“Naujojo Židinio-Aidų” nr. 6 ir “Knygų aidų” nr. 3

nz-a-nr-6-virselis„O sporte, tu – taika!“ – ironiškai sušunka Nerijus Šepetys, prisiminęs šių metų Rio vasaros olimpiadą. Šio numerio rubrikoje „Pastabos“ jis rašo apie olimpiadą, garbingą žaidimą ir Rusijos sporto politiką. „Sumordorėjusią Rusijos sporto sistemą būtina atkirsti nuo pasaulinių sporto struktūrų ir renginių, kaip tai padarė lengvaatlečiai ir parolimpiečiai. Nebeturėdami galimybių laimėti prieš kitus, varžytis su kitais, gal sportininkai pradės reaguoti, gal ir sistemai rasis galimybių subyrėti, transformuotis į tai, kam vėl būtų galima taikyti nekaltumo prezumpciją, lygių galimybių principą“, – svarsto Nerijus Šepetys.

Į politines aktualijas nukreiptas skiltininko Tomo Daugirdo tekstas. Artėjant Seimo rinkimams, jis klausia: už ką balsuoti krikščioniui? „Krikščionio budrumą turėtų žadinti ne tai, kas žada daugiau vertybių ar daugiau teisingumo, bet ar piliečių ir valstybės neketinama paversti kurio nors stabo įkaitu“, – išeitį siūlo Daugirdas. O kitas skiltininkas Kęstutis Girnius ėmėsi kitos temos, aktualios prieš Lietuvos ir kitur pasaulyje vykstančius rinkimus – kas yra populizmas ir kaip atpažinti populistus. „Populizmas nėra vienalytis, – rašo jis. – Kai kurie jo variantai yra atgrasūs, net pavojingi. Bet kiti populistų siūlymai gali būti racionalūs, net sveikintini, pavyzdžiui, reikalavimai didinti minimalius atlyginimus, nuosekliai peržiūrėti tarptautinės prekybos sutartis, kad jos gintų ne tik verslo, bet ir darbininkų interesus. Dabarties iššūkiai – milžiniški, tad populizmui dirva plati.“

Trečiosios nuolatinės skilties „Nustebimai“ autorė Guoda Azguridienė taip pat nenutolsta nuo aktualijų. Ji stebis, kodėl blogėjant Lietuvos demografinei padėčiai, vis dar tiek mažai diskutuojama ir ieškoma išeities, kaip spręsti mažėjančios visuomenės problemą. Ji įsitikinusi, kad atsverti neigiamas demografines tendencijas galėsime tik pasikviesdami imigrantų. „Taigi iš kur galėtumėm gauti naujų Lietuvos gyventojų, mažiausiai baisių imigrantų?“, – klausia ji.

Šeštame žurnalo numeryje daug dėmesio skiriama ir neseniai mus palikusioms iškilioms XX amžiaus asmenybėms – lietuvei Marijai Matušakaitei ir vokiečių istorikui Ernstui Nolte‘ei.

Garsiai dailėtyrininkei ir krikščioniškosios dailės istorikei Matušakaitei prisiminti publikuojamas Inos Dringelytės teksto ištrauka iš rengiamos knygos. „Kažkada viena Marijos bičiulė architektė manęs paklausė, kas traukia prie Marijos gerokai už ją jaunesnius žmones? Atsakiau, kad mums tiesiog gera su ja būti, lengva ir paprasta bendrauti, kad ji taktiška, kukli, dėmesinga, demokratiška ir labai tolerantiška kitų žmonių silpnybėms“, – prisimena autorė.

O Nolte’ei prisiminti publikuojama garsi šio vokiečių istoriko kalba „Nenorinti praeiti praeitis“ su palydimuoju Nerijaus Šepečio straipsniu.

Šio žurnalo numeryje kaip atskira tema aptariama tarpukario Lietuva, pastaruoju metu išgyvenanti savotišką renesansą kultūrinėje ir gyvojoje atmintyje. Į  Pirmosios Respublikos laikotarpį siūloma pažvelgti per jos žmonių gyvenimus: Šarūnė Sederevičiūtė varto to meto asmeninius ir šeimos albumus, o Bernadeta Baublinskaitė pasakoja apie mažosios scenos kultūrą prieškario Kaune.

