Kęstutis K. Girnius. Nelaukta tauta (NŽA nr. 5)

 

UntitledKitais metais švęsime Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Tokios progos skatina didžiavimusi pagrįstus pasakojimus, kuriuose pabrėžiama, kad lietuvių tauta jau tūkstantį metų gyvenanti Baltijos jūros pakrantėse. Kiekviename šimtmetyje randami veikėjai, kurie savo darbais užtikrinę lietuvių tautos tęstinumą ir tapatybę, tarp jų Mindaugas, Vytautas Didysis, Daukantas, Maironis, Vasario 16-tosios akto signatarai. Ne tik Vasario 16-ji, bet ir Sąjūdis esą patvirtino lietuvių tautos patvarumą, leido Lietuvai užimti teisėtą vietą tarp nepriklausomų valstybių. Šitoks istorijos supratimas nėra itin tikslus, bet, ko gero, yra naudingas, nes skatina patriotizmą šiais laikais, kai jis nėra madingas arba yra suprantamas kaip neįpareigojanti nuostata. Myliu Lietuvą, bet ketinu gyventi užsienyje, nors žinau, jog Lietuvai gresia demografinė katastrofa.

Nelengva tiksliai apibūdinti istorijos eigą. Dažnai tik su laiku ateina tinkama ar tikslesnė perspektyva. Daug istorikų dabar linkę Pirmąjį ir Antrajį pasaulinį karą laikyti praėjusio amžiaus 30 metų karu, per kurį buvo palaužtas Vokietijos siekis dominuoti Europoje. Versalio taika ir tarpukaris buvo laikinos paliaubos. Tik su Hitlerio žūtimi baigėsi tai, kas prasidėjo 1914 m. rugpjūtį. Į panašų ilgalaikį naratyvą reikia įrėminti Vasario 16-ąją ir tuos dvidešimt Nepriklausomybės metų. Vasario 16-ji buvo vienas svarbiausių žingsnių ilgoje dekolonizacijos kovoje su Rusija, kuri baigėsi ne 1920 m., o 1991 m., kai SSSR iširo ir sugriuvo. Tikiu, kad išsivadavimo etapas iš tiesų baigtas.

Pirmasis dekolonizacijos etapas, tie 20 Nepriklausomybės metų, yra itin reikšmingas, nes sudarė arba bent įtvirtino sąlygas, kuriomis subrendo modernioji lietuvių tauta, kai lietuviškai kalbantys valstiečiai tapo ne tik Lietuvos piliečiais, bet ir lietuviais. Nepriklausomybės išvakarėse Lietuva jau 120 metų nešė caro jungą, lietuviškai kalbančių inteligentų, bajorų, verslininkų ir miestiečių būta labai mažai. 1848 m. Tautų pavasario vėjai vos palietė Lietuvą. Lenkų tautinis atgimimas nebuvo mūsų. 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilėlių vadovai siekė atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Chrestomatinis yra tradiciškai save lietuviu laikiusio Vilniaus poeto Vladislovo Sirokomlės atvejis. 1856 m. keliaudamas per Dūkštų parapiją Sirokomlė lenkiškai užkalbino kaimietį, kuris atsakė jo nesuprantąs. Sirokomlė su jauduliu konstatavo: „Lietuvis lietuvių krašte negalėjau susikalbėti su lietuviu“. Nors Sirokomlė buvo inteligentas, domėjęsis tautiškumu, jis neturėjo aiškios etnoso ar tautos sąvokos, iš dalies ir dėl to, kad tuo metu etniškumas ar tautiškumas nebuvo laikomas svarbia kolektyvine tapatybe. Kaip ir daugelis bendraamžių, jis lietuviškumą labiau siejo su teritorija ir istorine tradicija negu su kalba ar kultūra. Ko gero, jis laikė visus Vilniaus krašto valstiečius lietuviais, nesvarbu, ar jie kalbėjo gudiškai, lenkiškai ar lietuviškai.

