Justinas Mickus. Provincialus tautiškumas ir jo simptomai: bendro Vidurio Rytų Europos likimo mitas (NŽA nr. 6)

Andrius Miežis. Nu laba diena... 2016. Drobė, akrilas
Andrius Miežis. Nu laba diena… 2016. Drobė, akrilas

Vasaros pradžioje, kai ilgas ir daug nervų kainavęs stojimo procesas pagaliau pradeda grimzti į užmarštį, Prinstono universiteto rektorius būsimiems pirmakursiams padovanoja po knygą, kurią šie privalo perskaityti, prieš atvykdami į savo naujuosius namus. Šiemet išdalinti 1300 knygų egzempliorių būsimų studentų klausė vieno klausimo: „Kas yra populizmas?“ (puiki Jano-Wernerio Müllerio knyga What is Populism?). Kai pavasarį sužinojau, kad rektorius išsirinko šią knygą, susimąsčiau: „Kaip pasikeitė laikai… man dovanota knyga klausė, kas yra gyvenimo prasmė?“ (ne tokia puiki Susan R. Wolf knygutė Meaning of Life and Why it Matters).

O laikai iš tiesų pasikeitė. Prieš trejus metus būtų buvę sunku pagalvoti, kad 2017 m. nerimą kels Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės skyrybos ir teks stebėti, kaip laisvojo pasaulio lyderio vairą perima nenuspėjamas nekilnojamojo turto magnatas Donaldas Trumpas. Prieš trejus metus būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad kone kas savaitę dalinsimės straipsniais, kuriuose klausiama: ar regime visos mūsų epochos pabaigos pradžią, kai kone kiekvienoje Vakarų šalyje nuo Vašingtono iki Varšuvos ir Vilniaus atvirai kvestionuojami globalizacijos ir Europos integracijos projektai?

Paradoksalu, tačiau toks populizmas abipus Atlanto nebūtų išvešėjęs taip sparčiai, jei ne gili Vakarų civilizacijos integracija ir tarpusavio priklausomybė. Antiglobalistiniai judėjimai dalinosi ištekliais ir rėmė vieni kitus, jų atstovai susitikdavo tarptautinėse konferencijose, o kiekvieno konkretaus judėjimo sėkmė savo šalyje skatino kitus siekti pergalių savosiose.

Populistiniams projektams bendradarbiauti padėjo ir tai, kad kiekvienas jų rėmėsi ta pačia formule: išnaudoti ekonominio nesaugumo ir kultūrinės krizės jauseną, kad elitas būtų supriešintas su plačiąja visuomene. Būtent taip šie judėjimai nutapė manichėjišką dabarties peizažą: vienoje pusėje – dori ir paprasti, savo kultūrai atstovaujantys ir savo kraštui dirbantys tautiečiai, kitoje – kosmopolitai, kuriems tautinės vertybės dažniausiai tik trukdo krautis pasakiškus turtus iš beasmenės globalios rinkos.

Sekdami šia formule, Europoje populistai pirmiausia taikosi į Europos Sąjungą ir eurointegracijos procesus. Itin stiprią nacionalistinę dimensiją antiglobalistiniai judėjimai įgavo prasidėjus pabėgėlių krizei. Tai aiškiai pastebima Vidurio Rytų Europoje, kur Angela Merkel yra kalama prie kryžiaus dėl milijono priimtų pabėgėlių, o Europos Komisija kaltinama siekusi pabėgėlių integracijos tautinių vertybių sąskaita. Kai kurie religingų Lenkijos ir Lietuvos visuomenių nariai taip pat akcentuoja daugialypę priešpriešą tarp „Briuselio vertybių“ ir katalikybės. Be to, šių šalių nacionalistai tvirtina, kad tautiškumas yra ir geriausias skydas nuo Rusijos grėsmės.

