Virginija Cibarauskė. Komplikuota (daugialypė) literatūrinė biografija: Sigito Parulskio atvejis (NŽA nr. 7)

Literatūrinė biografija – sankcionuotas išskirtinumas ir savikūra

Tradiciškai kūrėjo ir jo kūrinių išskirtinumas aiškinamas kaip nulemtas specifinės kūrėjo prigimties, psichofizinių ypatybių ar net psichopatologijų[1]. Tuo tarpu literatūrinė biografija – kultūros semiotiko Jurijaus Lotmano terminas – dėmesį kreipia ne į kūrėjo prigimtį, o į sistemingą savęs kaip kūrėjo formavimo(si) procesą, kuriam didžiausią įtaką daro kultūrinis kontekstas. Pasak Lotmano, „‘Nebiografinis’ ir biografinis gyvenimas skiriasi tuo, kad antrasis realius atsitiktinius įvykius perfiltruoja per epochos kultūros kodus (didžių žmonių biografijas, meno – ypač teatro – tekstus ir kitus ideologinius modelius). Kultūros kodai ne tik atrenka relevantiškus faktus iš visų gyvenimo poelgių, bet programuoja ateities elgseną, artindami ją prie idealiosios normos“[2]. Kitaip tariant, biografinis gyvenimas – tai išskirtinio kultūros subjekto išskirtinis gyvenimas. Tačiau išskirtinumas privalo atitikti konkrečioje kultūroje funkcionuojančią išskirtinumo sampratą. Šią sampratą teikia Lotmano minėtos didžių žmonių biografijos, taip pat literatūros tekstai. Šis procesas ypač intensyvus literatūrocentriškose kultūrose, kuriose poeto ar poetės literatūrinės biografija atliepia ir tuo pat metu formuoja skaitytojų lūkesčius bei elgsenas. Perfrazuojant Vytautą Kavolį, ne tik meno kūrinys, bet ir literatūrinė biografija „atlieka nenumatytas ir neatpažintas (tačiau, nepaisant to, reikalingas) psichologines ir kultūrines funkcijas“[3].

Literatūrinės biografijos kaip pavyzdžio, į kurį būsimieji rašytojai galėtų lygiuotis, būtinybę itin tiksliau nusakė Mindaugas Kvietkauskas 1996 m. Poetiniame Druskininkų rudenyje skaitytame pranešime: „Jaunam žmogui, ateinančiam į literatūrą, įtaką pirmiausia daro ne ryškios estetinės programos, ne giliaprasmės pasaulėžiūros tezės, ne virtuoziški profesionalų stiliaus žaidimai. Tai perprantama daug vėliau. Pirmosios įtakos dažnai būna net nepastebimos, neįsisąmonintos, todėl daug ilgiau išlieka. Bendraujant su autoritetingais poetais dar neapčiuopiamas jų minčių tūris, tačiau įsimenama kitkas – laikysena, manieros, tiesiog gyvenimo, o ne kūrybos stilius. Tai poreikis identifikuotis literatūriniame sociume, susirasti savąją kaukę. […] Įsivaizduoti save kaip poetą imama gal net nesąmoningai identifikuojantis su kitų laikysenomis, ir jei tam tikru metu nepajuntama diskomforto, svetimas įvaizdis (ar kelių įvaizdžių samplaika) gali tapti savivaizdžiu“[4].

Bendriausia prasme tai reiškia, kad norintis būti poetu privalo iš anksto žinoti, kas ir koks yra poetas. Subjektas, turėdamas kelis poetų modelius, iš jų sąmoningai arba ne išsirenka sau artimiausią, į jį lygiuojasi, pagal jį koreguoja savo elgseną. Pastaroji apima labai įvairias praktikas: nuo tekstų rašymo iki išvaizdos ir bendravimo stiliaus. Sėkmės atveju šią elgseną kiti literatūros lauko dalyviai atpažįsta ir pripažįsta kaip tinkamą ir narį įsileidžia į literatūros lauką. Praktiškai tai reiškia, kad poetu ne tik ar ne tiek gimstama, o tampama. Kita vertus, literatūrinė biografija nėra kaukė, kuria pridengiama tikroji savastis. Tai sudėtinis kultūros tekstas, kuris sąveikauja su paskiro subjekto psichologinėmis duotimis, todėl gali būti interiorizuojamas ir pamažu tampa savasties dalimi. Svarbu tai, kad literatūrinė biografija nesutampa nei su realia rašytojo biografija, nei su jo ar jos savivaizdžiu, nei su meniniame pasaulio modelyje funkcionuojančiu pasakotoju ar lyrinio subjektu.

