Kęstutis Kilinskas. Heinzo Guderiano atsiminimai: matematikas apie meną (NŽA nr. 1)

5305_guderian
Heinz Guderian, Kareivio atsiminimai, iš vokiečių kalbos vertė Rimvydas Užukukis, serija II pasaulinis karas, Vilnius: Briedis, 2016, 656 p. Dizainerė Emilija Dobrovolskienė

Naujųjų metų ir šventų Kalėdų proga skaitytojus pasiekė Vėrmachto generolo Heinzo Guderiano atsiminimai, išleisti lietuvių kalba. Pasaulinės auditorijos pripažinimo sulaukusi, tarp populiariausių Antrojo pa­saulinio karo atsiminimų minima ir savotiška žanro klasika tapusi knyga šį įvaizdį patvirtino dar kartą. Vos tik pasirodęs memuarų tiražas ėmė sparčiai nykti iš knygynų lentynų ir tapo šventine dovana ne vienam istorijos mėgėjui, karybos entuziastui ar profesionalui. Taigi išleistų memuarų populiarumas sukuria puikią progą pasvarstyti – ką Guderiano atsiminimai sako apie karą, „panzerius“ ir mus, mėginančius perkąsti autoriaus aprašomą stichiją. Juolab kad viešojoje erd­vėje Guderianas pristatomas tik kaip „tankų genijus, žmogus, ištobulinęs blitzkriego strategiją“ ir „maištingas Hitlerio priešininkas“. Tokie atsiminimų pristatyme ir anotacijoje naudojami archetipai labiau primena stereotipiškas rinkodarines pastangas sudominti kuo platesnį skaitytojų ratą ir labiau atspindi sovietų propagandos kurto, neįveikiamo vokiško ginklo pergalės mitą, nei užčiuopia esminius prūsiškojo karinio mąstymo genus ir jo ypatumus.

 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad Guderianas yra tipiškas, gal net idealus prūsiškos-vokiškos kariavimo kultūros ir tradicijos atstovas, per se įkūnijantis visos jos bruožus: generolas yra kilęs iš karininkų dinastijos ir laikomas jos tradicijų tęsėju, nuo pačių jauniausių dienų įgijęs karinį išsilavinimą, auklėtas vokiškos tvarkos, kariškos disciplinos bei garbės atmosferoje. Šios generolo būdo savybės, vertybių kodeksas ir jas lydintis išskirtinai mechaninis, instrumentinis požiūris į karą yra persmelkęs visą atsiminimų tekstą. Karas Guderianui yra mūšis, sprendžiamas tarsi matematikos uždavinys, kurio sėkmės formulė yra persvaros prieš oponentą sutelkimas ir jo nugalėjimas lemiamame mūšyje. Jeigu neįmanoma sutelkti resursų pergalei pasiekti, geriau visai nekariauti. Tokiu atveju karas Guderianui tampa beprasmiu reiškiniu, kadangi politinių tikslų įgyvendinti, neturint karinių resursų, yra tiesiog neįmanoma. Ši Guderiano nuostata itin išryškėja jam mėginant paaiškinti vokiečių kariuomenės nesėkmes antrojoje karo pusėje. Maskvos puolimo nesėkmės priežastimi Guderianas laiko armijų grupės „Centras“ dalies pajėgų nukreipimą į pietus Kijevui užimti, kitaip tariant, Hitleris kaltinamas nuolatiniu puolimo tikslų kaitaliojimu ir resursų išskaidymu, nužudžiusiu vokiečių viltį užimti Maskvą. Dar ryškiau minėtas aspektas išryškėja 1944–1945 m. įvykių aprašymuose, kai puolimo metu atsiskleidęs sąjungininkų žmogiškasis ir techninis potencialas bet kokias vokiečių pastangas kontratakuoti Vakarų ar Rytų frontuose paverčia beprasmiais, vokiečių kareivius naikinančiais ir karo eigos nekeičiančiais veiksniais.

Guderiano požiūriui į karo veiksmų lauką būdingas griežtas schematinis mąstymas, kuriuo naudojantis aprašomi kariniai veiksmai, nepaisant erdvės, kad ir kur jie vyktų – Rusijos platybėse, Ardėnų perėjose ar Atlanto pakrantėse. Tarsi puikus matematikas, gamtamokslio naudai išsprendęs Carlo von Clausewitzo­ užduotą klausimą, „Kas yra karas: mokslas ar menas?“, Guderianas aprašo puolimo kryptis ir gynybos rajonus, nurodo karo veiksmų teatre esančių kelių ir tiltų būklę, apibūdina oro sąlygų poveikį mūšio erdvei, išryškina kliūtis, tiksliai nurodo puolamų miestų ar regionų pavadinimus, kruopščiai suregistruoja šiose erd­vėse manevruojančių korpusų, divizijų, pulkų ir batalionų numerius bei jų veiksmus. Susidaro įspūdis, kad generolo galvoje esančią mąstymo schemą skirtinguose karo veiksmų rajonuose užpildo judančios karinės technikos kolonos ir žygiuojančių karių būriai. Šia prasme Guderiano žvilgsnis į karo veiksmus pasižymi konceptualumu, kuris būdingas strateginėmis kategorijomis operuojančiam, tačiau mūšio eigą lemiančių detalių iš akiračio nepametančiam strategui.