Tautinio populizmo banga atsirito taip netikėtai ir su tokiu trenksmu, jog kartais pamirštama, kad šis reiškinys nėra istoriškai unikalus, o tik pagreitį įgavęs dešimtmečius trunkantis procesas. Trumpo antiglobalistinė retorika kartoja praėjusio tūkstantmečio pabaigoje atsigavusio izoliacinio mąstymo idėjas, Jungtinės Karalystės Brexit iniciatoriai sekė senais britų euroskepticizmo architektų brėžiniais. Istorijos atgarsiai girdėti ir arčiau namų vykstančiuose procesuose. Pastangos pateikti Vidurio Rytų Europos valstybes kaip tautinės ir todėl „teisingos“ Europos gynėjas prieš Briuselio ir Berlyno diktatą nėra istoriškai unikalus reiškinys. Agresyvus dabartinis Lenkijos ir Vengrijos, taip pat ir mažiau pastebimas Čekijos bei Slovakijos tautinis populizmas yra ilgaamžio Vidurio Rytų Europos mito apie šio regiono tautų unikalumą, jų kultūrinę ir dvasinę brandą išdava.

Esminis šio mito elementas yra tikėjimas, kad Vidurio Rytų Europą vienija bendras likimas: nuolat jausti grėsmingą didžiųjų valstybių įtaką ir ginti nuo jos savo kultūrą ir tradicijas, kartu saugant Europos tautinę įvairovę. Tokia regiono lemties idėja išpopuliarėjo po socialistinės santvarkos griūties, kai, vienu metu atgavusios nepriklausomybę, regiono šalys pradėjo sugrįžimo į Vakarų politinę erdvę procesus ir ėmė kurti savo ateities Europoje ir visos Europos ateities vizijas. Vidurio Rytų Europos mito ir regiono likimo svarba ypač išryškėjo po įstojimo į ES, kai Praha, Varšuva ir Vilnius kartu ir atskirai svajojo tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų bei plėsti Europos laisvę Rytų kaimynystėje. Šiandien bendro likimo idėja yra minima bendruose Vidurio Rytų Europos strateginiuose dokumentuose (nuo Trijų jūrų iniciatyvos memorandumo iki regiono politikų projekto sulyginti atlyginimus Europos Sąjungoje).

Tačiau prieš įgaudama politinę išraišką po 1990 m., Vidurio-Rytų Europos likimo idėja jau kelis dešimtmečius kaustė regiono intelektualų dėmesį. Tautinio likimo klausimas supriešino du iškiliausius pastarojo šimtmečio čekų kultūros veikėjus – Milaną Kunderą ir Václavą Havelą. Vidurio Rytų Europos istorija, jos pamokos ir prasmė domino garsųjį lenkų poetą Czesławą Miłoszą, kurio mintys provokavo į šią diskusiją įsitraukti ir Witoldą Gombrowiczių. Kaip ir galima tikėtis, politikos rėmai susiaurino turtingą intelektinę diskusiją, išstūmė politikai per sudėtingas mintis ir sutrumpino ilgus traktatus iki kelių skambių sentencijų. Tačiau šiame straipsnyje noriu sugrįžti prie šios diskusijos taip, kaip pridera: išryškinti tai, kas buvo palikta už politikos borto ir pamiršta laiko tėkmėje, apnuoginti šio mito iliuziškumą ir suprasti, kokį likimą Europai žada ir vėl išpopuliarėjęs kilnaus Vidurio Rytų Europos likimo mitas.

Nors Miłoszas pelnytai laikomas Vidurio Rytų Europos idėjos kelrodžiu1, bendro regiono tautų likimo viziją grakščiausiai suformulavo nepralenkiamas ironijos meistras Kundera. Jam šis regionas – mažų tautų namai, o „maža tauta yra tokia, kurios pats buvimas bet kada gali pakibti ant plauko; maža tauta gali išnykti ir ji tai žino“2. Elegantiškai, tiesiog apibrėžimu, Kundera Vidurio Rytų Europos tautas įstato į struktūrinę pažeidžiamumo poziciją, kuri ir diktuoja regiono tautų likimą: nuolat ir nepailstamai kovoti prieš niekada nepasitraukiančią pražūties galimybę.

