Lietuvos, bet teisingesnės. Neringą Klumbytę kalbina Tomas Vaiseta (NŽA nr. 1)

Neringa Klumbytė (g. 1974) – antropologė, Majamio universiteto Antropologijos departamento asocijuotoji profesorė, Majamio universiteto Havighursto Rusijos ir posovietinių studijų centro mokslinė bendradarbė, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių studijų instituto (LSTCESI) vyresnioji mokslo darbuotoja. Ji tyrinėja posovietinį ir pokolonijinį laikotarpį, valstybingumą ir nacionalizmą, žmonių socialines ir politines tapatybes, nostalgijos fenomeną, kasdienybės politiką ir vartojimo kultūrą. Šiuo metu kartu su LSTCESI mokslininkais Kristina Šliavaite, Monika Frėjūte-Rakauskiene, Andriumi Marcinkevičiumi ir Janina Koliato vykdo Lietuvos mokslo tarybos remiamą projektą „Socialinis ir istorinis teisingumas Lietuvoje: etninė ir generacijų dimensija“ (projekto Nr. LIP‐16159). Šio projekto tikslas – atskleisti, kaip skirtingų kartų ir skirtingų tautybių (lietuviai ir rusai) Lietuvos gyventojai patiria ir suvokia socialinį ir istorinį teisingumą. Šis tyrimas taiko kokybiškai naują teorinę prieigą analizuojant etninių santykių problematiką daugiakultūrinėje Lietuvos visuomenėje. Klumbyte kalbinome apie šio tyrimo sumanymą, problematiką ir pirmąsias įžvalgas.

Kas buvo tyrimo atspirties taškas? Kokios visuomenės problemos paskatino imtis būtent tokio – teisingumo klausimo?

Atsispyrėme nuo ankstesnių tyrimų, po kurių liko nemažai neatsakytų klausimų. Po 2003 m. prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo Rolandas Paksas, esu dariusi giluminį tyrimą, atlikau beveik du šimtus interviu, daugiausia Lietuvos kaimuose. Man rūpėjo žmonių politinės tapatybės, jų ryšys su tauta, valstybe, kaip jie išgyvena ir suvokia perėjimą iš autoritarinės į demokratinę valstybę.

Tuomet dauguma žmonių kalbėjo labai panašiai: jie jautėsi atskirti, daug kalbėjo apie teisingumą ir neteisybę. Pamenu, kad senesnieji kaimo gyventojai net sakydavo, kad tikėjosi Lietuvos, bet teisingesnės. Taigi jau tada atkreipiau dėmesį į pasikartojantį teisingumo motyvą, kad kalbėdami apie politiką žmonės vartoja moralinius argumentus.

Paskui stebėjau ir kitus rinkimus. Tyrinėjau Arūno Valinsko įkurtos Tautos prisikėlimo partijos santykinę sėkmę. Buvo labai įdomu, kodėl žmonės balsuoja už šoumenus. Beje, europiniame ir pasauliniame kontekste mes atkartojome tam tikras naujas juoko politikos tendencijas: nemažai šalių į valdžią buvo renkami šoumenai, komediantai, netgi tikri klounai. 2010 m. Brazilijoje San Paulo gyventojai 1,3 mln. balsų išrinko į kongresą Francisco Everardo Oliveirą Silvą, tikrą klouną, kuris per rinkimų kampaniją sakydavo, kad jei jį išrinks, jis padės „visoms brazilų šeimoms… ypač savo šeimai“. 2012 m. italų komikas Beppe Grillo ir jo partija laimėjo parlamento rinkimus. Jis siekęs pakeisti italų politikus „žinančiais, sąžiningais ir skaidriais piliečiais“. Islandijoje Reikjaviko, kur gyvena apie 60% šalies gyventojų, mero rinkimus 2010 m. laimėjo vienas iš populiariausių juokdarių Jónas Gnarras su savo Geriausia partija.