Karas šių atsiminimų autoriui yra reiškinys be emocijų. Vienintelis aspektas, dominantis Guderianą, yra jo kareivių moralinė būklė, ir tai visiškai nestebina, kadangi Guderiano autoritetas von Clausewitzas karą suvokė kaip moralinių jėgų kovą. Atsiminimuose nerasite pikantiškų generolo asmeninio gyvenimo detalių ar jausmingų meilės scenų, o skaitant atsiminimų eilu­tes apskritai kyla didelis klausimas, kokią reikšmę prūsiško muštro atmosferoje auklėtas generolas teikė šiltiems jausmams. Jausmingiausia atsiminimų akimirka ir nesąmoningu Guderiano jausmų proveržiu galime laikyti Rusijos kariuomenės įsiveržimą į gimtuosius Rytprūsius. Tik šioje atsiminimų vietoje išsiveržia jautrus generolo emocinis santykis su gimtąja žeme, kurios gynimą, kaip ir kiekvienas karys, jis laiko šventa pareiga. Guderiano išgyvenamą netekties liūdesį dar labiau paaštrina gimtojo krašto atskyrimas nuo Vokietijos, įvykęs atsiminimų rašymo metu.

Guderiano atsiminimai buvo parašyti praėjus vos keliems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, jam kalint amerikiečių kalėjime po aukščiausius nacių politinius ir karo vadus myriop pasmerkusio Niurnbergo tribunolo. Būtent tai, ko gero, nulėmė neigiamą Hitlerio ir nacių vadovybės vaizdavimą aptariamuose memuaruose. Generolo santykis su Hitleriu ir Niurnbergo tribunolo nuteistais generolais Alfredu Jod­liu ir Vilhelmu Keiteliu vaizduojamas kaip iš esmės konfliktiškas. Hitleris kaltinamas nuolatiniu generaliteto nuomonės nepaisymu, kišimusi į karininkų veik­los sferą ir tiesioginiu vadovavimu karo veiksmams. Vienintelis teigiamoje šviesoje reprezentuotas santykių su Hitleriu aspektas yra pastarojo tikėjimas Guderiano kuriamos tankų ir šarvuočių kariuomenės idėja ankstyvojoje jos raidos fazėje, kuris vaizduojamas kaip politinės vadovybės asmeninis pasitikėjimas Guderianu, nepaisant Vėrmachto generolų pasipriešinimo ir skeptiškumo jo idėjų atžvilgiu. Šioje vietoje reikia pasakyti, kad atsiminimų autoriui įtaką daro tuometinis politinis kontekstas, reikalaujantis pasmerkti nacių vadus ir pasiteisinti prieš vokiečių tautą, todėl paskutinės nacių pastangos formuoti liaudies šturmo būrius, įtraukiant į juos vaikus ir senius, pateikiamos kaip išimtinai Hit­leriui tenkanti atsakomybė. Guderiano atsiribojimas nuo politinių įvykių parodomas išryškinant karininko savivoką, nepaisant politinių jėgų tarnauti Vokietijai, taip sumenkinant vokiečių generalitetui krentančią atsakomybę už Antrojo pasaulinio karo sukeltus padarinius. Guderianas nebuvo teisiamas dėl karo nusikaltimų Niurnbergo tribunole, todėl jo pastangos atsiriboti nuo politikos ir smerkti nacių vadus yra visiškai suprantamos.

Visuomenėje įprasta manyti, kad tarp vokiečių tankų divizijų, žaibo karo ir Guderiano galime dėti lygybės ženklą, tarsi generolas buvo svarbiausias ir ryškiausias tankų ir šarvuotųjų dalinių bei jų panaudojimo mūšyje strategijos kūrėjas tarpukario Europoje. Rašydamas apie manevrinio karo idėjų raidą, Guderianas pamini jam įtaką dariusius britų ir austrų karo teoretikus, tačiau didžiausius nuopelnus vis dėlto priskiria sau, nors šioje vietoje reikia žinoti keletą aspektų. Pirma, formuluojant manevrinio karo idėjas, grįstas koncentruotais ir giliais tankų smūgiais, Guderianas anaiptol nepasižymėjo originalumu ir nėra išskirtinis mąstytojas. Apie tankų panaudojimą ateities karuose mąstė britai Basilis Henry‘s Liddellas Hartas, Johnas Frederickas Charlesas Fulleris, prancūzas Charles de Gaule‘is, sovietai Michailas Tuchačevskis ir Vladimiras Triandafilovas, austras Ludwigas von Eimmansbergeris. Antra, be Guderiano, šios idėjos buvo intensyviai vystomos ir Vokietijos kariuomenės motorizuotųjų dalinių vadovybės, pirmiausia generolų Osvaldo Lutzo ir Vollardo Bokellbergo. Būtent šių karininkų nurodymu 1937 m. Guderianas parengė žymųjį veikalą Dėmesio tankai! (Achtung – Panzer!), kuris buvo naudojamas kaip vadovėlis Vėrmachto tankų daliniuose. Atsižvelgiant į tai, reikėtų sakyti, kad Guderianas tebuvo vienas iš keleto manevrinio karo mąstytojų, susiklosčius palankioms aplinkybėms apibendrinęs Vėrmachte sklandžiusias tankų panaudojimo mūšyje idėjas, tačiau anaiptol ne vienintelis „Žaibo karo“ sumanytojas ar strategas. Išskirtine Guderiano idėja šiame kontekste galbūt galėtume laikyti tai, kad greitiems ir koncentruotiems tankų smūgiams, veikiantiems be pėstininkų, Guderianas skyrė karą nulemti galinčios jėgos vaidmenį.

Apibendrinant trumpoje apžvalgoje išsakytas mintis reikėtų pabrėžti, kad Heinzo Guderiano atsiminimai yra bene pirmoji ir vienintelė lietuvių kalba išleista knyga, kurios autoriui būdingas gilus karo reiškinio išmanymas ir konceptualus žvilgsnis į kariuomenės veiksmus. Taigi nepaisant ideologinio šleifo ir propagandinių klišių, Guderiano atsiminimų išleidimas yra neabejotinai teigiamas poslinkis lietuviškajame karinės literatūros lauke.