Mindaugas Sabutis. Laiškas redaktoriui (NŽA nr. 3)

Mindaugas Sabutis 2017.Gerbiamas Redaktoriau,

Jums leidus, norėčiau pasidalinti kiek eklektiškomis, bet nuoširdžiomis savo įžvalgomis ir pajautimais. Internetinėje erdvėje tarp mūsų tikybos žmonių sklando posakis, kuris skaitytojams gali tapti šiokia tokia gaire, padėsiančia lengviau priimti toliau išdėstytas mintis: „Jei katalikai mano, kad tu – protestantas, o protestantai – kad katalikas, tai greičiausiai esi liuteronas.“

Šiais metais pasaulis švenčia Reformacijos 500 metų jubiliejų. Na, gal ne visas pasaulis, bet Vakarų krikščionija (net valstybiniu lygiu) mini šį įvykį. Taip pat ir mūsų šalyje šie metai paskelbti Reformacijos metais. Natūralu, kad krikščioniškų mažumų – liuteronų, reformatų, – taip pat naujesnių, po Reformacijos atsiradusių bendruomenių nariai džiaugiasi tokiu sprendimu, kurio dėka po daugelio šimtmečių tie, kurie savo Tėvynėje buvo lyg ir svetimi arba ne visai savi, pripažįstami savais.

Man, liuteronui, tai nėra vien formalus apvalaus jubiliejaus paminėjimas arba tik proga dar kartą pakalbėti apie mūsų Bažnyčią. Tai kur kas daugiau. Tai – galimybė apmąstyti ištisų kartų istorinę patirtį, kurioje beveik nėra regimos šlovės, galybės, ginklų žvanginimo ar prabangos. Žinoma, čia turiu galvoje Lietuvos liuteronus. Beje, panaši patirtis būdinga daugeliui tikėjimo brolių mūsų regione. Greičiau tai patirtis, susijusi su Kristumi ir kryžiumi, nes nuolatinis pralaimėjimų, sugriovimų, tremčių ir paniekos patyrimas beveik nepalieka erdvės šlovinti žmogišką galią, tačiau kreipia žvilgsnį į Bažnyčios Viešpatį ir Jo tarnus – silpnus, nieko neturinčius, atsidūrusius beviltiškoje situacijoje, bet ištikimus, ryžtingus, išnaudojančius jiems skirtą laiką pašaukimui ir tikėjimo liudijimui iki galo.

Pradžia – daktaras, vienuolis, kunigas Martynas Liuteris, 1517 m. paskelbęs savo garsiąsias 95 tezes, neturėjęs nieko, tik tikėjimą. Po ketverių metų Vormse imperatoriaus akivaizdoje jis ištaria žodžius: „Jei manęs neįtikins Šventojo Rašto žodžiais arba aiškiais argumentais, kad klystu, nes popiežiai ir susirinkimai dažnai klysdavo ir patys sau prieštaraudavo, tuomet negalėsiu atsisakyti savo žodžių, nes paklūstu Šventajam Raštui, kurį citavau. Mano sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė. Nesaugu ir pavojinga veikti prieš savo sąžinę. Čia aš stoviu ir kitaip negaliu. Tepadeda man Dievas.“ Iki tol ekskomunikuotas, o 1521 m. balandžio dienomis galutinai bažnytinės ir pasaulietinės valdžios pasmerktas, Liuteris prabilo žodžiais, tapusiais leitmotyvu visai liuteronybei.

Išganymas tik per malonę, tik per tikėjimą, tik per Raštą (trys sola: Sola Fide, Sola Gratia, Sola Scriptura) – ši trumpa šiaip gana išsamios liuteronų teologijos santrauka iki šios dienos išliko esminis pagrindas, nuolatos primenantis, kad visa, ką turime (įskaitant save pačius), priklauso Dievui. Viską vainikuoja Solus Christus – tik per Kristų. Visa, ką mes Dievui galime duoti, – priimti Jo meilę ir į ją atsakyti visu savo gyvenimu, kuris ne dėl mūsų darbų, ne dėl mūsų ketinimų tampa priimtinas Dievui, bet tik dėl Jo meilės Sūnui ir tiems, kurie su Juo – įsikūnijusiu, pasiaukojusiu ir prisikėlusiu – ateina Jo akivaizdon.

Todėl liuteronus drąsiai galima vadinti nusidėjėlių bažnyčia, nes neturime jokio pagrindo pasitikėti savo nei kieno nors kito didesniu teisumu, o tik išteisinimu per Kristų. Liuteris tai nusakė žodžiais, kad krikščionis yra simul iustus et peccator – per Kristų išteisintas, bet kartu nusidėjėlis.