Lietuvos kontekste man buvo įdomu atsakyti: kaip galėjo atsitikti, kad mūsų šalies piliečiai, po Sąjūdžio ir nepriklausomybės atgavimo laikę demokratiją labai rimtu reikalu, balsavo už juokdarius? Ką tai reiškia? Tuomet vėl iškilo teisingumo klausimas. Tai buvo moralinis balsavimas. Šį reiškinį pavadinau moraliniu pilietiškumu, nes balsuodami žmonės išreikšdavo savo viltis, kad valdžia bus skaidresnė, atskaitingesnė ir jautresnė visiems socialiniams sluoksniams. Ir po 2008 m., kalbėdami apie savo balsavimą rinkimuose, ypač vyresniosios kartos atstovai sakydavo, jog jiems svarbu, kad būtų „geras žmogus“, „sąžiningas žmogus“.

Norėjau giliau suprasti šį teisingumo reiškinį: kaip žmogus sieja save su aplinka, su kitais žmonėmis, su valstybe, jos politika ir istorija. Savo tyrime norime atsakyti į svarbius teorinius klausimus: koks yra santykis tarp etniškumo, atskirties ir socialinio bei istorinio teisingumo patirčių ir sampratų, kada teisingumas vienos etninės grupės ar individų atžvilgiu tampa neteisingumu kitos grupės ar individų atžvilgiu, kaip atskirties ir teisingumo patirtys pasiskirsto tarp skirtingo amžiaus, lyties, socialinio statuso individų, kaip socialinės atskirties patirtys persipina su istorinio teisingumo sampratomis.

Į teisingumo klausimą atkreipėte dėmesį prieš penkiolika ar dešimt metų, bet atrodo, kad jis išliko svarbus iki mūsų dienų, nors visuomenės gyvenime dešimtmetis nėra jau toks mažas laiko tarpas. Ar situacija nesikeičia?

Sakyčiau, kad situacija ir keičiasi, ir ne. Minėtas moralinis diskursas siejasi ir su sovietiniais laikais, kai jis buvo labai ryškus ir matomas. Tuomet egzistavo moralinis reguliavimas per partinius, profesinius, darbo ir kasdienius santykius: įvairūs kolektyviniai svarstymai ir pasmerkimai, skundai ir kaimynų stebėjimai. Nors ir pasikeitęs, moralinis santykis su valstybe, visuomene ir individais tebėra išlikęs, jis iškyla net ir netikėtose situacijose. Pavyzdžiui, prisimenu pasakojimą, kaip žmogus nuėjo į parduotuvę, paprašė silkės ir parodė, kurios norėtų, o pardavėja atsakė: „Nu, bet jau didžiausią išsirinkote“, suprask, kitiems paliko blogesnes. Moralinis reguliavimas visuomenėje tebeegzistuoja ir teisingumo klausimai nuolat keliami.

Per 2012 m. Seimo rinkimus šis moralinis diskursas taip pat buvo labai matomas, o apie 2016 m. rinkimus negalėčiau daryti išvadų.

Galbūt galėtume sakyti, kad iš pradžių rinkome juokdarius, o pernai išrinkome perdėtai rimtus, bent viešai labai akcentuojančius moralines vertybes. Tačiau pereikime prie kito svarbaus tyrimo aspekto – etninių santykių klausimo. Kodėl rinkotės tyrinėti skirtingas etnines grupes? Toks pasirinkimas lyg ir suponuoja mintį, kad gali būti, jog, tarkime, rusakalbiai patiria ar jaučiasi patiriantys daugiau neteisingumo nei lietuviai (juk standartiškai mąstant, mažuma visada „turi“ kentėti labiau nei dauguma), nors abejočiau, ar Lietuvoje esama tikrų etninių įtampų. Kodėl negalima buvo klausti žmonių apie teisingumą, neklausiant apie jų tautybę?