Kova prieš pražūties galimybę nėra kova prieš konk­retų priešą – tai egzistencinė kova už būtį. Kadangi mažos tautos supranta, kad siekdamos ilgaamžiškumo negali pasikliauti savo populiacijos dydžiu, jos turi būti nuolat gyvybingos. Trumpai tariant, dėl savo egzistencijos trapumo mažos tautos negali vien egzistuoti: maža tauta, „jei tik ji yra pasiekusi šiokią tokią svarbą pasaulyje, privalo nuolat, kiekvieną dieną, ją iš naujo kurti. Tą akimirką, kai ji nustoja kurti vertingus dalykus, ji nebegali pateisinti savo egzistencijos“3. Kunderos akimis, būtent šis egzistencinis imperatyvas paaiškina, kodėl Vidurio Rytų Europos tautų tautiškumas pasižymi kultūriniu aktyvumu ir produktyvumu.

Tačiau mažų tautų pastangos išlikti turi ir platesnę prasmę. Kundera įsitikinęs, kad Vidurio Rytų Europos tautų kova už savo trapią egzistenciją natūraliai išauga į kovą už tautinę ir kultūrinę įvairovę visame pasaulyje. Tad jau pirmajame čekų likimo klausimą kėlusiame straipsnyje Kundera tvirtino: „Kadangi jos vis ieško savo veido ir jį kuria, kadangi jos privalo nuolat grumtis dėl nepriklausomybės, mažosios tautos yra natūralios gąsdinančio pasaulinio vienodumo priešininkės, tradicijų ir gyvenimo būdų įvairovės gynėjos, garantuojančios originalumo, išskirtinumo ir kitoniškumo pasaulyje išlikimą“4.

Nors Kunderai pirmieji karo už pasaulio originalumą frontai yra kultūra ir kalba, lengva pamatyti, kaip jo įsivaizduojama mažų tautų likimo vizija pritaikoma ir aukštojoje politikoje. Pažeidžiamumas, kuris charakterizuoja mažų tautų padėtį pasaulyje, palieka joms tik vieną galimybę – ginti pasaulinę tvarką, saugančią panašiai pažeidžiamas tautas.

Ši galimybė Kunderai atrodo kaip kilnus iššūkis, jei ne garbingas prakeiksmas. Iš tiesų rašytojas sudėtingą Vidurio Rytų Europos likimą laiko vertu šlovės – būtent dėl to, kad šis yra toks sudėtingas: „Nes yra užkariautojų šlovė, ir yra šlovė tų, kurie niekada nebuvo užkariautojai. Yra arogancija tautų, kurios giriasi savo napoleonais ir suvorovais, ir yra išdidumas tų, kurios niekada neeksportavo brutalumo“5.

Skaitant tokius Kunderos žodžius, nesunku suprasti, kodėl Vidurio Rytų Europos likimo idėja yra tokia patraukli šio regiono tautoms ir (ypač) jų politikams. Net ir Havelas – neabejotinai aršiausias Kunderos minčių kritikas – pripažino, kad jos „negali nepalikti mūsų […] akių ašarotų“6.

Vis dėlto šio mito populiarumo negalima redukuoti vien į jo emocinį patrauklumą. Vidurio Rytų Europos istorija iš tiesų pilna didingų pasipriešinimo imperijoms epizodų ir kūrybiškos mažų tautų vienybės pavyzdžių. Užtenka prisiminti pastaruosius penkiasdešimt metų: kilnaus regiono likimo mitą lyg ir patvirtintų ir disidentų veikla, ir Aksominė bei Dainuojanti revoliucijos, ir Baltijos kelias. Kiekvienas šių istorinių įvykių buvo bent iš dalies grįstas tautiškumo svarbos idėja, todėl atrodytų, kad Kundera buvo teisus, šlovindamas kilnų, kone rezistencinį charakterį demonstruojantį Vidurio Rytų Europos tautiškumą.

Dėl šios priežasties aš negaliu atsistebėti, kaip dramatiškai Kunderos mintys skiriasi nuo Miłoszo požiūrio į Vidurio Rytų Europos likimą. Nors abiejų rašytojų darbai išduoda tam tikrą tikėjimą ypatingu regiono charakteriu ir likimu, čia jų panašumas ir baigiasi. Miłoszo mintis Vidurio Rytų Europos likimo tema elegantiškai reziumuoja melancholija prisodrintos eilėraščio „Grįžimas į Krokuvą 1880-aisias“ eilutės: „Mano šalis liks tuo, kuo yra – imperijų kiemelis / Slaugantis savo pažeminimą provincialiomis svajonėmis“7. Eilėraštis, parašytas vėlyvojo socializmo laikais, nukelia į kitą laikmetį, kitą imperiją, bet tą pačią Krokuvą. Dvi priespaudos epochas jungia tik tuščios lenkų viltys ir Miłoszo neviltis. Kunderos optimizmo čia nė lašo.

