeneutika popiežiui Pranciškui yra asmuo. Kitaip tariant, popiežius Pranciškus suvokia tikrovę per asmenį: jį pastato priešais, ir tada vertina tikrovę. Tai, kas svarbu, yra asmuo, visa kita – loginė pasekmė.

O asmuo yra savaiminės vertės, nepaisant jo struktūrinių savitumų ar moralinės būklės. Asmuo gali būti gražus ar negražus, protingas ar neprotingas, išsilavinęs ar neišprusęs, jaunas ar senas – šie struktūriniai savitumai nėra aktualūs; išties kiekvienas asmuo yra vertingas savaime, todėl yra svarbus, taigi jį galima mylėti. Asmuo gali būti geras arba nebūti geras, tai taip pat nėra svarbu: kiekvienas asmuo, taip pat ir tas, kuris nėra geras, yra savaime vertingas, todėl yra svarbus, taigi jį galima mylėti.

Iš čia plaukia principas, kuris yra esminis popiežiaus Pranciškaus gyvenime: jo nusistatymas prieš asmenų atstūmimą bet kokia forma. Jis tai nuolat kartoja. Neatstumti nė vieno asmens.

Nuoroda į Jėzų kyla spontaniškai, ypač į du palyginimus, kurie yra Evangelijoje pagal Luką: palyginimas apie piemenį, einantį ieškoti šimtosios avies, kuri nuklydo (jokio šios vargšelės atstūmimo) (plg. Lk 15, 1–7) ir palyginimas apie sūnų palaidūną (jokio šio vargšelio atstūmimo) (plg. Lk 15, 11–32). Jėzaus ir Tėvo meilė yra tokia, kaip piemens ir tėvo iš šių dviejų palyginimų: Jėzus ir Tėvas atskirus asmenis laiko tokiais svarbiais, kad – atkreipkime dėmesį – ne tik jiems suteikia pagalbą, bet ir jiems ypatingai jų reikia, jie negali būti be nė vieno iš jų, todėl jaučiasi kaip atgimę, kai randa paklydusią avį ar kai grįžta sūnus.

Tokia, man regis, yra Pranciškaus dvasia ir stilius, kitais žodžiais ir grįžtant prie to, apie ką kalbėjome pradžioje, – tokia yra jo asmens hermeneutika. Suprantama, kad praktikuodamas tokią meilę Pranciškus gali susidurti su žinoma rizika, kaip ir paklydusios avies piemuo ir grįžtančio sūnaus tėvas. Piemuo gali susižeisti, tėvas gali sulaukti vyresniojo sūnaus protesto, kas yra gal net skaudžiau nei sužeidimas, nes vyresnėlis nesupranta, kodėl tėvas su meile priima sūnų nusidėjėlį.

Atsitraukiant nuo šio labai gyvo įvaizdžio, popiežius Pranciškus taip pat patyrė ir patiria sužeidimų ir nesupratimų dėl savo asmens hermeneutikos. Kitaip tariant, jei piemuo ieško paklydusios avies, tai yra nusidėjusio asmens, jei tėvas vėl priima sūnų, tai yra žmogų, kuris nusidėjo, jei Popiežius priima nusidėjėlį, jei Popiežius neatstumia to, kuris klysta, – tai ar toks elgesys nekenkia doktrinos integralumui? Ar turi nusverti doktrinos grynumas, ar meilė ir nusidėjėlio priėmimas? Ar priimdamas nusidėjėlį pateisinu elgesį ir išsižadu doktrinos?

Žinoma, kad ne, kaip jau parodėme aptardami konk­rečius atvejus. Tačiau pastebime, kad pats popiežius pasidaro tarpininku ir prisiima ypatingą jautrumą ar įprastą kai kurių ganytojų nerimą ir tai daro šiais, jau cituotais žodžiais:

Suprantu tuos, kurie pirmenybę teikia mažiau lanksčiai pastoracijai, nepaliekančiai erdvės painiavai. Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad Jėzus nori Bažnyčios, dėmesingos gėriui, kurį Šventoji Dvasia skleidžia tame, kas silpna, – Motinos, kuri net akimirką, kai aiškiai skelbia savo objektyvų mokymą, niekada neatsisako „galimo gėrio, net ir rizikuodama susitepti kelio purvu“ (Evangelii gaudium, 45). (Nr. 308)

Štai dar kartą išreikšta asmens hermeneutika. Ši hermeneutika Pranciškui nelieka tik kažkas teoriška, bet pasireiškia kaip jausmai, būtent gailesčio ir švelnumo. Popiežius dažnai grįžta prie šios švelnumo temos.

Nenoriu pabaigti savo žodžiais, tad pasitelksiu Pranciškaus žodžius, pasakytus per sekmadienio Viešpaties angelo maldą 2015 m. vasario 15 d., tikrą mažą perlą. Paklausykime:

Šiais sekmadieniais evangelistas Morkus pasakoja mums Jėzaus veiksmus prieš bet kokį blogį, kai padeda kenčiantiems kūnu ir dvasia: apsėstiesiems, ligoniams, nusidėjėliams… Šiandienos Evangelijoje (plg. Mk 1, 40–45) […] Jėzus sureaguoja giliu dvasios veiksmu: atjauta. O „atjauta“ yra labai gilus žodis: ji reiškia „jausti-su-kitu“3. Kristaus širdis parodo Dievo tėvišką gailestį tam žmogui, prisiartinant prie jo ir paliečiant jį. Ši detalė labai svarbi. Jėzus „ištiesė ranką, palietė jį […] ir tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus“ (Mk 1, 41–42) […]. Mums šiandien raupsuotojo pagydymo Evangelija sako, kad, jei norime būti tikri Jėzaus mokiniai, tai esame pašaukti tapti, vienybėje su Juo, jo gailestingosios meilės įrankiais, įveikdami bet kokį atstūmimą.

1 Šiame tekste AL skyrelių citatos pateikiamos pagal Bažnyčios žiniose (Nr. 7/433) publikuotą vertimą, tačiau kai kuriose vietose, į kurias autorius gilinasi išsamiau, pateikiamas originalui artimesnis vertimas. Tekste tai pažymima [*] (vert. past.).

2 Pažodiškesnis vertimas būtų: „Dėl šios priežasties yra normos ir jos gėrio pažinimas, tačiau negalėjimas veikti taip, kaip nurodo norma, nebent iš naujo“ (vert. past.).

3 Pavartojamas itališkas žodis compassione, pažodžiui – „kentėti-su-kitu“ (vert. past.).