Bet pagrindinė metodologinė tyrimo idėja ir yra neskirstyti žmonių į grupes. Mes vartojame žodžius „rusakalbiai“ ir „lietuviai“ pačiame projekte, bet tai nėra analitinės sąvokos.

Iš preliminarių duomenų galėčiau teigti, kad etniškumas apskritai kasdienybėje daugumai nėra svarbus. Vilniuje dalis žmonių gyvena daugiakultūrinėje ir daugiatautėje aplinkoje, moka lietuvių, rusų ar lenkų kalbas. Jie skiriasi nuo tų, kurių nesieja tokios patirtys.

Tačiau yra ir kitas procesas – minėtasis ribų brėžimas, kurį galime stebėti žiniasklaidoje, kai svarstomas, pavyzdžiui, rusakalbių tariamas nelojalumas Lietuvai. Šis procesas kuria ribas, sureikšmina etninius skirtumus. Viena vyresniosios kartos vilniečių šeima skundėsi, kad uždraudė rusiškus kanalus. Jie nebegali žiūrėti jiems įdomių kultūrinių programų, kurias visą laiką žiūrėjo. Jiems tai atrodo labai neteisinga. Jie mano, kad ir Lietuvos televizijoje taip pat pilna panašios propagandos.

Rusakalbių atžvilgiu iš karto galima išmesti etninę kortą, nors jei palygintume, ką kalba rusakalbiai ir lietuviai, pamatytume, kad kai kurių socialinių sluoksnių diskursas labai panašus. Tačiau iš žiniasklaidos kartais susidaro įspūdis (čia turiu omeny delfi.lt kai kuriuos straipsnius 2014–2016 metais), kad nelojalumu a priori gali būti įtariami rusakalbiai, ne lietuviai.

Mes visi esame piliečiai su labai giliomis šaknimis ir ryšiais su žmonėmis, daiktais, žeme, todėl kalbėti tik apie vienos grupės nelojalumą nėra prasminga. Iš mano interviu Vilniuje susidaro įspūdis, kad dalis žmonių, kurie užaugę Vilniaus daugiatautėje aplinkoje, bijo net ir kelti teisingumo klausimą. Galėtume svarstyti, ar tai nėra nutildyta grupė. Tai įdomu, nes save priskiriantys lietuviams labai garsiai reiškia mintis dėl įvairių neteisybių, o štai minėta gyventojų dalis, atsižvelgiant į politinį kontekstą, ypač po Krymo aneksijos, galbūt bijo būti apšaukta nelojalumu Lietuvai.

Žinoma, neneigiu, kad etniškumas gali tapti svarbia kasdienybės ar politikos dalimi ir pavirsti didelių konfliktų priežastimi. Geri kaimynai gali tapti priešais, kaip rašė norvegų antropologė Tone Bringa apie vieną Bosnijos kaimą, kur tyrinėjo bosniakų ir kroatų bendruomenę šešerius metus, prieš 1993 m. karą ir po jo. Mūsų projekte bandome pasižiūrėti ne tik, kas yra teisingumas, bet ir kas yra etniškumas. Siekiame žiūrėti į visuomenės visumą ir jos įvairovę, nebrėždami ribų, bet atkreipdami dėmesį į tai, ar šios ribos yra išskiriamos tarptautiniame, nacionaliniame, tautinių bendrijų ar kasdieniame žmonių tarpusavio santykių lygmenyje. Tai ir yra tyrimo naujumas, kad nekalbame apie etnines grupes, bet kalbame apie mūsų įvairią visuomenę ir tikriname, kokiais atvejais teisingumo kontekste etniškumas tampa svarbus.

Abejoju, ar galime absoliutinti ir vien priekaištauti kad ir tai pačiai lietuviškai žiniasklaidai, nes ir minėtos Krymo okupacijos kontekste prisimenu ne vieną straipsnį ar komentarą, kuriame kaip tik buvo raginama neišskirti rusakalbių, nedemonizuoti jų ir nepriešinti su likusia Lietuvos visuomene.