Visada būta šviesių žmonių, kurie rūpinosi savo tautos likimu. Bet jų buvimas ir veikla yra vienas dalykas, o plačios apimties tautinis atgimimas – kitas. Lietuva tauta neišnyko XIX a., tad istorikai ieško ir privalo ieškoti tautinio gajumo ištakų. Dėmesys sutelkiamas ne tiek į paskirus asmenis, kiek į žadintojų tarpusavio ryšius, bendrą darbą. Sukuriama jei ne neišvengiamumo, tai bent tęstinumo regimybė. Lietuva laimingai išsilaisvino, bet galėjo likti imperijos užkampiu, ypač jei nebūtų prasidėjęs Pirmasis karas ir ištikusi jo Lietuvai netikėtai palanki baigtis. Žlugo abu perdėm galingi ir agresyvūs kaimynai – ne tik Rusija, bet ir Vokietija, nors jos ir kariavo tarpusavyje. Jei Lietuva nebūtų laimėjusi laisvės, tai kiti istorikai būtų peržiūrėję tuos pačius archyvus, ignoravę ir nuvertinę daugelį įvykių ir dokumentų, kurie dabar laikomi tautinio atgimimo magistralės pamatais. Ir jie ne mažiau įtikinamai būtų aiškinę lietuvių liaudies/etnoso išnykimo dėsningumą, savo argumentams paremti surinkdami gerokai daugiau medžiagos apie nutautėjimą ir slavėjimą negu tautinio atgimimo istorikai. Jie, be abejo, paminėtų, kad prieš istorinę neišvengiamybę beviltiškai kovojo saujelė romantikų, bet ir tie buvo XIX a. vokiečių etnografai, kurie skubėjo užrašyti lietuvių kalbą ir papročius, kol jie visai neišnyko.

Pagal įprastus tautinio vystymosi kriterijus lietuviai buvo atsilikėliai. Amerikietis istorikas Ronaldas Grigoris Suny savo knygoje Revenge of the Past devynias didesnes Rusų imperijos tautas Pasaulinio karo išvakarėse suskirstė į penkias grupes, atsižvelgdamas į jų brandos lygį. Lietuva pateko į žemiausią grupę, kartu su azerbaidžaniečiais ir baltarusiais/gudais. Esą lietuviai, kaip ir gudai, buvo valstiečiai su menku tautiniu sąmoningumu, jų pagrindinė kolektyvinė tapatybė buvo ne tautinė, o vietinė ar religinė. Lietuviai negyveno miestuose, jų elitas buvo sulenkėjęs, net dvasininkija nuosekliai nepalaikė tautinių aspiracijų. Ne stiprus, plataus masto tautinis sąjūdis, o istorinis atsitiktinumas (imperijų žlugimas) atliko pagrindinį vaidmenį Lietuvai iškovojant nepriklausomybę. Praėjus 20 metų Suny nuomone nepakito. Naujoje šiemet išleistoje knygoje Russia’s Empire, kartu su bendraautore Valerie A. Kivelson jis kartoja teiginius apie tuometinį menką lietuvių tautinį sąmoningumą.