Siekdama pagrįsti išsakytas prielaidas aptarsiu konkretų atvejį: sudėtingą literatūrinę poeto-emigranto/literatūros seržanto Sigito Parulskio biografiją. Parulskio literatūrinė biografija priklauso Lietuvos literatūros lauke XX a. pabaigoje itin aktualiam rašytojo-svetimo literatūrinės biografijos tipui, kurio pagrindą sudaro rašytojo išskirtinumas, grindžiamas negebėjimu atitikti kasdienių reikalavimų ir normų. Šis biografijos tipas artimas romantinei kenčiančio kūrėjo-genijaus sampratai. Rekonstruojama būtent XX a. pabaigos Parulskio literatūrinė biografija, t. y. apsiribojama periodu, kai Parulskis literatūros lauke buvo vienas svarbiausių jaunosios kartos poetų ir kritikų. Tai, kad save svetimu, dvasiniu emigrantu vadinantis poetas to meto literatūros lauko dalyviams priminė „kietuolį“[5], nihilistišką žemdirbiškojo pasaulėvaizdžio dekonstruktorių[6], atskleidžia šios literatūrinės biografijos kompleksiškumą.

Literatūrinės biografijos rekonstrukcija: metodologinės ir kitos problemos

Rekonstruojant literatūrinę biografiją svarbios kelios plotmės. Visų pirma, kūrėjo savivaizdis, atsiskleidžiantis interviu, pasisakymuose apie kūrybą, gyvenimiškas nuostatas ir pan. Antra – recepcija: recenzijos, apžvalgos, amžininkų atsiminimai. Recepcijos tekstai parodo, kaip rašytoją bei jo kūrybą mato, vertina kiti. Literatūrinę biografiją neabejotinai įtakoja rašytojo meninis pasaulio modelis, jo specifika. Ypač tam tikrų žanrų kūrėjų – poetų, eseistų – kalbantysis neretai tapatinamas su autoriumi, autoriui imamos priskirti jo personažų biografijos, psichologinės ypatybės. Ne mažiau svarbi ir vadinamoji literatūros lauko „linksmoji mitologija“ – gandai, anekdotai ir pan.

Lietuvių literatūros istorikai pastarojo tekstų korpuso privengia, ypač tais atvejais, kai kalbama apie kanoninių autorių biografijas. Pavyzdžiui, Antano Baranausko kūrybai ir asmeniui skirtoje diskusijoje literatūrologė Brigita Speičytė teigia, kad „reikia atsižvelgti – kaip ir kalbant apie tekstus, taip ir apie biografiją – į autorinę valią“, tai reiškia „jeigu apie žmogaus intymų, privatų gyvenimą neduoda spręsti jo paties valia likę tekstai, galbūt apie tai ir neverta svarstyti“[7]. Vis tik pokalbyje vis sugrįžtama prie diskusijos apie Baranausko romantinį gyvenimą. Eliminuoti šios temos nepavyksta, nes gandai, spėlionės apie šią Baranausko gyvenimo plotmę giliai įsirėžę į kultūros subjektų atmintį, taigi, yra Baranausko literatūrinės biografijos dalis. Todėl jei laikomės Speičytės nusakytos strategijos, iš esmės tiriame tik savivaizdį, kuris nebūtinai sutampa su realia literatūrine biografija.

Be to, neretai pernelyg pasitikima kūryba – kūrėjo asmenybę linkstama rekonstruoti iš meninių tekstų. Pavyzdžiui, Vytauto Kubiliaus Salomėjai Nėriai skirtoje monografijoje gausu tokių ir panašių teiginių: „su džiaugsmu ir viltimi poetė bėgo savo pirmuosiuose eilėraščiuose nuo žemės“[8] ir pan. Specifiška, kad poetų ir poečių biografijos iš esmės konstruojamos pagal tą patį „sielvartingos pasaulėjautos“ (Kubiliaus terminas[9]) ir tragiško likimo modelį. Atidesnio dėmesio vertas klausimas, kiek tokio tipo monografijos formuoja pačių literatūros lauko dalyvių savivaizdį, elgseną ir pan.

Medžiaga Sigito Parulskio (g. 1965) literatūrinei biografijai rekonstruoti itin gausi ir įvairi. XX a. paskutiniu dešimtmečiu Parulskio aktyvumas literatūros lauke didelis, veiklos trajektorijos – įvairiapusės: išleidžia 3 poezijos rinkinius, rašo provokatyvias recenzijas, kurias publikuoja tiek dienraščiuose Lietuvos aidas[10], Lietuvos rytas[11], tiek ir kultūriniuose leidiniuose – mėnraštyje Metai[12], savaitraštyje Šiaurės Atėnai[13]. Be to, rašo eseistiką. Kaip atskiras tekstų korpusas išskirtini Parulskio ir Marčėno bendri interviu, pokalbiai[14]. Parulskis kviečiamas atsakyti į prestižinių kultūrinių leidinių, tokių kaip Pergalė (vėliau – Metai), Literatūra ir menas anketų klausimus, dalyvauja įvairiose diskusijose[15]. Tai, viena vertus, žymi kultūrinį veiklumą, aktyvumą, kita vertus, atskleidžia, kad Parulskis aptariamu periodu buvo aktualus ir poezijos lauke vertinamas. Viena iš tokios ankstyvos sėkmės priežasčių – Parulskio literatūrinė biografija išreiškė to meto vyraujančias literatūrines bei platesnio pobūdžio kultūrines tendencijas.