„Jaunasis Liuteris”, ypač pamėgtas ir rodytas pavyzdžiu XIX–XX amžiais kaip revoliucionierius, vokiečių tautos nacionalinis didvyris, bekompromisis kovotojas už savo tikslus, tikrovėje visuomet rodė į Kristaus kryžių ir žmogaus kryžiaus patirtį, o tai jau nėra tokia mėgstama tema. Būtent kryžius nusako liuteronų bažnyčios jauseną. Puikus yra XX a. teologo kunigo Hermanno Sasse’s apibrėžimas, kad Liuteronų bažnyčiai nuo pat jos pradžios buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Su juo liuteronybė gyvuoja iki šių dienų. Bet tai visai neblogai jau kone 500 metų gyvuojančiai bažnyčiai.

Tikėjimas, malonė, Raštas. Visa tai skleidžiasi chrestomatinių lietuvių liuteronų gyvenime. Kunigo Martyno Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos Katekizmo prasti žodžiai prakalba apie stabų atsisakymą (XVI a. Europoje!), Jono Bretkūno į lietuvių kalbą karčiamoje išversta Biblija, Abraomo Kulviečio nesėkmingas bandymas pasitarnauti Lietuvai, įsteigiant europinio pavyzdžio mokyklą, o vėliau tarnavimas Prūsijoje ir neaiški mirtis. Dešimtys garsių ir šimtai mažiau žinomų pasišventusių žmonių tarnavo, kad Žodis ir žodžiai pasiektų žmones gimtąja kalba, kad tai, kas uždengta ir neprieinama „paprastam“ žmogui, būtų jam sava. Visa tai – tikėjimo darbai, neatnešę nei turtų, nei šlovės gyvenusiems pagal pašaukimą ir sąžinę. Kad ir kunigas Kristijonas Donelaitis, kūręs kažkur Tolminkiemyje ir gyvenęs tarp pavergtų lietuvininkų, tapęs žinomas tik po savo mirties. Nė vienas iš jų nesitikėjo, kad krašte, iš kurio vieni buvo išprašyti, o kiti jį suvokė kaip Lenkiją ar Rusiją, jiems bus statomi paminklai, jų vardais bus pavadintos gatvės ir gimnazijos. Vėl, tas pats Donelaitis tikriausiai net nesapnavo, kad universiteto, įsteigto kovai su jo tikėjimu, prieigose stovės jam skirtas paminklas.

Visa tai – vaisius kryžiaus, kurį nešdamas ar, tiksliau, patirdamas žmogus suvokia, kad jis tegali pasikliauti (vien) Dievu ir padaryti geriausia, neprieštaraudamas Žodžiui. Kančia, skausmas, skurdas, negarbė – visa tai patyrė daugelis tiek Didžiojoje, tiek Prūsų Lietuvoje gyvenusių lietuvių liuteronų kone visais laikais. Bet tai ir yra kryžius, kuriame labiausiai veikia Dievo malonė, nes čia pasikliaujama vien tik Dievo pažadu. Tad tikėjimas, malonė ir Raštas nėra kažkas atsieto nuo žmogaus gyvenimo, bet suteikia žmogui pagrindą veikti ir tarnauti, atsiskleisti ir įprasminti save ne tik kaip Dievo kūrinį, bet kaip Dievo vaiką, Dievo Karalystės pilietį.

Kryžius, pašaukimas, malonė: ne visuomet tai taip paprasta, ypač kai turi susivokti, kas esąs, kai tavo tikėjimas, tavo protėvių istorija pačioje artimiausioje aplinkoje yra numanoma kaip kažkoks blogis, o geriausiu atveju – ne visai gėris, kurį galima kažkiek toleruoti, bet vis tiek nelaikyti normaliu. Man augant, liuteronai buvo vadinami (gal tiksliau – pravardžiuojami) prūsais, vokiečiais. Ankstyvoje paauglystėje vis kildavo klausimas, kurgi Tauragėje yra ta „vokiečių bažnyčia“. Žmonės vis ją paminėdavo. Žinojau savo – liuteronų, taip pat katalikų ir stačiatikių bažnyčias. Tik vėliau atradau, kad mano paties gimtoji, brangi, Martyno Mažvydo vardu pavadinta bažnyčia ir yra toji vokiečių bažnyčia. Ją tuo metu puošė didelė freska su pirmosios lietuviškos knygos – Katekizmo – viršeliu. Ten giedodavau tas pačias lietuviškas XVI a. (žinoma, ir visas vėlesnes) išspausdintas giesmes. Ir, kaip vėliau sužinojau, net kai kurių liturginių maldų tekstai buvo (ir tebėra) tie patys, kuriuos naudojo Mažvydas ir Donelaitis. Tai bent vokiečių bažnyčia! Žinoma, juokingiausia būdavo jau Sąjūdžio pradžioje apie liuteronų vokiškumą ir netikrą lietuviškumą išgirsti iš pažįstamų, kurių seneliai greta lenkų ar rusų kalbos visai neseniai buvo pramokę lietuviškai.