Suny nėra Baltijos šalių ekspertas, tad galima ginčytis su jo teiginiais. Bet beveik visoms pagrindinėms modernaus nacionalizmo teorijoms lengviau nurodyti priežastis, kurios sunkino lietuvių pastangas tapti modernia tauta, negu priežastis, kurios būtų skatinusios tautiškumą. Sociologas Ernestas Gellneris pastebėjo, kad iki XIX a. tautiškumas neatliko reikšmingesnio vaidmens didžioje politikoje, nelėmė valstybių sienų. Valdovams nerūpėjo jų valdinių tautybė, valdiniams – valdovų kilmė. Nugalėjus Napoleoną, Rusija perėmė Suomiją iš Švedijos, Stokholmui buvo kompensuota, jam perleidžiant Norvegiją iš Danijos. Viena atsisakė Austrijos Nyderlandų, taigi dabartinės Belgijos, bet jai buvo priskirta Šiaurės Italijos Lombardija ir Venecijos regionas. Niekas nekvaršino galvos, ar suomiai, italai ir kiti bus patenkinti svetimtaučių valdžia. Elitas turėjo savo kalbą ir kultūrą, liaudis savo, ir, kaip rodo Sirokomlės pavyzdys, dažnai negebėdavo susikalbėti. Gellneris sieja tautų ir tautiškumo atsiradimą bei išsivystymą su industrializacija, poreikiu turėti raštingą, techniškai įgudusią darbo jėgą bei ją išugdančią visuotinę ir vieningą švietimo sistemą, grindžiamą elito aukštąja kultūra. Pasauliui modernėjant tautinė kultūra pradėjo sąlygoti politinę ištikimybę, nes jos įsisąmoninimas lėmė žmogaus ir jo šeimos likimą. Atvykęs į miestą, Sirokomlės valstietis turėjo išmokti vietos kalbą, taigi sulenkėti ar surusėti. O jei jis negebėjo ar nenorėjo persiauklėti ir integruotis, kaip nenorėjo į Prahą, Pilzeną ir kitus Bohemijos miestus plūstantys čekai valstiečiai, tai, kaip ir jie, turėjo pradėti reikalauti lygybės savo kalbai, po kiek laiko – autonomijos ir valstybės. Buvo siekiama, kad nebūtų atotrūkio tarp tavęs ir tave supančios kultūros, o šis siekį lengviausia įgyvendinti, kai tu ir bendrakalbiai turite savąovalstybę, kai kultūriniam tautiniam vienetui suteikiamas politinis stogas.

Antras didysis nacionalizmo teoretikas Benedictas Andersonas teigia, kad tauta yra „įsivaizduojama politinė bendruomenė“, nes visi jos nariai negali vieni kitų pažinti, bet „kiekvienų jų sąmonėje egzistuoja bendrumo įvaizdis“. Šitoks įsivaizdavimas sietinas su augančiu raštingumu, bendrinės kalbos išsivystymu bei įsitvirtinimu, su masiškai spausdinamomis knygomis ir ypač laikraščiais, leidusiais skaitytojams save susieti su panašiai kalbančiais ir skaitančiais, identifikuotis su bendrakalbiais apibrėžtoje teritorijoje. Nurodydamas skirtumą tarp bajorijos ir buržuazijos, Andersonas pažymi, kad gali miegoti su bet kuo, bet gali skaityti tik kai kurių žmonių žodžius. O su jais kuriama tauta.

XIX a. lietuviai nesiveržė nei į miestus (bent Lietuvoje), nei į mokyklas. Iš vis nebūta lietuviškų miestų. Kaune ar Šiauliuose, ką jau kalbėti apie Vilnių ar Klaipėdą, lietuviai buvo nereikšminga mažuma. Pagal 1897 m. gyventojų surašymą Kauno gubernijoje lietuviai sudarė 11,5% miestų gyventojų, Suvalkų – 9,2 (lietuviškose apylinkės – 17,4%), Vilniaus – tik 1,8% (žydų buvo apie 40–44%). Pačiame Vilniuje lietuvių buvo 2,6%, Kaune – 6,6%, Panevežyje – 12%, Šiauliuose – 27,8%. Daugelyje miestų lietuviai sudarė apie ketvirtadalį gyventojų: Telšiuose – 20,65%; Šeduvoje – 31,7%, Raseiniuose – 24,6%; Prienuose – 24,3%; Vilkaviškyje, Kalvarijoje, Marijampolėje – nuo 14% iki 18%. Būtų netikslu teigti, jog lietuviai vengė miestų. 1913 m. Sankt Peterburge gyveno 30–40 tūkstančių, Rygoje daugiau negu 30 tūkst., apytikriai 90 000 lietuvių visuose Rusijos miestuose. Be to, daugiau negu ketvirtadalis milijono (252 594) 1899–1914 m. išvyko į JAV; grįždavo kas penktas. Tas pats reiškinys pastebimas dabar, per antrąją (trečiąją, jei įskaičiuosime ir suskliausime dirbtinę sovietinę urbanizaciją) kaimų tuštėjimo bangą – lietuviai keliasi ne į Vilnių ir į Kauną, bet į Angliją bei Airiją. Pamokomas yra kontrastas su estais. 1897 m. 19,2% Estijos gyventojų gyveno miestuose, patys estai sudarė 67,8% miesto gyventojų ir pusę centrinės valdžios valdininkų.