Literatūrinės biografijos rekonstrukcija tais atvejais, kai medžiagos itin gausu, tampa problemiška, nes neįmanoma „rekonstruoti“ vientisą, nuoseklų paveikslą. Išryškėja pažiūrų nenuoseklumai, dažnai paneigiama vos prieš kelis metus išsakyta pozicija. Dėl to kyla klausimas, kokia medžiaga pasitikėti, o ką laikyti nesvarbiais faktais. Aš pasirinkau relevantiškais laikyti tuos aspektus, kurie kartojasi, yra aktualizuojami daugiau nei vieną kartą. Kita vertus, tai leidžia literatūrinę biografiją suvokti kaip lankstų, dinamišką ir nevienareikšmį darinį. Be to, Parulskio atveju iškyla specifinė savivaizdžio ir recepcijos neatitiko problema: tai, kaip save pristato rašytojas, nesutampa su tuo, kaip jį mato, kokius vaizdinius jam apibūdinti pasirenka kiti literatūros lauko dalyviai. Didžiausias dėmesys straipsnyje tenka savivaizdžiui ir recepcijai, kurių pagrindu išskiriamos dvi literatūrinės Parulskio biografijos ašys: poeto-svetimojo ir literatūros seržanto vaizdiniai.

Modeliavimas ir tariamas maištas

Savikūra, literatūros poveikiu kasdienėms elgsenoms Parulskis domėjosi ir net (neakademiškai) šį reiškinį tyrinėjo. Pavyzdžiui, 1992 m. esė „Apie muiliną liežuvį“ poetas fiksuoja situacijas, kuomet stebėdamas kasdienybės vyksmą pradeda jį ir savo elgseną struktūruoti pagal „poetinio mąstymo“ dėsnius: „žiūri į tėvą, kaustantį kumelę, ir galvoji: štai tau eilėraštis“[16]. Fiksuojama, kad dažnai kasdienybėje išpildomi ar pritaikomi tam tikri „poetiniai, meniniai modeliai“, imamas „modeliuoti elgesys“: „Dirbdamas kokius darbus pradedi galvoti apie struktūrinimą kalbos priemonėmis, pradedi pagal tai modeliuoti savo elgesį, veiksmus, įsijungia poetinis mąstymas […]. […] pradedi galvoti, – kaip elgsiuos, kai mirs tėvas. […] tiesiog „literatūriškai“ pradedi modeliuot savo elgesį“[17].

Vartojamos modelio, struktūrinimo, modeliavimo sąvokos nurodo, kad Parulskis domėjosi struktūralistine mąstymo paradigma. Kiek vėliau svarstydamas apie „poeto emigranto paradigmą“ Parulskis pasitelkia Romanui Jakobsonui priskiriamą „individualaus poeto mito“ sampratą[18]. Kita vertus, modeliavimo kaip savikūros pagal tam tikrus modelius samprata paradoksaliai koreliuoja su Parulskio pasisakymuose itin dažnai aptinkamais romantinės prigimties svarstymais apie nesuvaržomą kūrėjo „prigimtį“, kūrybos kilmę iš „gyvo nervo“, apskritai skeptišką požiūrį į struktūralizmą ir literatūros teorijas, kurioms priešpastatomas subjektyvumas bei „jautrumas“[19]. Parulskis šias savo nuostatas įvardija kaip maištą prieš suvaržymus, stereotipiją, „jau paruoštą poetinę kalbą“[20], taip pat ir romantinę poeto sampratą. Kita vertus, Parulskio kūrybos ir literatūrinės biografijos pagrindą sudaro visi šie lietuvių literatūros lauke tipiški elementai. Tai, kad XX a. pabaigos debiutantai siekė atsisakyti patetiško kalbėjimo apie literatūrą, kūrėjus, stengėsi juos „nužeminti“, subuitinti, mėgavosi ironija ir saviironija, pastebi Loreta Jakonytė[21]. Tačiau tokie Parulskio teiginiai kaip „Rašytojas yra visuotinai garbinama ir lygiai taip pat visuotinai neapkenčiama Judo personifikacija“[22], ribinių būsenų, kurios pasiekiamos tik poetui, sureikšminimas[23], leidžia teigti, kad tiesiogiai išsakomas atsiribojimas nuo „romantiško poeto“ tėra tariamas.

