Norbertas Černiauskas. Nauji krumpliaračiai modernizacijos pažinimo mechanizme (KA nr. 3)

page_1_thumb_largeMarija Drėmaitė,

Progreso meteoras: Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918–1940 m.,

Vilnius: Lapas, 2016, 336 p., iliustr., 500 egz.

Dailininkas Linas Gliaudelis

Jeigu kas nors imtųsi konstruoti kokią alternatyvią istorinę tikrovę, užsiimti retro futuristinių scenarijų rašymu (kad ir kompiuteriniams žaidimams ar fantastiniams filmams), kurie būtų susiję su tarpukario Lietuva ir kuriuose būtų galima valdyti valstybę, tiesti kelius, statyti fabrikus ir namus (nusamdyti vieną ar kitą rangovą, architektą, komercijos direktorių), didinti šalyje gaminamos produkcijos eksportą, ir atlikti visus kitus vyriausybėms ar vadovybėms priskiriamus darbus, – neabejotina, kad tasai turėtų pasinaudoti Marijos Drėmaitės knygos Progreso meteoras suteikiamomis galimybėmis.

Pagrindiniu knygos privalumu nuo pat pirmojo puslapio tampa tai, jog jos turinys, pasitelkiant trimates teksto, vaizdinių ir leidinio dizaino kombinacijas, mums išsamiai atskleidžia ir įtaigiai papasakoja apie pačią tarpukario Lietuvą. Atrodytų, lyg ir viskas paprasta, tačiau tai atlikta taip, kaip dar niekas iki šiol nėra atskleidęs ir papasakojęs.

Vis toliau verčiant puslapius, pirmiausia galvos krumpliaračius išjudina mintis, kad leidinys yra visiškai naujas ne tik dėl šviežiai iškeptoms knygoms būdingo kvapo (Progreso meteoro atveju jis išskirtinai skanus), ne tik dėl atlikto tyrimo novatoriškumo, (nors to pats ir nepastebėjau, bet pažymėti reikia – rūpestingos ir kartu žvitrios redaktoriaus akies; mat gali būti, jog šio teksto redaktorius sutampa su knygos), bet, svarbiausia, ir dėl visiškai kitoniškos prieigos, žiūros kampo ir pasakojimo apie anos Lietuvos visuomenę ir valstybę. Iš kur tas kitoniškumas ir naujumas?

Paliekant šios recenzijos paraštėje kita dvi ryškias knygos siužetines linijas – architektūros ir statybos bei žmonių ir visuomenės, čia apsiribosime savaime nuobodžiausia, sunkiausiai pralaužiama linija – pramone. Iki 2016 m. Lietuvos pramonės istorijoje vyravo gana tolygus ir vienakryptis pasakojimas, vaizdiniai ir net juos papildančios klišės. Klasikinė sovietinė Kazimiero Meškausko ir kompanijos (Vytautas Puronas, Malvina Meškauskienė, Juozas Jurginis) įgyvendinta lietuviškosios pramonės (kartu ir viso ūkio) istorijos aprašymo tradicija[1] (visai neprasta, net jei ir atsižvelgtume į rašymo metus) buvo tęsiama keturis dešimtmečius su prastesnėmis[2], vidutinėmis[3] ir geresnėmis[4] variacijomis, – net nepriklausomai nuo to, kad pats požiūris į pramonę (kaip ir pati pramonė) per tą laiką gerokai pakito ne tik dėl technologinės turbo pažangos, bet ir dėl esminių politinių ir ekonominių pokyčių. Visais šiais atvejais Lietuvos industrializacijos praeitis nagrinėta pirmiausia kruopščiai pasitelkiant ir perstumdant statistinius šaltinius bei pildant lenteles – tai ir tapdavo pagrindine veikalų apie liaudies ekonomiką ašimi. Be to, lietuviškosios industrijos (1918–1940) tyrimai buvo prijungiami prie apskritai visos šalies ūkio istorijos, nes pramonė kaip objektas nebuvo pakankamai rimtas, nei aktualus (ypač kapitalizmo krizės ir socialistinės revoliucijos prielaidų paieškoms). Na o šalia statistinių duomenų sušmėžuojančios modernumo, modernizacijos, progreso sąvokos buvo reikalingos tik kaip savaime suprantami, daugiau teksto literatūriniam stiliui ir sąskambiui vertingi papildiniai.

Kitas aspektas, itin svarbus mūsų įvardytam knygos naujumui išryškinti, yra (po?)sovietinių tyrimų santykis su Nepriklausomos Lietuvos ūkio raida. Būtent sovietmečiu buvo įtvirtinta nuostata, kad tikroji pramonės istorija Lietuvoje prasidėjo tik tarybiniais metais, o visa, kas buvo iki tol, tėra fonas ar priešistorė tikrajai industrijos (ypač sunkiosios) pradžiai aprašyti bei plėtrai pavaizduoti. Šiuo klausimu knygos autorė pasisako gana aiškiai ir įtikinamai – apskritai visa sovietinės Lietuvos pramonė iki šešto dešimtmečio turboindustrializacijos pradžios laikėsi ant tarpukariu sukurtų ir išvystytų pramonės krypčių, o 1940 m. nepriklausomos Lietuvos pramonės struktūra jau ir taip veikė ir turėjo savarankiškas plėtros vizijas.