Miestai yra svarbūs. Jų neužvaldžius, nesutautinus, neišsivystys aukštoji kultūra, mokslas ir švietimas, visapusiška profesijų struktūra. Kaime nestatysi operos rūmų, muziejų, universitetų, ten neįkursi redakcijų. Daug ką pasako tai, kad pirmasis viešas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“ buvo pastatytas 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, daržinėje, stovėjusioje ant jūros kranto.

Ne visos profesijos lygiai svarbios tautos atgimimui. Inteligentija, dvasininkija, verslininkai, miestiečiai yra geriau išsilavinę, labiau domisi valdžios, viešaisiais ir bendrais reikalais, paprastai atlieka kritinį vaidmenį išjudinant valstiečių mases. Lietuvių inteligentų būta labai mažai. 1897 m. Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose gyveno apie 4,7 milijono žmonių, iš kurių tik 27 000 turėjo aukštąjį, vidurinį ar specialųjį vidurinį išsilavinimą. Lietuviai čia sudarė mažiau negu dešimtadalį (9,7%), mažiau net negu gudų, jau nekalbant apie žydus ir rusus. Bendras lietuvių įnašas į miestų buržuazijos gimimą buvo kuklus. Lietuviams priklausė gal kokie 4% stambesnių įmonių, – laikais, kai savininkai paprastai samdydavo bendrataučius. Ir kitose profesijose – teisėje, finansuose, prekyboje, medicinoje – lietuvių būta nedaug. Katalikų dvasininkai čia sudaro išimtį. Palyginti daug lietuvių tapo kunigais, bet nemažai jų nutautėjo ar buvo abejingi tautiniam atgimimui, bent pradiniu laikotarpiu, dėl nuogąstavimų, kad stiprėjantis lietuvių tautinio sąmoningumas sukels nesutarimus su lenkais, taip pakirs Katalikų Bažnyčios vienybę, sudarys sąlygas stačiatikybės ir bedievystės plėtrai. Konservatyvioji dvasininkija buvo linkusi sutapatinti įsipareigojimą lietuvybei su schizma, manė, kad tik kvailiai ryžtųsi rizikuoti apčiuopiama, konkrečia Bžnyčia ir jos žadamu išganymu dėl nerealistiškų mažos tautelės svajonių.

Mokyklų Lietuvoje buvo labai mažai, lietuvių moksleivių – dar mažiau. Nebuvo prošvaisčių, jog padėtis greitai pagerės. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, taigi praėjus 30 metų po Aušros pasirodymo, lietuvių moksleivija buvo negausi, jos tautinis susipratimas –ribotas. Neaugo, arba tik labai lėtai augo nauja lietuviškos inteligentijos karta. Štai keletas iškalbingų skaičių. 1913 m. iš Vilniaus šešių gimnazijų išėjo tik 8 lietuviai abiturientai, iš Kauno mokyklų – tik 9. Šiaulių berniukų gimnazijoje 1911–1912 m. tik 117 iš 437 mokinių buvo lietuviai, Panevėžyje – 111 iš 426, net lietuviškiausiose Marijampolės ir Palangos gimnazijose lietuviai sudarė tik pusę moksleivių. Lietuvaičių padėtis buvo dar liūdnesnė: Šiaulių mergaičių gimnazijoje jų buvo tik 15 iš 390. Tuometinės Lietuvos spaudos duomenimis, 1911 m. lietuvių abiturientų buvo tik 29, kitais – jau 65, 1913–1914 m. – 69. Aukštąjį mokslą, neskaičiuojant kunigų, 1912 m. baigė 17, 1913 m. – 31 lietuvis.

