Vytautas Ališauskas. “Laiškai… gražūs tam tikru savo neatsakingumu”: pratarmė Gintaro Beresnevičiaus laiškams iš Nachičevano (NŽA nr. 6)

Ėjo 1985-ieji Viešpaties ir tretieji/ketvirtieji (nelygu kaip skaičiuosi) „Prašmatnių Pakasynų Penkmečio“ (Piatilietka Pyšnych Pochoron) metai[i]. Jokie ženklai neliudijo, kad tas trumpas laikas, per kurį palaidoti trys generaliniai Komunistų partijos sekretoriai, tėra preliudija dar vienoms – nesulyginamos reikšmės, nors visai ne prašmatnioms – pakasynoms. Ką tik išrinktas Michailas Gorbačiovas (tebegyvuojantis ir šiandien) ne tik neketino pasimirti. Jis atrodė kupinas vilties, kad paskelbęs karą girtavimui ir alkoholizmui (perestrojka dar nebuvo sugalvota), įkvėps gyvastingumo ir visai konvulsijų tąsomai Sovietų Sąjungai. Rodėsi, kad Pakasynų Penkmetis baigėsi per ketverius metus, taip, kaip skelbdavo propagandiniai šūkiai. Tačiau tai buvo ir penktieji Afganistano karo, pradėto 1979-ųjų gruodį, metai. Vis mažiau fiziškai ir protiškai sveikų jaunuolių, vis didesnis Vidurio Azijos kontingento nuošimtis, taigi vis mažiau tinkamų moderniai kariuomenei, žūtys mūšiuose ir rotacijos fronte būtinumas – sovietų armijai tai buvo nepakeliamas iššūkis. Pulta „ką nors daryti“. Mėginta imti studentus po pirmo kurso; suvokus, kad tai sugriaus visą mokslo sistemą, atsisakyta. Tada nutarta mėginti į reguliariąją karo tarnybą šaukti ką tik baigusiuosius aukštąjį mokslą. Iki tol aukštųjų mokyklų absolventai nuo jos būdavo atleidžiami – tenkintasi „karinio parengimo“ kursu, kurio pabaigoje būdavo suteikiamas kažkoks laipsnis.

Gintaras Beresnevičius (1961–2006) Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą baigė kaip tik prasidėjus šiam „eksperimentui“. Tiesa, jo eiga buvo kiek komplikuota. Gavusį diplomą jį pasikvietė mielas inteligentiją ir VU „kuravęs“ KGB karininkas, tuomet, jei neklystu, majoras, ir pasiūlė paprastą sprendimą: sutinki su mumis bendradarbiauti, o mes pasirūpinsime, kad tau netektų autis kareiviškų batų. Atsakymas buvo „ne“. Jei „ne“, tai „ne“ – Gintaras buvo pasiųstas tarnauti į Nachičevanę (ar kaip dabar, manding tiksliau, rašoma, Nachičevaną). Šiandien, kaip ir tada, nedaug kas yra girdėjęs tokią teritoriją, iškilmingai vadintą „autonomine sovietų socialistine respublika“. Pacituosiu lietuvišką Vikipediją: „(azer. Naxçıvan Muxtar Respublikası) – Azerbaidžano eksklavas, nuo pagrindinės šalies dalies atskirtas Armėnijos. […] taip pat ribojasi su Iranu ir Turkija“. Šaltiniuose nurodoma, kad 1989 m. ten gyveno 293 875 žmonės, nežinau, ar įskaičiuojant, ar ne, ten tarnaujančius sovietinius karius. Atmosfera už tuometinį Kauną mažesnėje „respublikoje“ buvo nerimastinga. Įtampa, banaliai sakant, tvyrojo ore. Ją juto ir vietos karinė vadovybė, ir kariai. Juo labiau tą įtampą juto ir mėgino perprasti Gintaras. Jis buvo įsitikinęs, kad vieta, kur jį nubloškė okupantų valdžia, yra ypatinga. Religijotyrininko ir šiek tiek mistiko uoslė nesuklaidino: čia (o ne Lietuvoje, kaip daug kam dingojasi) prasidėjo Didžiosios Pakasynos (dar kartą iš Vikipedijos: „1990 m. sausio 21 d. pirmieji visoje TSRS paskelbė nepriklausomybę“).