Poeto-emigranto paradigmos aktualizacija

Iš visų literatūrinių biografijų ar poetų tapatybės modelių Parulskiui labiausiai imponavo vadinamoji „poeto emigranto paradigma“. Rašytojas interviu, pasisakymuose dažnai pabrėžia tremties, emigracijos, svetimumo visuomenei pojūtį, XX a. pabaigoje sistemingai domisi (recenzuoja, cituoja, mini interviu) ir pozityviai, kaip pavyzdžius (elgsenos ir kūrybos) traktuoja tokius poetus kaip Osipas Mandelštamas, Josifas Brodskis, Tomas Venclova, kaip lietuvių kultūros rezistento atvejį mini Vytautą P. Bložę[24]. Būti emigrantais, svetimais XX a. pabaigoje lietuvių literatūros lauke itin populiaru. „Dvasinė emigracija“, kitaip tariant, atsiribojimas nuo socialinio, politinio ir kt. kontekstų sudarė priešpriešą socialaus poeto-vedlio literatūrinei biografijai. „Dvasinė emigracija“, atsiribojusio, vienišo menininko samprata imponuoja ne tik tokiems skirtingų kartų poetams kaip Marcelijus Martinaitis[25], Nijolė Miliauskaitė[26], Aidas Marčėnas[27], bet ir, pavyzdžiui, filosofui Arvydui Šliogeriui: „Visų pirma tai reikalauja paprasčiausios drąsos ir sąmoningo ryžto tapti autsaideriu, t. y. savotišku emigrantu ir tremtiniu. Tas tremtinys rašo knygas, kurių niekas nepublikuos […] žodžiu, jis, paklusdamas kūrybiniam impulsui, kuria tik sau, nesitikėdamas pripažinimo, šlovės, pagyrų, o dažnai – net paprasčiausios užuojautos“[28].

Kadangi pasirenkamas poeto-emigranto provaizdis, savo biografijoje ieškoma šiam provaizdžiui pagrįsti reikiamų faktų. Vienu tokių tampa trauminė tarnavimo sovietinėje armijoje patirtis: „nužmoginantis kareiviavimas“ – pirmosios knygos Iš ilgesio visa tai (1990) viena pagrindinių temų. Kita biografinė priežastis ir kontekstas, aktualizuojantis emigranto modelį – kaimo bendruomenės pokyčiai. Parulskis prisistato kaip tas, kuris gimė provincijoje, bet kurio gimtinė jau mirusi, suniokota. Kaimo ar miestelio peizažų dekonstrukcija, šeimyninių santykių problematika, žemės darbų beprasmiškumo motyvas – viena centrinių Parulskio esė ir poezijos temų. Pavyzdžiui, esė „Apie muiliną liežuvį“ pateikiama poetiška gimtinės nykimo panorama[29]. Kita vertus, nykstančio kaimo, prarastos gimtinės, gimtų namų topas aptinkamas tiek XX a. pabaigos poezijos, tiek prozos tekstuose. Ryškiausiai ši tema aktualizuota Juozo Apučio (pvz., novelių rinktinė Gegužė ant nulūžusio beržo, 1986), taip pat Romualdo Granausko prozoje (pvz., apsakymas Duonos valgytojai, 1975; apysaka Gyvenimas po klevu, 1988), iš dalies Bložės, Martinaičio, Miliauskaitės ir kitų poezijoje.

Dar viena priežastis būti emigrantu – susvetimėjimas, gyvenimas laikų pabaigoje. Svetimumas aktualizuojamas ir kaip svetimumas tam tikriems kanoniniams autoriams. Šis susvetimėjimas, savo ruožtu, tampa pretekstu teigti, esą „nėra dialogo ir tarp vadinamų kartų: to, ką rašo jaunimas, vyresnieji nebesupranta, o ką šneka pastarieji, jaunimas tarsi nebegirdi. Tarsi būtų galutinai nutrūkę kažin kokie bendruomeniniai ryšiai tarp žmonių, tarp rašytojų […]. Neturėdami, tiksliau, netekę kalbos, mes negalime sugrįžti į mums priklausančią būtį […]. Dabar žodžių pasitraukimo metas“[30]. 1990 m. jaunas poetas net siekia tapatintis su tuo metu itin daug simbolinio kapitalo turinčiu cenzūruojamo kūrėjo vaizdiniu[31].