Jokiu būdu negalima absoliutinti, bet mano minėti dalykai labiausiai krenta į akis. Štai ir prieš kelias dienas skaičiau 2015 m. lrytas.lt straipsnį apie Vilniaus Literatūrinį Aleksandro Puškino muziejų. Jo antraštė skelbė: „Rusų poetas – rusiška ir tvarka“, o rašyta apie muziejuje kilusias problemas – sandėlyje suverstus daiktus ir pan. Žinutė akivaizdi – netvarka susiejama su rusiškumu, nors iš tikrųjų tai yra Lietuvos biudžetinė įstaiga.

Tokiame kontekste turbūt galime kelti klausimą, koks etninių mažumų santykis su visa visuomene, ar esama integracijos problemų? Ar rusakalbiai jaučiasi visaverčiais šios visuomenės nariais?

Integracijos ir lojalumo klausimai labai platūs ir sudėtingi, į juos nėra paprasto atsakymo. Jei, pavyzdžiui, žmogus sako, kad švenčia Didžiojo Tėvynės karo pergalę, mes jau vertiname įtariai, ar jis nėra nusistatęs prieš Lietuvą, mūsų oficialią istorijos sampratą. Tačiau galėtume pasigilinti į žmogaus biografiją ir pažiūrėti, ką jam reiškia Antrasis pasaulinis karas.

Štai konkretus pavyzdys. Vieno pašnekovo tėvas, gyvenęs Stalingrade, per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo prie Japonijos, o kai grįžo namo, rado miestą sulygintą su žeme. Gyveno kurį laiką rūsyje, kol jam pasiūlė atvažiuoti į Lietuvą. Jo sūnus užaugo čia, sūnaus dukra ištekėjo už lietuvio, o anūkai laisvai kalba lietuviškai, eina į lietuviškas mokyklas. Antrasis pasaulinis karas ir tėvo gauti medaliai pašnekovui reiškia jo šeimos istoriją, kaip ir mums yra svarbios mūsų šeimų istorijos. Tai nereiškia, kad jis remia Putino revizionistinę politiką.

Integracijos klausimas dar sudėtingesnis. Tai nėra lengva nustatyti, bet kur kitur jie gali būti labiau integravęsi nei čia, Lietuvoje, kurioje užaugo? Girdėjau įvairių istorijų, kaip Lietuvoje gyvenantys rusakalbiai nuvyksta į Rusiją ir iš jų ten šaipomasi, kad jie nemoka normaliai rusiškai kalbėti, kad yra iš „Pabaltijo“. Kai kurie iš jų nesijaučia priklausantys visiškai nei ten, nei čia, ir niekada nesijaus. Viena moteris man prisipažino, kad pavydi tiems, kurie turi savo tautą ir valstybę ir kuriems viskas labai aišku, o ji nuolat savęs klausia, kas ji yra.

Taigi yra žmonių, kurie jaučia spaudimą, kad turi būti viena valstybė ir viena tauta, nors mūsų gyvenimai daug sudėtingesni. Į daugiaetniškumą, daugiakultūriškumą galėtume žiūrėti kaip į privalumą, ne trūkumą. Štai Amerikoje daugiasluoksnė žmogaus tapatybė nieko nestebina, ir priešingai, jeigu esi, tarkime, šimtaprocentinis lietuvis, tai yra daug keisčiau.

Turiu prisipažinti, kad man šiek tiek keistai skamba teiginys, kad žmogaus daugiakultūriškumas Lietuvoje nėra lengvai priimamas. Gal taip yra dėl to, kad esu iš Vilniaus ir man nuo mažens įprasta, kad supa įvairių tautybių ir mišrių šeimų žmones. Tad atrodo savaime suprantama, kad žmonių esama labai įvairių tautybių ir tapatybių. Gal jūsų išvados kyla ne iš pastebėjimų Vilniuje?