Net ir gimnazijose, kuriose rengtos lietuvių kalbos pamokos, daugelis moksleivių jų nelankė. Mokyklose vyko lenkėjimas, aršiausi „lenkomanai“ buvo patys lietuviai, kurie, vos pramokę lenkiškai kalbėti, laikydavo save tikrais lenkais. Nesulenkėjusių moksleivių tautinė savimonė buvo silpna. Kai kuriose mokyklose moksleiviai 1913–1914 m. nežinojo nei apie Aušrinę nei apie Ateitį. Būdinga Ateityje publikuota korespondencija iš Zarasų: „Apie skirstymąsi į ateitininkus ir aušriniečius tai nėr ko nei minėti, nes beveik visai čia nieks ir nežino, kad yra lietuvių moksleivijos laikraščių“.

Vyko nutautėjimas, slavėjimas, ypač rytuose. Manoma, kad XIX a. septintame-aštuntame dešimtmetyje 45% Vilniaus gubernijos gyventojų buvo baltarusiai, 35% – lietuviai. Šimtmečio pabaigoje lietuvių procentas jau buvo perpus sumažėjęs: pagal surašymą, lietuvių būta tik 17,57%. Nutautėjimas nesiliovė ir tęsėsi iki karo, 1909 m. liko tik 12,9% lietuvių. Lietuviai nyko ne tik rytuose. Ir vidurio Lietuvoje matyti panašių procesų užuomazgų. Kairiajame Dubysos krante, tarp Neries ir Nevėžio, nuo Kauno iki Babtų, Kedainių, ir Jonavos apylinkėse augo lenkiškai kalbančiųjų skaičius, didėjo mišrus lietuvių ir lenkų kalbų plotas.

Nepriklausomybė buvo iškovota kaip tik laiku, gal net paskutiniu laiku. Be 1918 metų nebūtų buvę nei 1988 metų, nei Kovo 11-osios. Teiginys gal pernelyg kategoriškas, juk kodėl šimtmečiais galutinai nenutautėję lietuviai nebūtų galėję išsilaikyti dar 70 metų? Vienareikšmio atsakymo nėra. Bet lietuviai liko lietuviškai kalbančiais valstiečiais, nes valdovams ir bajorams nerūpėjo baudžiauninkų ir valstiečių tautybė. Nesvarbu ar valstiečiai – lietuviai, rusai, gudai, ar lenkai. Svarbu, kad jie atliktų savo prievoles. Rusijos imperijos valdžia gana vėlai, ne itin nuosekliai vykdė rusinimą. Šiuo atveju carizmui būdingas neveiksmingumas lietuviams buvo naudingas. Otto von Bismarcko laikais pradėta vokietinimo kampanija Rytprūsiuose buvo veiksmingesnė ir mažlietuvių nutautimas vyko sparčiau. Nenoriu spėlioti, ar lietuviams būtų buvę geriau, valdant carui, vokiečiams ar sovietams, bet be Nepriklausomybės mūsų tautinis sąmoningumas dabar būtų panašesnis į baltarusių, kurie dar stengiasi tapti modernia tauta.

Nedominuojančioms Vidurio ir Rytų Europos tautoms nepriklausomybė nebuvo realistiškas siekis. Vokietija, Rusijos ir Austrijos imperijos atrodė per stiprios, kad būtų galima jėga atsiskirti. Net liberalios Austrijos imperijos tautinės bendruomenės reikalavo platesnės autonomijos, o ne suverenumo. Daugeliui lietuvių, kurie matė Rusijos ir Vokietijos kariuomenės galią, nė nekilo mintis, kad Lietuva gali pasidaryti nepriklausoma valstybė. Neaišku buvo tik, ar ją valdys rusai ar vokiečiai. Šios abejonės dėl Lietuvos likimo veikė ir savanorių šaukimą. Proporcingai daugiau karininkų atsiliepė į šaukimą, bet tai, kad nemažai jų buvo nelietuviai, perša išvadą, kad karininkiją labiau veikė noras dirbti pagal savo profesiją, o ne ypatingas patriotizmas. Lietuvos jaunimas 1919 m. nevienodai stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Užnemunėje ir Alytuje savanorių nepritrūko. Kitur vyravo abejingumas. 1919 m. vasarą į Panevėžio ir Kėdainių sričių apsaugos būrius įstojo tik du šimtai savanorių. Savo atsiminimuose pulkininkas Petras Gudelis rašo, kad Joniškėlio partizanų gretose, (o jie 1919 m. pirmoje pusėje sudarė pagrindinį bolševikams besipriešinantį vienetą Šiaurės Lietuvoje) dalyvavo tik pusantro nuošimčio vyrų. Gudelis rašo: „Kaip bevertintume nepalankias istorines aplinkybes, vienok turime atvirai pripažinti, kad dalyvavusių partizanuose gyventojų nuošimtis buvo nuostabiai mažas. Užtikrinu, kad nė vienas tėvas neišvarė savo sūnaus į partizanus“, nors buvo tokių, kurie vaikams neleisdavo paimti arklio.