Taigi elementai, kuriais Parulskis užpildo poeto-svetimo, emigranto modelį, persipynę su vyraujančiomis literatūrinėmis temomis, literatūriniais topais bei laikmečio nuotaikomis, kitaip tariant, nuosekliai įsirašo į bendrą kontekstą, o ne prieš jį maištauja. Paradoksalus ir teiginys, kad tarp poetų kartų ryšiai nutrūkę, nes Parulskis praktiškai kiekvieną svarbesnę tezę, nuostatą paremia kokiu nors literatūriniu autoritetu, pavyzdžiui, „visas mūsų menas yra rezistencija, atspara, kaip sakė Aistis“[32], „Osipas Mandelštamas sakė, kad poetas visada turi būti truputį emigrantas, nesvarbu, kur jis būtų“[33] ir pan.

Literatūros seržantas

Paradoksalu ir tai, kad nors pats Parulskis prisistato kaip svetimas, emigrantas, literatūros lauke reiškiasi itin intensyviai: dalyvauja Martinaičio vadovaujamame literatų būrelyje, mezgami ryšiai tiek su vyresnės kartos poetais (visų pirma su Blože, Sigitu Geda), tiek su sąlygiškai tai pačiai kartai priskiriamais poetais, visų pirma Aidu Marčėnu. Parulskio ir Marčėno bendrystė – ima vienas iš kito interviu, komentuoja vienas kito kūrybą, vienas kitam dedikuoja eilėraščius, išleidžia bendrą rinktinę 50 eilėraščių (1999) – vadinama „dviejų klubu“, „kultūros monada“[34]. Ši draugystė, itin primenanti Tomo Venclovos ir Josifo Brodskio poetinę draugystę, palengvina įsitvirtinimą literatūros lauke: bendruose interviu, taip pat vienas kitam dedikuotuose eilėraščiuose poetai patvirtina vienas kito svarbą ir įtvirtina vienas kito savivaizdžius.

Būtent Marčėnui priklauso pastaruoju metu su Parulskio vardu siejamas poezijos seržanto vaizdinys: „[…] esam seržantai, puskarininkiai (bent jau tie poetai, kuriuos čia minėsiu), iki karininkų, net iki generolų, galima prisitarnauti, garbingoje ar ne visai garbingoje tarnystėje karalienei Kaliopei, — bet ne kiekvienam. Kita vertus, nesame ir eiliniai“[35]. Kariniai laipsniai, kuriuos sau prisiskiria rašytojai, siejami su literatūros lauko kovomis, tai viena iš konceptualių vakarų Europos literatūrinio gyvenimo metaforų[36]. Marčėnui seržantų vaizdinys – visų pirma rangas, nusakantis tuoj po ir iki Nepriklausomybės debiutavusių poetų vietą literatūros lauke – seržantai nėra karininkai, bet ir ne eiliniai.

Kita vertus, Marčėno pateikta seržanto samprata itin skiriasi nuo tos, kurią jį įgijo vėliau. Marčėnas „seržantų“ elgsenai nusakyti nevartoja jokių kovingumą, aktyvumą reiškiančių epitetų, kaip tik atvirkščiai – akcentuojamas seržantų „nemokėjimas gyventi“, „nesugebėjimas ką kryptingai veikti“, „nebrandumas“, o taip pat nonkonformistinė laikysena. Nors pristatomos kaip neigiamos, iš tiesų šios ypatybės siejamos su poetine kokybe, kurią lemia dėl nemokėjimo gyventi atsirandantis „savas skausmas ir supratimas“[37]. Taigi, bendriausia prasme Marčėnui seržantai – tai kiekvienas savaip dėl savojo nemokėjimo gyventi kenčiantys poetai-vyrai[38], „liūdna karta“[39], kuriai priskiriami poetai Valdas Daškevičius, Liudvikas Jakimavičius, Eugenijus Ališanka, Virgis Gasiliūnas ir Parulskis. Tokie kartos bruožai kaip asocialumas, antikonformizmas, estetinis maksimalizmas neigia sovietų okupacijos metu poetui keltus socialumo arba prisitaikymo, taip pat poetinės kalbos paprastumo reikalavimus.

Tuo tarpu 1996 m. Jurgio Kunčino tekste „Seržantai“ seržantais vadinami poetai, kurie „diktuoja madą“, yra aktyvūs ir agresyvūs: „nepaiso autoritetų, buvusių laipsnių, drastiškai tyčiojasi iš tautos tėvų bei motinų, kedena vaidilutes, negailestingai traukia per dantį ir liežuvį dar gyvus klasikus, nekenčia folkloro ir nesukuria tautinio epo. Savo posmuose, esė ir kituose žanruose seržantai defloruoja moteris, adoruoja WC, tarsi prityrę pananatomai naršo po homo sapiens kūno kerteles – vargšas E. Mieželaičio „Žmogus!“[40] Kad rašydamas apie seržantus Kunčinas visų pirma turi mintyje Parulskį, nurodo frazė „adoruoja wc“ – aliuzija į vieną žymiausių Parulskio eilėraščių „bjaurumas triumfuoja“[41].