 

Ne, būtent iš Vilniaus ir Klaipėdos. Žinoma, dažniausiai visi sako, kad jokios diskriminacijos nejaučia, kaip minėjau, Vilniuje, remiantis preliminariais duomenimis, galima teigti, kad etniškumas nėra kasdienybėje svarbus, bet klausimai, kas aš esu, jaunosios kartos yra keliami. Mes jų galbūt tiesiog negirdime. Dabar Rusų dramos teatre rodo pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatytą spektaklį #tevyne. Jame rusakalbiai aktoriai taip pat ieško atsakymo į klausimą, kas aš esu, bando suvokti savo daugiakultūriškumą. Vaidinime yra komiška situacija, kur veikėjas sako, kad jo, rodos, tėvas yra rusas, motina lenkė, o jis yra amerikietis. Visi ima juoktis. O kodėl? Tai juk žmogaus pasirinkimas. Kodėl jis turi būti vienas arba kitas?

Suprantu, kad klausimas kiek ankstyvas, nes tyrimas anaiptol dar nėra baigtas, bet vis dėlto neišvengiamai reikia paklausti: kodėl žmonių kalbėjime iškyla būtent teisingumo klausimas?

Aš neturiu atsakymo į šitą klausimą. Galėčiau svarstyti, kad tai turi genealogines sąsajas su sovietmečiu. Tuomet žmones į įvairias institucijas rašydavo laiškus ir skundus, mėgindami moraliniais argumentais paveikti valstybę. Kai nebuvo demokratinių politinio dalyvavimo formų, tai viešajame gyvenime buvo priimtina, iš principo – ir skatinama. Tad aš matau ryšį su sovietine praeitimi, bet kodėl tai išliko po tiek daug metų, atsakyti sunkiau.

Be to, nuo Sąjūdžio viešoji politika labai suaktualino teisingumo klausimą. 1988 m. pavasarį pasirodė pirmieji straipsniai apie tremtis, kuriuose ši patirtis permąstoma kaip išgyventa neteisybė. Beje, etniškumo problema išryškėja jau tada. Kai skaitai pirmuosius atsiminimus, pavyzdžiui, Dalios Grinkevičiūtės, ten vardijama, kad kentėjo ne tik lietuviai, bet ir kitos tautos – rusai, suomiai ir t. t. Bet vėliau tremties ir kančios diskursas susiejamas tik su lietuvių tauta. Galima sakyti, kad mūsų suverenumas buvo kuriamas teisingumo atstatymo pagrindu.

Istorinio teisingumo klausimai tebėra labai aktualūs. Pavyzdžiui, kalbindama kaimų gyventojus, daug klausinėjau apie partizanus. Kalbėjimas apie juos keičiasi – partizaninis pasipriešinimas įgauna vis daugiau reikšmės ir vis labiau heroizuojamas. Šia prasme valstybės atminties politika daro įtaką mūsų mąstymui. Pamenu, kaip vienose kapinėse sutinku moterį, ji ima pasakoti apie ištremtus tėvus ir apsiverkia. Tada aš pagalvojau: ar ji ir sovietmečiu taip kalbėjo? Ar tai, kad mes dabar akcentuojame kančią ir neteisybę, kurią patyrėme per tremtis, nepaskatino žmonių permąstyti savo individualių istorijų?

O tame kaime senosios gyventojos prisimena labai įvairias istorijas. Pavyzdžiui, jos svarsto, ar jų kaime buvo tikrų partizanų. Taip matome, kad partizanų idealas jau susiformavęs, todėl nori jų atrasti ir pas save. Bet jos prisimena, kaip partizanu buvęs kaimynas padarė kažką blogo, nors ir stribai degino trobas. Tada aš klausiu, kodėl jūs nekaltinate tų stribų, nuo kurių nukentėjote, o kaltinate kaimyną, kuris buvo partizanas? Visas pyktis išliejamas ant kaimyno. Gal ir dėl to, kad daug metų buvo propaguojama, jog partizanai yra banditai. Tai greičiausiai paliko savo pėdsaką.