Kontrastas tarp Kunderos entuziazmo ir Miłoszo melancholijos yra gerokai labiau intriguojantis nei garsusis Kunderos ir Havelo ginčas čekų likimo klausimu. Havelas paprasčiausiai – nors ir įtaigiai bei nuodugniai – atmeta bet kokio „likimo“ galimybę; Miłoszas tiki tam tik­ru Vidurio Rytų Europos istorijos dėsningumu, tačiau vertina jį kardinaliai kitaip nei Kundera. Kontempliuodamas sunkią savo šalies istoriją, Miłoszas nelaiko jos kažkokios mažų tautų misijos atspindžiu. Atvirkščiai: tokią čekų rašytojo viziją lenkų poetas atmeta tik kaip dar vieną iš provincialių svajonių, kuriomis taip noriai tiki istorijos žaizdas besigydanti Vidurio Rytų Europa. Miłoszas melancholiškai konstatuoja, kad regiono likimas yra vaikytis Kunderos liaupsinamo Vidurio Rytų Europos mito.

Tačiau kodėl iš pažiūros įžvalgios ir istorijos patvirtintos Kunderos mintys Miłoszui atrodo provincialios? Lenkų poeto pesimizmą suprasti – ar bent išjausti – padeda jo kūrybos įkvėpti Gombrowicziaus apmąstymai apie Vidurio Rytų Europos istoriją ir mitą, kruopščiai, atvirai ir taip žavingai sudėti į jo Dienoraščio puslapius. Dėl Antrojo pasaulinio karo į Lenkiją iš kelionės Argentinoje grįžti negalėjęs rašytojas ryšį su tėvyne palaikė skaitydamas išeivijos spaudą ir lankydamas lenkų išeivių susitikimus. Tiek viena, tiek kita leido Gombrowi­cziui iš arti stebėti, ką reiškė ir kaip pasireiškė jo tautiečių pastangos vykdyti tą kūrybingą mažų ir brutalumo šlovės nepatyrusių tautų misiją išlikti, kurią Vidurio Rytų Europai taip entuziastingai pranašavo Kundera.

Atrodo, kad Gombrowiczius stebi Miłoszo eilių ekranizaciją. Jis skaito straipsnius, primenančius lenkams, jog pasaulis privalo pamatyti, kad Adamas Mickiewiczius niekuo nenusileidžia Dantei ir Williamui Shakespeare’ui. Jis vaikšto į intelektualų susitikimus, – „kolektyvines lenkų paguodos ir paramos sesijas“, – kuriuose niekam neleidžiama užmiršti, kuri tauta pagimdė Frédéricą Chopiną. Jo tėvynainių veiklą persmelkusį norą įrodyti lenkų kultūros svarbą pasauliui Gombrowiczius suvokia kaip šios tautos kultūros paviršutiniškumą ir mąstysenos provincialumą. Pamatęs pakankamai, jis pratrūksta: „Chopinas ir Mickiewiczius tik pabrėžia jūsų siauraprotiškumą, nes jūs su vaikišku naivumu šokate savo polonezus po nuobodžiaujančios užsienio auditorijos nosimis tik tam, kad galėtumėte sustiprinti savo iškreiptą savivertės jausmą ir suteikti sau prasmę. […] Tačiau tai nebuvo blogiausias, labiausiai žeminantis ar skausmingiausias šio ritualo aspektas. Baisiausia tai, kad gyvenimas ir modernūs protai buvo aukojami mirusiems. Ši ceremonija galėtų būti apibūdinta kaip abipusis lenkų bukinimas vardan Mickiewicziaus“8.

Gombrowiczius nustato dvigubą diagnozę: dabartinį Vidurio Rytų Europos tautų provincialumą patvirtina nuolatinis poreikis lygintis su didžiosiomis Europos tautomis; tolimesniam provincialumui jas pasmerkia įprotis suvaržyti tautos dabartį vardan tautos praeities.