Parulskiui seržanto vaizdinys tampa tarsi antrąja oda, nors pats Parulskis jos kratosi[42]. Dėmesio verta ir tai, kad savivaizdžio centrą sudaręs emigranto, svetimojo vaizdinys kultūros atminties dalimi netapo. Tai, kad Parulskis identifikuojamas kaip seržantas, nulėmė, viena vertus, rašytojo noriai viešinama (tiek pokalbiuose, tiek kūryboje) patirtis SSRS armijoje. Kita vertus, seržanto įvaizdis daliai lauko dalyvių asocijuojasi su tariamai maištinga, autoritetų nepaisančia poeto laikysena. Pavyzdžiui, pasak Algimanto Bučio, Parulskis „reguliariai „daužo“, tarkim, Justiną Marcinkevičių“[43]. Tačiau iš tiesų be atsiribojimo nuo Marcinkevičiaus[44], Baltakio ir teiginio, kad Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškelių stilius nebeaktualus, jokių rimtesnių polemikų su kanoniniais ar simbolinio kapitalo turinčiais vyresnės kartos poetais Parulskis neturėjo.

Vietoj išvadų

Lotmano literatūrinės biografijos sampratos produktyvumas slypi tame, kad literatūrinė biografija suvokiama ne kaip kūrėjo psichofizinių ypatybių padarinys, o kaip sąmoningas arba intuityvus kokių nors normų, savivaizdžių pasirinkimas, numatantis, vėl gi, sąmoningą arba intuityvų, tačiau sistemingą savęs kaip kūrėjo formavimo(si) procesą. Rekonstruojant Parulskio literatūrinę biografiją aiškėja esmingas jos nevientisumas, prieštaringumas: išsiskiria (sau)atrodymo ir buvimo plotmės. Parulskis sau taikosi svetimojo, emigranto, nusišalinusio, neviltyje skendinčio ir savo neviltį ironizuojančio kūrėjo literatūrinės biografijos modelį, dėl susvetimėjimo su aplinka, vadinamosios dvasinės emigracijos kenčia ir Parulskio lyrinis bei esė subjektas, tačiau literatūros lauko dalyviai rašytoją regi kaip agresyvų ir veiklų literatūros seržantą. Heterogeniškos literatūrinės biografijos samprata, skirtingų literatūrinės biografijos dėmenų išskyrimas gali būti pravartus ypač tiriant sovietų okupacijos periodo lietuvių literatūros lauką ir jo daugialypius subjektus.

 

Straipsnis parengtas pagal akademinėje studijų savaitėje „Baltos lankos“ 2016-07-02 skaitytą pranešimą „Literatūrinės biografijos, arba kūrėjo kūrimas(is)“.

 

[1] XIX a. pradžioje buvo populiari idėja, kad poezija yra jos kūrėjo psichinės ir fizinės ligos, suvokiamos kaip genijaus išskirtinumo priežastis, simptomas (žr., pvz., William Hazlitt, „On the Causes of Methodism“, (1817), in: The Complete Works of William Hazlitt, t. 4, edited by P. P. Howe, London: J. M. Dent, 1930–1934, p. 57–61). Lietuvių literatūrologijoje kūrėjo talento ir psichopatologijų sąsajingumas aktualizuojamas, pavyzdžiui, Viktorijos Daujotytės monografijoje Tragiškasis meilės laukas: Apie Sigitą Gedą (2010).

[2] Jurij Lotman, „Literatūrinė biografija kultūros istorijos kontekste: (Apie tipologinį teksto ir autoriaus asmenybės santykį)“, iš rusų kalbos vertė Virginija Cibarauskė, in: Colloquia, 2014, Nr. 32, p. 145.

[3] Vytautas Kavolis, „Meno sociologija: Socialiniai ir ekonominiai menų aspektai“, in: Baltos lankos, 2007, Nr. 27, p. 156.

[4] Mindaugas Kvietkauskas, „Šių dienų poetas: įvaizdžio krizė?“, in: Poetinis Druskininkų ruduo, 1996, in: http://www.culture.lt/pdr/darbai/pa_mkvietkauskas.html, (2016-06-27).

[5] „Parulskio reputacija daugiausia siejama su manifestais, eseistinėm pažiūrų demonstracijom, publicistiniais recenzuojamų autorių „sudirbinėjimais“ be analizės ir pagarbos vyresniesiems, išoriniu „kietuolio“ įvaizdžiu (juodi drabužiai, plikai skusta a la futuristo galva, ne visai švankus slengas rašytojų suėjimuose)“ (Algimantas Bučys, Barbarai vice versa klasikai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 404–405).