Gal padėtį vaizduoju perdėm minorinėmis spalvomis. Jei 1919 m. pradžioje abejingumas Lietuvos nepriklausomybei buvo plačiai paplitęs, tai dirva patriotizmui ugdyti buvo palanki. Gavę progą net trumpai paragauti nepriklausomybės, lietuviai valstiečiai greitai pasidavė patriotizmo dvasiai. Praėjus vos pusantrų metams po pirmųjų Lietuvos valdžios įtvirtinimo žingsnių, Lucjanui Żeligowskiui užėmus Vilnių, Lietuvą apėmė gaivališkas patriotizmas, masiniuose mitinguose buvo priimamos rezoliucijos, reiškiančios Lietuvos visuomenės ryžtą aukoti ne tik savo turtą, bet ir gyvybę.

Išskyrus Angliją ir Nyderlandus, net Vakarų Europoje tautos konsolidavosi tik XIX a. Savo knygoje Peasants into Frenchmen) istorikas Eugenas Weberis argumentuoja, kad, nors prancūzų tauta laikoma viena „seniausių“ visoje Europoje, ji yra naujas kūrinys, įgijęs brandžią formą, kai asimiliavo kitas tautas ir etnines bendruomenes – bretonus, provansiečius, savojiečius, katalonus, baskus, elzasiečius ir kitus. Pagal oficialius valdžios duomenis, 1863 m. ketvirdalyje šalies komunų nebuvo kalbama prancūziškai. Dešimtadalis iš 4 milijonų moksleivių (nuo 7 iki 13 metų) visiškai nekalbėjo prancūziškai, o dar pusantro milijono galėjo kalbėti ar suprasti, bet ne rašyti ja. 1906 m. prievolininkų apklausa atskleidė, kad pusė jų nežinojo, kad Prancūzija neteko Elzaso ir dalies Lotaringijos 1871 m., tik kas ketvirtas galėjo paaiškinti kodėl Liepos 14 d. buvo nacionalinė šventė. Po 1870 m. trys veiksniai sudarė sąlygas etninėms bendruomenėms susilieti į tautą. Geležinkeliai ir keliai leido net nykiausių provincijos užkampių gyventojus dalyvauti bendrame gyvenime, privaloma pradinė mokykla visus išmokė prancūzų kalba ir diegė patriotizmą, visuotinė karinė prievolė šias pamokas praplėtė ir sutvirtino. Italijoje padėtis dar buvo sudėtingesnė. Italai negalėjo susikalbėti vieni su kitais dėl tarmių įvairovės. XIX a. viduryje gal tik 2,5% gyventojų kalbėjo Toskanos tarme pagrįsta būsima bendrine kalba.

Weberis sulaukė kritikos. Esą tautos kūrimo procesai prasidėjo ne artėjant XIX a. pabaigai, bet gerokai anksčiau, jis pervertino centrinės valdžios vaidmenį, valstiečių aktyviau dalyvauta politikoje negu jis nurodo, jų ir miestiečių gyvenimas ne tiek jau skyrėsi. Galima argumentuoti, kad prancūzų tauta subrendo šalies šiaurėje keletą šimtmečių prieš Prancūzijos revoliuciją, o Weberis aprašo vėlesnį jos plėtimąsi, kitų etninių bendruomenių asimiliavimą, – kaip visi, o ne tik dalis Prancūzijos gyventojų tapo prancūzais.