Gombrowicziaus patirtis nušviečia Miłoszo poeziją: būtent troškimas (ar būtinybė) pateisinti savo egzistenciją pasmerkia Vidurio Rytų Europos tautas tapti savo pačių įkaitėmis. Štai kaip rašytojas įvertina lenkų santykį su tėvyne: „Lenkija taip slegia lenką, kad niekas jam nebetinka. Lenkija įstato jį į ankštą būseną: jis nori jai per daug padėti, jis nori ją per daug išaukštinti“9. Novatoriškas ir tautinį gyvybingumą puoselėjantis kūrybiškumas tampa per daug rizikingas: telieka nuolat ir vis naujai stengtis parodyti jau turimą ir visada turėtą didybę. Gombrowicziui tokia būsena yra tautinės tvirtybės antitezė: „Tikrai brandi tauta turėtų svarstyti savo nuopelnus saikingai, […] tikrai gyvybinga tauta turi išmokti nekreipti į juos dėmesio“10. Vidurio Rytų Europos tautas įkalina jų pačių tautiškumas.

Provincialaus tautiškumo pančių suvaržyta Vidurio Rytų Europa praranda kūrybinę gyvos tautos energiją – ji praranda būtent tai, ką joje įžvelgė Kundera. Kompulsyvus poreikis akcentuoti savo tautinės tapatybės taurumą neleidžia atvirai pažvelgti į sudėtingą savo praeitį ir dabartį; kompulsyvus poreikis prisiminti ir priminti savo praeities didybę pakinko kultūrą tautiškumo stip­rinimo misijai. Kartu šie provincialumo simptomai smukdo viešųjų diskusijų kokybę, miestų erdves pripildo groteskiškų monumentų tautos didvyriams, stumia humanitarinius mokslus į stagnaciją ir baido jaunus ir jaunatviškai kritiškus protus nuo gyvenimo ir karjeros savo šalyse.

Trumpai tariant, kultūrą nustekenantis provincialus tautiškumas yra žalingas pačiai tautai – atrodytų, jį atmesti turėtų elementarus savisaugos instinktas. Bet šiandien Vidurio Rytų Europa vėl klausosi tų pačių kilnaus regiono likimo mito pažadų. Kodėl šis mitas nemarus? Įtariu, kad dėl jo praktiškumo: istorijos nuskriaustų mažų tautų mitas yra nepaprastai naudingas tiems, kurie disponuoja ar nori disponuoti politine galia šiose tautose. Juk politinės galios pagrindas yra jos teisėtumas, o mažų tautų nacionalizmas puikiai pateisina net ir itin varžančią galią: juk jis žada ne pulti, o ginti, kviečia ne engti, bet pasiaukoti.

Tai, koks patogus galios siekiantiems gali būti kilnaus mažų tautų nacionalizmo mitas, dramatiškai atskleidžia rašytoja Dubravka Ugrešić. Du dešimtmečius tremtyje gyvenanti Ugrešić buvo priversta palikti gimtąją Kroatiją, kai Jugoslavijos karų metu valdžią Zagrebe uzurpavo nacionalistai. Stebėdama dar tik bręstantį kroatų ir serbų konfliktą, rašytoja atkreipė dėmesį į tai, kaip noriai tautiniai „šamanai, genčių vadai ir žiniasklaida kasdien [mušė] savo būgnus „tauta pavojuje“ ritmu“11. Žinoma, dešimtame dešimtmetyje Kroatijoje pavojaus tikrai būta. Tačiau, kaip pažymi Ugrešić, patriotų būgnai mušė taip dažnai ir taip garsiai, kad reali grėsmė tapo neatskiriama nuo politiškai angažuotos fikcijos – daugumai būgnininkų tiesa rūpėjo mažiau negu mušti būgną.

Kodėl? Nes mušti būgną nekainavo nieko, o davė daug – postus, garbę ir prasmę. Kaip pastebi Ugrešić, „dažnam tėvynė yra asmeninės garbės sinonimas; ypač tiems, kurie nieko kito neturi“12. Nereikia nė sakyti, kad ant nacionalizmo retorikos laužo Ugrešić ir kitus „tautos priešus“ deginę kroatų žurnalistai ir rašytojai – tarp jų ir artimi Ugrešić pažįstami – tapo ambasadoriais, valstybinių įstaigų vadovais ir kitais aukštus postus užimančiais žmonėmis. Skeptikas galėtų sakyti, kad Kroatijos karo patirtis nėra tinkamas pavyzdys Vidurio Rytų Europai, ir galbūt jis būtų teisus. Ir vis dėlto Ugrešić užčiuopia universalų populistinių judėjimų veik­los principą, kurio pamokos aktualios ir šio straipsnio temai.