[6] Brigita Speičytė, „Žiemos balsai: Poetiniai 1988–2002 metų debiutai“, in: Naujausioji lietuvių literatūra, sudarė Giedrius Viliūnas, Vilnius: Alma littera, 2003, p. 182–183.

[7] [Brigita Speičytė], „Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės“, parengė Rasa Bražėnaitė ir Regimantas Tamošaitis, in: Metai, 2016, Nr. 1, p. 117.

[8] Vytautas Kubilius, Salomėjos Nėries lyrika, Vilnius: Vaga, 1989, p. 20.

[9] Plačiau žr. Vytautas Kubilius, „Ir kodėl mano žodis graudus?“, in: Jonas Aistis, Vilnius: Lietuvių literatūros instituto leidykla, 1999, p. 81–108.

[10] Žr., pvz., Sigitas Parulskis, „Atvėsę dūsavimai“, in: Lietuvos aidas, 1994-04-30.

[11] Žr., pvz., rezonansą sukėlusią recenziją, kurioje jaunas poetas ir kritikas „nuvainikuoja“ poezijos klasiką Baltakį: Sigitas Parulskis, „Kas eilėraščiuose išlieka, kai nupūti nuo jų įvairias dulkes“, in: Lietuvos rytas, 1995-03-31.

[12] Polemiką sukėlusi recenzija, kurioje Parulskis „cinizmu“ ir „žmogiškųjų jausmų devalvacija“ apkaltina grupę „Svetimi“: Sigitas Parulskis, „Penkių gėlių kvintesencija“, in: Metai, 1994, Nr. 12, p. 91–94.

[13] Žr., pvz., recenziją, kurioje Parulskis provokatyviai teigia, kad šiandienos skaitytojui Herkaus Kunčiaus proza daug aktualesnė nei Broniaus Radzevičiaus dviejų dalių romanas Priešaušrio vieškeliai: Sigitas Parulskis, „Herkus Kunčius – nepakenčiamas homo ludens“, in: Šiaurės Atėnai, 1999-10-23.

[14] Žr., pvz., Sigitas Parulskis, Aidas Marčėnas, „Nieko baisaus“, in: Literatūra ir menas, 1995-04-15; Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, „Poeto oda odinė“, in: Aidas Marčėnas, Būtieji kartiniai, Vilnius: Apostrofa, 2008, p. 345–351.

[15] Žr., pvz., Sigitas Parulskis, „Dar kartą – laisvės gundymai“, in: Pergalė, 1990, Nr. 11, p. 103–105; [Sigitas Parulskis, Vanda Juknaitė, Mindaugas Kvietkauskas ir kt.], „Kur dingo mūsų vertybės“, parengė Benediktas Januševičius, in: Literatūra ir menas, 1999-12-25; [Sigitas Parulskis], „Kokia kritika Lietuvoje klesti, o kokia skursta ir kodėl“, parengė Laima Kanopkienė, in: Kultūros barai, 1995, Nr. 6, p. 37–41.

[16] Sigitas Parulskis, „Apie muiliną liežuvį“, in: ???, ???: ???, 1992, p. 231.

[17] Sigitas Parulskis, Aidas Marčėnas, „Nieko baisaus“, p. 3.

[18] Sigitas Parulskis, „Poeto emigranto paradigma“, in: Šiaurės Atėnai, 2000-05-13; nors konkretus Jakobsono tekstas nenurodomas, poetas greičiausiai remiasi straipsniu „Statula poetinėje Puškino mitologijoje“ (orig. „The statue in Pushkin‘s poetic mythology“).

[19] „Kūrėjo prigimtis revoliucinga, maištaujanti ir nepriklausoma“; „Kaip aš galiu tamsinti arba šviesinti savo eilėraščio spalvas nemeluodamas pats sau ir kitiems“; [kūryboje] „pajusti tikrą skausmą ir tikrą džiaugsmą […]. Sakysit, tai jauno įniršėlio balsas, sakysit, bepiga apsiputojus rėkti, trypti, griauti, sakysit, destrukcija. […] daužyt gyvą nervą“; „Turime S. Žuką, K. Nastopką, T. Venclovą, A. J. Greimą, nors vargu bau struktūralizmai, froidizmai, jungizmai, mitologizmai besąlygiškai įsigalės, nes, operuodami vien tik aukštosios matematikos formulėmis, užmiršę paprastą, elementarų aritmetikos veiksmą, greit galime nebesusigaudyti, kurion pusėn šaknys, o kurion viršūnės. Kaip tą veiksmą pavadint, jautrumas gal, bet be jo tikrai prasti dalykai dėtųsi“ (Sigitas Parulskis, ???, ???: ???, 1990, p. 104).

[20] Sigitas Parulskis, „???“, ???: ???, 1992, p. 226–228.