Viename straipsnyje esate rašiusi, kad nostalgija sovietmečiui yra susijusi su noru išlaikyti orumą, t. y. žmonės teigiamai kalba apie sovietinius laikus, nes jiems trūksta orumo dabar ir tai yra vienintelis būdas jo įgauti. Ar galima būtų sakyti, kad kalbėjimas, jog sovietmečiu būta daugiau teisingumo, nors visi suprantame, kad tai nėra tiesa, yra susijęs su panašiais siekiais?

Nostalgiški prisiminimai yra teisingumo diskursas. Į prisiminimus apie praeitį, kuriuos įvardijame kaip sovietmečio nostalgiją, neturėtume žiūrėti kaip į istorinius faktus. Nostalgija yra labai aiški dabarties kritika. Teigdami, kad anksčiau buvo geriau, kad galėjo nusipirkti automobilį, pasistatyti namą, išleisti vaikus į stovyklas, išvažiuoti į kurortą, t. y. lokalizuodami save praeityje, žmonės siekia atstatyti orumą. Jie nenori savęs suvokti kaip socialiai atskirtų, kaip kitokių piliečių nei tie, kurie gyvena geriau. Tad nostalgiškas kalbėjimas yra būdas save pripažinti ir prašymas būti pripažintam.

Bet man įdomu, kad nostalgijos diskursas mus gąsdina. Juk tai yra žmonių prisiminimai, jie visada yra subjektyvūs, fragmentiški. Pavyzdžiui, sako: „Oi, sovietmečiu mes karvėms duodavome duoną ėsti“. Tai yra faktas. Bet pažiūrėkime, kodėl taip atsitiko. Duona būdavo labai pigi ir subsidijuojama. Tai nereiškia, kad sovietmetis buvo rojus, bet norėdami įrodyti, kad buvo geriau, žmonės išrenka tam tikrus faktus. Tai yra jausminis diskursas, prašymas būti pripažintiems.

Nostalgijos neturėtume bijoti, bet prisiminus Ainės Ramonaitės tyrimus, kurie rodo, kad pagal santykį su sovietmečiu galima geriausiai atspėti, už ką žmogus balsuos per rinkimus, galime sakyti, kad ta nostalgija politiškai veikia mūsų dabartį.

Bet žmonės balsuoja taip ne dėl to, kad jaučia nostalgiją. Jų balsavimas yra ir nostalgijos, ir politinės tapatybės išraiška. Žinoma, kad nostalgija siejasi su politine tapatybe. Kaimuose aiškiai mačiau, kad tie, kurie jaučia nostalgiją, balsavo (tuo metu) už socialdemokratus, Tvarką ir teisingumą, Darbo partiją, o tie, kurie patyrė tremtį ar kitas represijas, balsavo už konservatorius.

Kai kovoji su nostalgija, ginčijiesi su tuo, kaip žmonės supranta istoriją. O istoriją jie supranta taip todėl, kad patiria socialinę atskirtį. Mano nuomone, kovoti reikia su socialine atskirtimi, ne su nostalgija. Socialinė atskirtis yra kiekvienos gerovės valstybės iššūkis, tačiau tai nėra tik ekonominis procesas. Žmonės ją patiria matydami produktų reklamas ir negalėdami būti vartotojais, skaitydami apie gero gyvenimo stilius, kurie jiems nepasiekiami, arba girdėdami, kad jie yra nepatikimi piliečiai, nes jaučia nostalgiją.

Ne visas, beje, sovietmečio reprezentacijas ar prisiminimus turėtumėm vadinti nostalgija. Aš nostalgiją apibrėžiu kaip „geresnių laikų“ prisiminimus, kuriuose minima nebeegzistuojanti erdvė ir laikas, jos romantiškai ilgimasi, kartu jaučiami praradimo, negrįžtamumo, išvietinimo jausmai, kartais didelis liūdesys ir sąstingis.