Bet kuriuo atveju Weberis atkreipė dėmesį į nepakeičiamą valstybės vaidmenį konsolidacijos procese. Iki Pirmojo pasaulinio karo lietuvių tauta buvo kuriama iš apačios, mobilizuojant susipratusius valstiečius be valstybės paramos ir priešinantis jos trukdymams. Iškovojus nepriklausomybę, Lietuvos valdžia iš viršaus vadovavo ne tik valstybės, bet ir tautos kūrimui. Antanas Maceina tiksliai pastebėjo, kad valstybė nėra būtina nacijai (t. y. kultūriškai subrendusiai tautai) būti, bet ji būtina nacijai tapti. Nacija gali gyventi be valstybės, bet be jos negali atsirasti.

Nepriklausomoje Lietuvoje daugeliui gyvenimas nebuvo lengvas. Demokratija buvo greitai palaidota. Būta daug problemų, nepatenkintų lūkesčių, nusivylimo. Bet laimėjimų buvo gerokai daugiau. Gal svarbiausia tai, kad per tuos dvidešimt Nepriklausomybės metų liovėsi nutautėjimas, išaugo tvirta tautos ir tėvynės meilė, kuri nustelbė kasdienių bėdų sukeliamą kartėlį, leido ir atvirai pažvelgti į nepriklausomos Lietuvos netobulumus, ir suprasti, kad jie neužgožė iškovotos galios lemti savo likimą. Pakanka tik palyginti tautos elgseną 1918 m. ir po 1940 ar 1944 m. bolševikų okupacijos. Laisvosios Europos radijo lietuvių tarnybos redaktorius Kajetonas Čeginskas ne kartą sakė apie sovietus: mes juos išvarėm su ginklu rankoje, ir su ginklu rankoje pasitikome begrįžtančius. Sukilta pirma proga 1941 m. birželį. Pokario metais gerokai didesnis jaunimo nuošimtis be jokių iliuzijų išėjo partizanauti, negu po Pirmo karo tapo savanoriais. Jei 1919 m. tik paskiri valstiečiai ragino sūnus stoti į Lietuvos kariuomenę, tai pokario metais ištisi kaimai rėmė partizanus. Tą tėvynės meilę savo širdyse nešė ne tik partizanai, bet ir tremtiniai Sibire bei išeiviai Vakaruose; ši meilė palaikė tautos prisikėlimo viltį ir buvo perduota vaikams ir vaikaičiams, nors vis mažėjančiam procentui. Galima didžiuotis valstybe, kuri gebėjo išugdyti meilę, dėl kurios ne tik kovojama, bet ir kenčiama.

Tie 50 okupacijos metų neliko be poveikio. Maskvai iš dalies pasisekė pasukti laikrodį atgal, depolitizuoti lietuvius, atversti juos iš politinės į etninę tautą. Kaip 1918 m., taip ir kokiais 1986 m. nepriklausomybė atrodė nerealus siekis, plačiai buvo susitaikyta su mintimi, kad Lietuva bene amžinai liks Sovietijos dalimi. Kai racionaliame gyvenimo plane Lietuvos valstybingumo siekis neturi vaidmens, tai neišvengiamai nyksta su valstybingumu susietas lietuviškas patriotizmas. Valstybingumo siekiantį patriotizmą pakeitė kaimo patriotizmas, savotiška „vietiniškumuo“ atmaina. Kai kuriais atžvilgiais Sąjūdžio atsiradimas ir įsiviešpatavimas 1988–1990 primena sąmoningumo pokyčius prieš 70 metų, būtent 1918–1920 m., kai patriotizmo banga pašalino ne tik abejingumą, bet ir pasyvumą. Per mažiau negu dvejus metus mintyse buvo palaidotas komunizmas, po dar pusantrų metų griuvo Sovietų Sąjunga, atverdama duris Nepriklausomybės atgavimui.