Žurnalo apžvalgų dalyje dailėtyrininkė Tojana Račiūnaitė aptaria ką tik pasibaigusią Bažnytinio paveldo muziejaus parodą „Ne vien Dangus“. „Paroda siekta žinomais ir nežinomais, garsiais ir pamirštais ar netikėtame kontekste pateikiamais dailės kūriniais dar kartą prabilti apie krikščioniškos dailės raišką ir jos įvairovė“, – apibendrina Račiūnaitė.

O menotyrininkas Vidas Poškus rašo apie visai kitokią dailės atmainą – grafičius, reaguodamas į rudenį vykstantį festivalį „Vilnius Street Art“. Svarstydamas, ką darytų, jei būtų graferis, jis prieina prie išvados: „Tad būdamas graferiu, tikrai nedalyvaučiau jokiame gatvės meno festivalyje, nes tai laikyčiau esminių principų paniekinimu, fundamentalios ir nekintamos tiesos pažeidimu“.

 

ka-2016-nr-3-i-virselis

Šių metų „Knygų aidų“ trečiąjį numerį atveria Živilės Nedzinskaitės recenzija apie Ovidijaus „Liūdesio elegijas“. Šio vertimo svarbą galime suprasti iš autorės pastebėjimo: „Išvada neguodžianti – didelė Ovidijaus kūrybos dalis vis dar lieka nepažini lietuviškai skaitantiems“, o vėliau ji priduria: „[…] visi mūsų kaimynai jau seniai skaito šį kūrinį savo kalba. Nuo šiol galime ir mes. Neliko dar vienos spragos“.

Gal kiek netikėtai gali pasirodyti tai, kad daug šiame numeryje dėmesio susilaukė knygos apie interjerus. Jolita Mulevičiūtė aptaria Dalios Klajumienės veikalą „Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai: Nuo klasicizmo iki moderno“, o Lijana Šatavičiūtė recenzuoja Linos Preišegalavičienės knygą „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“. Tačiau iš tikrųjų stebėtis nereikėtų, nes kaip pastebi Šatavičiūtė, per pastaruosius kelerius metus interjerų tyrimai, kad ir vėluodami, išgyvena pakilimą Lietuvoje, tad „Knygų aidai“ skiria dėmesio dviem šių tyrimų vaisiams įvertinti.

Nuo tarpukario ir architektūros temos nenutolsta ir kita recenzija – Norbertas Černiauskas nagrinėja istorikės Marijos Drėmaitės knygą „Progreso meteoras: Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918–1940 m.“. „Vis toliau verčiant puslapius, pirmiausia galvos krumpliaračius išjudina mintis, kad leidinys yra visiškai naujas ne tik dėl šviežiai iškeptoms knygoms būdingo kvapo […], ne tik dėl atlikto tyrimo novatoriškumo […], bet, svarbiausia, ir dėl visiškai kitoniškos prieigos, žiūros kampo ir pasakojimo apie anos Lietuvos visuomenę ir valstybę. Iš kur tas kitoniškumas ir naujumas?“ – klausia autorius.

Žinoma, žurnale netrūksta ir grožinės literatūros recenzijų. Dėmesys atkreipiamas ne tik į Sauliaus Šaltenio romaną „Žydų karalaitės dienoraštis“ ar Unės Kaunaitės „Laiškai Elzei“, bet ir dvi svarbias šių metų poezijos naujienas – Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“ ir Nerijaus Cibulsko „Archeologiją“. Pastarosios knygos recenzentė – Virginija Cibarauskė, kuri rašo: „Cibulskui poezija – visų pirma įmantri kalba. Metaforos skirtos stebinti, netikėtumo efektui kurti, taigi atgyvinti tai, kas šiaip jau tėra atminties, buvusios patirties iškamšos. Simptomiška, kad rinkinio eilėraščiai didžiausią poveikį daro neatidaus skaitymo metu, kai tekstas tiesiog perbėgamas akimis“.