[21] Loreta Jakonytė, Rašytojo socialumas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 167.

[22] Sigitas Parulskis, „Banginio šonkaulis“, in: Lietuvių rašytojai apie kūrybą, sudarė Juozas Jasaitis, Kaunas: Vilniaus universitetas, Kauno humanitarinis fakultetas, 2007, p. 556.

[23] „[…] atrodome labai juokingi ir bejėgiški, gal net begėdiški tam tikrų normų atžvilgiu“ ir tuo pat metu „mes tiesiog mesijai“ (Sigitas Parulskis, „???“, 1990, p. 103).

[24] Sigitas Parulskis, „???“, 1990, p. 104.

[25] Marcelijus Martinaitis, „Metas, kai pranašai pasitraukia“, in: Dienovidis, 1990-10-26.

[26] „Dvasingumo vaisiai noksta lėtai“, Jurgos Ivanauskaitės pokalbis su Nijole Miliauskaite, in: Šiaurės Atėnai, 1990-08-22; taip pat žr. Moteris su lauko gėlėmis: Knyga apie Nijolę Miliauskaitę, sudarė Gražina Ramoškaitė-Gedienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 221.

[27] Aidas Marčėnas, „Liūdna karta“, in: Literatūra ir menas, 1990-03-24.

[28] Arvydas Šliogeris, „Kultūra ir Valstybė“, in: Arvydas Šliogeris, Konservatoriaus išpažintys: 1988–1994 metų tekstai, Vilnius: Pradai, 1995, p. 42–47.

[29] Sigitas Parulskis, „???“, 1992, p. 226.

[30] Sigitas Parulskis, „Tylos teritorija“, in: Metai, 1994, Nr. 1, p. 3–4; cit. iš: Lietuvių rašytojai apie kūrybą, p. 557–558.

[31] „O iš esmės niekas juk ir nepasikeitė – lygiai kaip ir anksčiau, taip ir dabar jūs galite be vargo neišleist mano knygų, galite atmesti mano eilėraščius, galite sudarkyti mano straipsnelius, nes taip nuo amžių buvo, yra ir bus, nes peri tas, kas tupi, o ne kas skrajoja“ (Sigitas Parulskis, „???“, 1990, p. 104).

[32] Sigitas Parulskis, „???“, 1990, p. 104.

[33] [Sigitas Parulskis], „Kur dingo mūsų vertybės?“, in: Literatūra ir menas, 1999-12-25.

[34] Brigita Speičytė, „Žiemos balsai: Poetiniai 1988–2002 metų debiutai“, p. 182.

[35] Aidas Marčėnas, „Lietuvių poezijos seržantai“, in: Metmenys, 1992, Nr. 63, p. 9.

[36] Mikhail Gronas, Cognitive Poetics and Cultural Memory, New York, London: Routledge, 2011, p. 41.

[37] Aidas Marčėnas, op. cit., p. 13.

[38] „Ne be reikalo poezija Lietuvoje, antraip negu proza, tampa vis labiau vyrų užsiėmimu. Nes tai vienišo, užsispyrusio kario darbas, kuriam gal jau ne už ilgo bus galima pritaikyti samurajų moralės kodeksą“ (Aidas Marčėnas, op. cit., p. 11). Specifiška, kad poeto-kario metafora, apskritai militaristinė terminija literatūros lauko gyvenimui nusakyti lietuvių literatūros lauke aktuali iki šiol. Pavyzdžiui, Viktorija Daujotytė poetus Rimvydą Stankevičių ir Gintarą Bleizgį vadina „kariais, kovojančiais už aukštesnę būtį“ (Viktorija Daujotytė, Lašas poezijos, Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 5–7).

[39] Aidas Marčėnas, „Liūdna karta“, in: Literatūra ir menas, 1990-03-24.

[40] Jurgis Kunčinas, „Seržantai“, in: Šiaurės Atėnai, 1996-08-17.

[41] Sigitas Parulskis, Iš ilgesio visa tai, Vilnius: Vaga, 1990, p. 68.

[42] Žr., pvz., kaip internetinio portalo g-taskas.lt žurnalistas kreipiasi į Parulskį: „Tavo laikysena, išvaizda, net rašymas turi militaristinio stiliaus bruožų. Rodos žodžiai ne parašyti, o iššaudyti su neapykanta“. Rašytojas šią interviu autoriaus prielaidą kategoriškai paneigia („G. interviu: Sigito Parulskio tuštybės ribos“, parengė Ovidijus R., in: http://www.g-taskas.lt/g-interviu-sigito-parulskio-tustybes-ribos, (2016-10-26).

[43] Algimantas Bučys, op. cit., p. 303.

[44] Žr., pvz., Sigitas Parulskis, „???“, 1992, p. 226–228.