Tarpukario metais Lietuvos valstybė nebuvo saugi. Lenkija buvo pagrindinis priešas, Vokietija nebuvo susitaikiusi su Klaipėdos praradimu, Maskva puoselėjo viltį vėl inkorporuoti buvusias Rusijos imperijos žemes. Lietuva neturėjo tvirtų sąjungininkų – nei diplomatinių, nei karinių. Nepaisant visų nuogąstavimų dėl Rusijos, dėl pratybų „Zapad“, dabar Lietuva saugi, ji NATO ir ES narė. Lietuvos valstybė išliks.

Knygoje Tauta ir tautinė ištikimybė Juozas Girnius rašė: „Tikiu Lietuvos istorinį amžinumą, nors miršta ir tautos… Tikiu lietuviškosios dvasios kūrybinį nemirtingumą, nors miršta ir kultūros“. Nesu toks optimistiškas. Gresia demografinė katastrofa. Nors gimstamumas stabilizuojasi, nesiliauja masinė migracija, vien pernai emigravo per 50 000 žmonių. Lietuva neliks be lietuvių, bet ar jų bus gana gyvybingam kultūriniam gyvenimui laiduoti? Lietuvybei didesnį pavojų kelia ne dvikalbiai lietuviškai lenkiški gatvių pavadinimai, ne tikras ar menamas Briuselio noras palaidoti tautinę valstybę, o anglų kalba rašomi diplominiai darbai ir disertacijos. Paminiu disertacijas (straipsniai žurnalams ar knygos yra kitas reikalas), nes tai vienas anglų kalbos tapimo universalia, bent Europoje, simptomas ir pavyzdys. Durys dabar atviros į visą Europą, jos universitetus ir darbo vietas. Kai visi laisvai kalba svetima kalba, ypač jei ji nėra primesta, tai savoji gali netekti savo išskirtinės reikšmės, o tai savo ruožtu gali sukelti pragaištingų pasekmių. Gellneris tautų atsiradimą sieja su tautos mobilizavimusi, kai jos narių kalba yra nuvertinama, neranda vietos šalies viešajame gyvenime. Kovojama dėl tautos, nes kovojama ir dėl oraus gyvenimo sau ir šeimai. Jei yra dvi kalbos, tai vienos išstūmimas arba nuvertinimas neturės to paties poveikio žmogaus gyvenimo perspektyvoms, nesukels panašios reakcijos, nes jis toliau galės ramiai gyventi. Andersono supratimu, tautą kuria bendrakalbiai, palaikydami vieni kitų įsivaizdavimus, bendrumo ir solidarumo jausmus, labiausiai per spaudą, ir vietos įvykiams skiriant ypatingą dėmesį. Internetas kuria platesnę bendruomene, o visuotinė anglų kalba gali paversti lietuvių kalbą savotišku patois, – įdomia, bet neesmine tarme. Gal be reikalo rūpinuosi – danai seniai kalba angliškai, bet nenutautėja. Bet jų daugiau, jie neturi atsikratyti pusės amžiaus okupacijos sukurtų deformacijų, be to, jie atvirai didžiuojasi savo tauta ir jos laimėjimais. Lietuvių padėtis kita.

Jau pusantro amžiaus vyksta tautos ir valstybės dialektika. 1918 m. dar galutinai nesubrendusi tauta sukūrė savo valstybę, kuri savo ruožtu subrandino tautą. 1940 m., iš dalies sunaikinus valstybę (netekome suverenumo, bet liko administracinės autonomijos, taigi valstybės griaučiai), patriotiškai nusiteikusi tautos dalis pakankamai palaikė nepriklausomos valstybės idėją, ir, atsiradus progai, valstybė vėl buvo atkurta. Valstybė dabar patvari, bet nežinia, kiek ji gebės padėti tautai įveikti naujausius iššūkius, ypač tautiniam sąmoningumui.