Toje pačioje Tauragės liuteronų bažnyčioje iki šiol kabo sušaudytas altoriaus paveikslas. Po Antrojo pasaulinio karo sovietiniai kareiviai užėjo į bažnyčią ir pašaudė į altoriuje vaizduojamą Paskutiniąją Vakarienę. Į Kristų visiškai nepataikė. Net nesužeidė. Atsiklaupęs prieš altorių ir priimdamas Kristaus kūną ir kraują Sakramente, iki šiol prisimenu tuos, kurie iki manęs meldėsi visose Didžiosios ir Mažosios Lietuvos bažnyčiose lietuvių, vokiečių, latvių, lenkų kalbomis. Tuos, kurie iškentė daugybę kančių ir pažeminimų dėl savo tikėjimo ir kurių dėka esu, kas esu. Nuo XVI a. sąžinės iki XX a. tikėjimo tremtinių, nuo sporto salėmis, malūnais, sandėliais ir odų raugyklomis paverstų bei nugriautų bažnyčių iki ne visada garsios, bet visuomet ryžtingos kažkur namuose ar kapinėse giedamos giesmės. Visa tai telpa tame sušaudytame paveiksle. Vyskupo Jono Kalvano vyresniojo, po to vyskupo Jono Kalvano jaunesniojo toje sakykloje ir prie to altoriaus skelbti Evangelijos žodžiai nuolatos priminė apie praeitį, dabartį ir vedė į ateitį, kurių pradžia ir pabaiga – Kristus.

Paveikslų šaudytojų vardus tikriausiai mažai mena net jų palikuonys, jei tokių yra, o jų juokas ir pasididžiavimas tokiu sąmoju irgi nuslopo. Bažnyčios žmonės, pasaulietinės valdžios keitėsi, bet liko ta pati sušaudyta, bet nenušauta Šventoji Komunija su Kristumi centre. Ir Lietuvos liuteronų bažnyčia – tremta, bet čia išlikusi, šaudyta, bet vis dar gyva, griauta, bet vis kylanti, nuolat sužeista, bet gyvuojanti. Toje pačioje vietoje Didysis Penktadienis ir Velykos, mirtis ir prisikėlimas. Tai – ne mūsų, nusidėjėlių, darbas. Tik per tikėjimą Kristumi, tik per Dievo malonę, tik per Dievo Žodį – Šventąjį Raštą.

Dauguma dalykų, kuriuos Liuteris ir liuteronai siekė įgyvendinti – pamaldos gimtąja kalba, Šventojo Rašto skaitymas ir klausymas, tikėjimo sąmoningumas, asmeninė atsakomybė, – šiandien yra tapę daugelio Bažnyčių tikėjimo ir praktikos dalimi. Sąmoningi visų konfesijų krikščionys suvokia po-konstantiniško (kai kurie teigia, „pokrikščioniško“, su kuo negalėčiau sutikti) Vakarų pasaulio naująją erą, kurioje Kristaus, gyvybės, aukščiausiojo žmogaus pašaukimo liudijimas turi esminę svarbą ir kur mes galime, privalome bendradarbiauti. Kartu mes rūpinamės Biblijos vertimu ir leidimais Lietuvos Biblijos draugijoje, kartu kiek įmanoma garsiau pasisakome už gyvybę ir žmogaus orumą. Mes regimai išpažįstame tikėjimą ir esame neregimoje maldos bendrystėje. O asmeniniame gyvenime tiek liuteronai, tiek visų konfesijų nariai kasdien vis rimčiau susidurs su trukdymu išpažinti tikėjimą, ugdyti vaikus, liudyti tiesą. Čia liuteroniška patirtis gali labai praversti. Tad ir norėčiau, linkėdamas Jums stiprybės, dar kartą pacituoti Martyno Liuterio žodžius, kad padėtų kasdieniuose apsisprendimuose: „Mano sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė. Nesaugu ir pavojinga veikti prieš savo sąžinę. Čia aš stoviu ir kitaip negaliu. Tepadeda man Dievas.“

Su geriausiais linkėjimais,

Vilnius, 2017 m. balandžio 25 d.

Comments