Ugrešić prisiminimai išsklaido bet kokius mažų tautų likimo mito patrauklumo likučius. Iš tiesų sunku nebrėžti paralelių tarp Ugrešić pasakojimo ir žymiųjų Havelo bei Hannah Arendt darbų apie totalitarizmo įsigalėjimą13. Tokios paralelės itin skausmingos, nes būtent Vidurio Rytų Europa tapo totalitarizmo eksperimentų auka. Matyti destruktyvų mažų tautų elgesį ypač skaudu, nes jos, pačios to nenorėdamos, pamatė, kokį destrukcijos potencialą atnešė modernieji amžiai. O kilnaus kentėjimo kupino mažų tautų likimo iliuzija priverčia jas išduoti per prievartą įgytą istorinę patirtį.

O juk liudyti tiesą apie modernių laikų realybę galėjo būti tikroji Vidurio Rytų Europos misija. Taip bent jau mąstė visi trys anksčiau minėti regiono rašytojai. Kundera šią misiją įvardijo kaip pareigą byloti tiesą apie vienintelį nekintamą istorijos dėsnį – amžiną ir beatodairišką galios troškimą. Jo akimis, Vidurio Rytų Euro­pos patirtis „nurengia istoriją iki nuogos valios galiai, kuri yra neistoriška ir neturi jokio turinio savaime“14. Juk tiek nacizmas, statęs naują pasaulį pagal neva moksliškus gamtos dėsnius, tiek komunizmas, kūręs utopiją pagal tariamus istorijos dėsnius, galiausiai buvo tiesiog nuogos galios, įvilktos į pseudomoksliškos ideologijos rūbą, pavyzdžiai.

Čia lenkų rašytojai mąsto panašiai, kaip ir jų kolega čekas. Gombrowicziaus apmąstymą apie Vidurio Rytų Europos patirties prasmę verta pacituoti plačiau: „Tikinčiam komunistui revoliucija atrodo kaip proto, gėrio ir tiesos triumfas, […] tuo tarpu „pagoniui“, kaip pastebi Miłoszas, „revoliucija duoda suprasti ką kita“ – tai, ką šis reziumuoja tokiu sakiniu: žmogus žmogui gali padaryti bet ką“15. Ši „pagonio“ – istorijos aukos – suvokta tiesa skamba kaip aidas Kunderos įžvalgai apie nuogą galios troškimą, varantį žmonijos istoriją. Trys rašytojai padaro bendrą išvadą: per dešimt metų patyrusi du skirtingus bandymus sukurti naują realybę, Vidurio Rytų Europa gali byloti, kad vienintelė realybė yra nuolatinis žmonijos bandymas save sukurti – ar sugriauti.

Tokia realybė nesitenkina individualizmo ir kolektyvizmo piešiamomis žmogaus ir istorijos karikatūromis. Jei istorija neturi jokio kito variklio, tik nuogą galios troškimą, istorinės realybės paaiškinti negali nei absoliučios individualizmo vertybės, nei abstrakčios kolektyvizmo struktūros. Laukdamas šių modernaus mąstymo polių griūties, Gombrowiczius tikėjosi ateityje sulaukti Vidurio Rytų Europos išmintimi pagrįsto požiūrio į rea­lybę – realybę, kuri visada tėra tik konkrečių žmonių tarpusavio santykių sukurtas ir nuolat kintantis produktas16. Tokia realybė yra sudėtinga: ji nepalieka vietos svajonėms apie išgelbėjimą ir įpareigoja gelbėtis patiems. Tokia realybė negarantuoja stabilumo – ji meta iššūkį kasdien patiems jį kurti.