Na, bet kaip būtų galėjęs pasakyti Gintaro mėgtas Thomas Mannas, neleiskime sau nukrypti nuo pradėto pasakojimo daugiau, negu būtina pačiam pasakojimui. Su Gintaru 1985 m. pavasarį jau buvome bendravę apie trejetą metų. Mus supažindino jo bičiulis, o mano bendradarbis Kauno Politechnikos instituto Filosofijos katedroje Edvardas Čiuldė. Patyręs, kad mano ir Gintaro interesai bei skoniai labai sutampa, pakvietė trise išgerti alaus ar dar ko. Kalba užsimezgė iš karto. Vėliau Gintaras įsitraukė į pogrindžio religinę leidybą – tai jau visai atskira tema. Metai pralėkė: Gintaro skaitymai ir pirmi savarankiški mitologijos tyrimai, aistringos diskusijos jų temomis ir daugybė kitų bendrų patirčių – kartais visiems regimų, kartais labai asmeniškų. Bet jaunystės entuziazmai galėjo užgožti sovietinės tikrovės pilkumą, o ne jos krešulius. Gintaras gavo šaukimą karinėn tarnybon, metas nebuvo iš linksmųjų ir man, skelbiamų laiškų adresatui. 1984 m. gruodžio 8 d. tas pats velniškai mielas, sportiškas ir tiems laikams elegantiškas KGB majoras, telefonu prisistatęs kaip Kauno Politechnikos instituto Užsienio skyriaus darbuotojas, pasiūlė susitikti „neutralioje vietoje“ ir aptarti šį tą man svarbaus. Susitikus prisistatė (nesakysiu, kad labai nustebau, sužinojęs, kad jis dirba visai ne KPI, o KGB), pokalbį pradėjo pasakydamas tikslų individualių katilinių Kaune skaičių (niekada nesupratau, kam to reikėjo), paskui paaiškino, kokiu būdu, atsakingai rūpinantis Lietuvos ateitimi, dera iš tikro kovoti su Maskvos spaudimu (ir kad tai kovai trukdo tokie kaip Tamkevičius ir Svarinskas). Nesiplečiant, į pasiūlymą studijomis užsienyje prisidėti prie geresnės ateities Lietuvai kūrimo, atsakiau: „Ne, nemokėsiu ten gyventi, aš pratęs valgyti, ką pagamina mama“. Atsisveikinimas buvo šiltas, bet vyriškai santūrus – tvirtas rankos paspaudimas ir frazė: „Žinok, jei kas atsitiks ne taip, mes čia niekuo dėti“. „Ne taip“ atsitiko labai greitai, pavasarį (regis, buvo leista užbaigti semestrą) tapau bedarbiu be vilties gauti nors kokį darbą. Tai atsiliepė ir susirašinėjimo nuotaikai. Atvirai sakant, nelabai bepamenu, ką rašydavau Gintarui, bet sprendžiant iš jo atsakymų, ir mano laiškai optimizmu nepurslavo.

Kaip matome, abu korespondentai buvo pelnę KGB dėmesį, ir ši įstaiga to dėmesio nė neketino slėpti. Apdriskę, apmurzinti, negrabokai užklijuoti Gintaro vokai liudijo, kad profesionalūs skaitytojai spėjo pasimėgauti jų forma ir turiniu dar iki manęs. Staiga kažkas įvyko – laiškus pradėjau gauti rečiau, ne visada atliepiančius į mano paties rašytuosius. Ir, kaip trenksmas vidurdienį – laiškas, ironiškas, atseit žaismingas, bet kartus ir skaudus: andainykščiams draugams vienišas karys tolimoje šalyje nebeįdomus ir pamirštas. Niekas jam neberašo. Supratau, kad mano, ir gal ne tik mano, rašymai adresato nepasiekdavo, ne visi Gintaro laiškai pasiekdavo ir mane. Tik po sunkios ligos išleistas trumpų atostogų, Gintaras paskambino ir gaižiai pasiteiravo, ar vis dar norėčiau susitikti. Susitikę išsiaiškinome, nekilo nė vienam abejonė, kad tai buvo paprastas ir toks sovietams būdingas psichologinis smurtas, turėjęs ne tik sukiršinti su draugais, bet ir palaužti neklusnią sielą. Po šios brutalios patirties, matyt, susirašinėjimas nebebuvo toks mielas, laiškai trumpesni ir formalesni, juo labiau kad tarnybos pabaiga artėjo.

Išliko ne visi Gintaro laiškai – kažkas kadaise kelis gavo paskaityti, kur jie atsidūrė, nežinia. Prieš porą mėnesių vėl perskaičiau šiuos laiškus ištisai – pirmąkart po gavimo. Pasirodė, ir ne tik man, kad jie ne vien Gintaro asmens, bet ir visos epochos žymuo, todėl ryžausi atiduoti viešumai juos tokius, kokie buvo gauti, o Mantas Tamošaitis pasirūpino jų parengimu publikacijai.

 

[i] Sovietų Sąjungos ekonominė ir politinė raida nuo 1928 m. buvo planuojama penkmečiais. Paprastai penkmetis būdavo lydimas propagandinių žinių apie pirma laiko įvykdomus planus, nuolat skambėdavo šūkis „Penkmetį – per ketverius metus“. Paskutinis realus sovietų penkmetis prasidėjo 1986 m.