„Socialinė atskirtis“ pastaraisiais metais tapo labai populiaria priežastimi aiškinti daugelį socialinių ir politinių reiškinių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Brexit ir Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu būtų tik akivaizdžiausi pavyzdžiai, bet vis dėlto retai būna aišku, kas iš tikrųjų turima galvoje. Apie kokią socialinę atskirti kalbate jūs ir kokia ji yra Lietuvos visuomenėje?

Iš tiesų atskirtys yra labai įvairios ir subjektyvios. Tai yra modernios valstybės fenomenas. Jeigu galvotume apie kokias nors medžiotojų ir rinkėjų bendruomenes, ten atskirties turbūt nerastume, nes buvo mažos gentinės bendruomenės. Rastumėm statusų skirtumus, individus, kurie nebūdavo priimami į bendruomenę, ar dėl savo ypatingų savybių būdavo laikomi žiniais ir pan.

Bet modernioje valstybėje mes galime kalbėti apie įvairias atskirtis. Iš savo ankstesnių tyrimų daugumą kaimo gyventojų galėčiau priskirti socialinės atskirties grupei. Mieste žmonių patirtys yra labai įvairios. Kaip minėjau, socialinė atskirtis yra ir subjektyvus patyrimas, iš kur tu ateini, kas tu esi visuomenėje, kaip tu suvoki save.

Ar nemanote, kad kalbėdami apie žmones, patiriančius socialinę atskirtį, pernelyg juos viktimizuojame, sukuriame tam tikrą diskursą, kuriame jie tėra pasyvūs objektai, ir tai galiausiai paveikia net tų pačių žmonių mąstymą ir elgseną, jie patys pradeda save suvokti tik kaip bejėges aukas?

Galbūt priklauso nuo konkretaus konteksto, reikėtų žiūrėti į konkrečius atvejus. Iš principo taip, priskyrimas „socialinės atskirties grupei“ yra ir tam tikra tapatybių politika, kuri gali kurti ir priklausomybę, jei kalbame apie paramą, ir tam tikrą savęs suvokimą.

Tačiau socialinė atskirtis yra struktūrinis reiškinys, kuris turi labai daug priežasčių. Harvardo universiteto profesorius Robertas D. Putnamas neseniai išleido knygą Our Kids: The American Dream in Crisis (2015), kur kalba apie tai, kad amerikietiškos sėkmės idėja, jog jei esi talentingas ir sunkiai dirbsi, tau pasiseks, nebeveikia.

Putnamas tyrinėjo, kaip tame pačiame mieste, patiriančiame ekonominį nuosmukį, išsiskiria vaikų likimai. Prisimenu jo paskaitą Majamio universitete. Jis klausė, kas atsitinka, pavyzdžiui, jei du jaunuoliai – vienas iš pasiturinčios, o kitas iš neturtingos šeimos – ima vartoti narkotikus ir patenka į bėdą? Pasiturinčio tėvai pasamdys geriausią teisininką, gerą psichologą ir paguldys į gerą kliniką. O neturtingo jaunuolio? Jei jo šeimoje – dar keli vaikai ir darbo neturintys tėvai? Po Putnamo paskaitos atsistojo vienas studentas ir iš pradžių mandagiai, o paskui jau pakėlęs balsą su skausmu klausė, tai „ką daryti?“, kaip padėti šiems žmonėms? Jis buvo Afrikos amerikietis ir, manau, visas problemas pažino geriau ir iš arčiau, nei dauguma kitų studentų. Putnamas nesugebėjo tuomet atsakyti į jo klausimą.

Ne visada moksliniai darbai pateikia einamosios politikos sprendimus, jie turi būti padaryti valstybės valdymo sektoriuose. Modernioje visuomenėje mes negalime palikti socialinės atskirties klausimų išspręsti patiems individams.