Šiandien tampa akivaizdu, kad Vidurio Rytų Europa netaps naujosios realybės pranašu: tam trukdo jos tautų gyvybingumą gniuždantis ir jų kultūrą ketvirčiuojantis provincialus tautiškumas. Tą, vos spėjęs pasidžiaugti naujos ateities vizija, suprato dar Gombrowiczius: „Jei bulgaras nepasitiki bulgaru, jei bulgaras nekenčia bulgaro, jei bulgaras laiko bulgarą […], tai mes neprimesime savo jausmų kitiems, nes mes patys rimtai nevertiname savo jausmų. Ir iš tiesų būtų pernelyg keista, jei ši žmonijos vizija gimtų tarp žmonių, kurie nejaučia nieko, išskyrus neapykantą vienas kitam“17.

Iš tiesų būtų pernelyg keista… Keista jau ir šiandien, kai harmoningą tautų bendriją Europoje sukurti žada tarpusavyje nesutariančios ir bendrų interesų neturinčios Višegrado ketverto valstybės. Tiksliau, tokius pažadus dalina tik dvi: Čekijos ir Slovakijos lyderiai jau kurį laiką stengiasi bent retoriškai atsiriboti nuo toksiško ir provincialaus Lenkijos ir Vengrijos vadovų tautiškumo.

Net jei čekams ir slovakams pavyks, visai Vidurio Rytų Europai atsiriboti nuo provincialaus tautiškumo bus sunku. Neturiu galvoje, kad jį regione ir toliau puoselės lenkai ar vengrai – konkreti tauta čia nesvarbi. Provincialus Vidurio Rytų Europos tautiškumas yra pernelyg patogus ir patrauklus, jo siūlomos iliuzijos pernelyg viliojančios, kad viena ar kita regiono tauta periodiškai nenugrimztų į šį transą. Kovoti su šia pagunda yra iššūkis kiekvienai Vidurio Rytų Europos tautai, taip pat ir mūsų. Galime tik viltis, kad tikroji, nemitologizuota ir sudėtinga Vidurio Rytų Europos istorinė patirtis, kurios pamokas liudija Miłoszas, Gombrowiczius ir net Kundera, padės pasirengti šiai kovai.

 

1 Šį žodį pasiskolinu iš puikaus Vytauto Ališausko laiško Naujojo Židinio-Aidų redaktoriui (žr. 2017, Nr. 5, p. 1–3). Esu dėkingas jam už pokalbius, kurie leido išgryninti šiame straipsnyje reiškiamas ir jau seniai manyje dūzgusias mintis.

2 Milan Kundera, „The Tragedy of Central Europe“, in: New York Review of Books, 1984-04-26, Nr. 7, p. 8. Čia ir toliau remiuosi angliškais autorių tekstais ir pateikiu savo vertimus.

3 Milan Kundera, „Czech Destiny“, in: Listy, 1968-12-19, Nr. 7–8, p. 3.

4 Ibid.

5 Ibid., p. 2.

6 Václav Havel, „Czech Destiny?“, in: O Lidskou Identitu, 3rd ed., Prague: Rozmluvy, 1990, p. 193.

7 Czesław Miłosz, „The Return to Krakow in 1880“, in: Czesław Miłosz, Unattainable Earth, Thames & Hudson, 1986.

8 Witold Gombrowicz, Diary, t. 1, edited by Jan Kott, Evanston, IL: Northwestern University Press, 1988, p. 6.

9 Ibid., p. 9.

10 Ibid., p. 7.

11 Dubravka Ugrešić, „A Question of Perspective“, in: David Williams et al., Karaoke Culture, Rochester, NY: Open Letter, 2011, p. 241.

12 Ibid., p. 230.

13 Čia, be abejo, turiu omenyje Havelo Bejėgių galią (ček. Moc bezmocných, 1978) ir Arendt Totalitarizmo ištakas (Vilnius: Tyto alba, 2001) bei Eichmanną Jeruzalėje: Ataskaitą apie blogio banalumą (Vilnius: Aidai, 2015).

14 Milan Kundera, „The Czech Wager“, in: New York Review of Books, 1981-01-22, p. 21.

15 Witold Gombrowicz, op. cit., p. 20.

16 Įdomu pažymėti, kad čia Gombrowiczius cituoja žydų filosofą-teo­logą Martiną Buberį.

17 Witold Gombrowicz, op. cit., p. 21.