Minėtame sovietinės sunkiosios pramonės kontekste susiklostė ir lietuviškosios pramonės sunkioji rašymo tradicija – tarsi atliepiant į užsibrėžtus penkmečių planus ir į socialistinį lenktyniavimą – vaizduoti nepaliaujamą augimą, plėtrą ir pagamintos produkcijos kreivinių išraiškų šuolius aukštyn. Jei, pasitelkus šaltinius, dirbtinai ar natūraliai buvo nustatomas augimas, plėtra ir šuolis – laikotarpis vertintas teigiamai (pavyzdžiui, iki 1990-ųjų), o jei atvirkščiai – neigiamai (pavyzdžiui, po 1990-ųjų). Tačiau už šių lentelių, kreivių ir kitokių skaičių niekada nematydavome nei paskiro individo (kad ir pramonėje dirbančio), visuomenės (kad ir kartu su pramone besikeičiančios) ar kitokių pramonės plėtros (socialinių, architektūrinių, rinkodaros) aplinkų (aišku, galime nesunkiai pamatyti tokių rašytojų politinius įsitikinimus, bet čia jau kitas reikalas). Ir štai visų šių ribotumų ir nepamatymų lauke Progreso meteoras (pasikartosiu trečią kartą) nustebina savo visiškai šviežiom užmačiom, kurių esmė – sunkiosios rašymo tradicijos atsikratymas. Nors knygos autorė pasinaudoja ankstesniu istoriografiniu įdirbiu, tačiau meistriškai atsiriboja nuo minėtų išankstinių, įsigalėjusių vaizdinių ir tiesiog atskleidžia naują istoriją. Be to, knygoje nerasime pastaruoju metu „smetoninę“ istorinę publicistiką užvaldžiusios euforijos, tarpukario Lietuvoje atradus panašių ar tapačių kasdienio gyvenimo atitikmenų šiandienai: antai, kokios šiuolaikiškos arba juokingos būta reklamos, prekinių ženklų, laisvalaikio praleidimo formų ir t. t. Taigi monografijoje aprašomi anaiptol ne tik estetiškai patrauklūs ir dabar madingi industriniai atributai.

Skaitant Progreso meteorą nuolatos justi, kaip krašto industrializaciją stabdė dar XIX a. pabaigoje prarastos startinės pozicijos ir Europos periferijai būdingų socioekonominių rodiklių įtaka. Todėl net ir lokalus svaigulys, sukeliamas įspūdingiausių Lietuvos pramonės veikimo pavyzdžių, yra nuolat blaiviai palyginamas su kaimyniniais ar dar tolimesniais analogais. Knygoje gana nuosekliai ir natūraliai paaiškinama, kodėl Lietuvos modernizacija buvo vėluojantis reiškinys (viena pagrindinių teksto ašių), kaip visa tai koreliavo kaimyninių šalių ar visos Europos (kartais net pasaulio) atžvilgiu. Vėlavimas nemaskuojamas, bet ir dirbtinai neryškinamas – jis pateikiamas ne tik kaip natūralus, savalaikis, tikriausiai neišvengiamas procesas, bet ir kaip vienas nedaugelio šansų (!), kuriuo Lietuva gana išmaniai pasinaudojo. Nepaisant didelio atsilikimo įvairiais atžvilgiais nuo kaimyninių kraštų, nuolatinio kreditų trūkumo, lėtos urbanizacijos, silpnos mūrinės statybos plėtros, mūsų specialistai (inžinieriai, architektai) buvo pajėgūs projektuoti ir statyti aukščiausio lygio pramonės objektus, kitaip tariant, net ir pradėdami nuo nulio, mūsiškiai gebėjo perprasti bei vienu ypu importuoti naujausias idėjas ir technologijas, nelaukdami, kol jos pačios iš Vakarų branduolio atkeliaus iki periferinės Lietuvos. Galiausiai autorė vykusiai atskleidžia vyriausybės ir privačios iniciatyvos įtaką plėtojant Lietuvos industrializaciją ir kooperaciją. Čia dar kartą ne tik sužinome istoriografijoje įtvirtintą tiesą, kad valstybės vaidmuo buvo reikšmingiausias ir vis augantis, bet ir pamatome, kad tokio pobūdžio industrializacijos skatinimas dar anaiptol negarantavo išskirtinės ūkinės politikos sėkmės; tai veikiau tebuvo autoritarinio valdymo ar visuomenėje menkai pasireiškiančio ūkinio kūrybiškumo pasekmė.

Atsivertę Drėmaitės knygą galime pasijusti besinaudojantys tarpukario Lietuvai skirta google wiev programa, kuri, mokslininkės dėka, veikia ne tik tam tikrose vietose, pavyzdžiui, fabriko teritorijoje, pigių butų kolonijose ar gelžbetoninės statybos aso Prano Markūno kabinete, bet ir to meto ūkinių idėjų bei naujausių architektūrinių madų lygmenyje. Knygos dalys pradedamos gana lengva sintetine nagrinėjamo siužeto apžvalga, vėliau vis labiau pasineriant į originalų tyrimą, kuria vis užbaigiamas originaliomis išvadomis. Žinia, galbūt kas nors papriekaištautų dėl minėtų „sintetinių“ monografijos vietų svorio ir galbūt dėl jose esančių informacijos šaltinių atrankos bei pasitelktų autorių (kodėl vienas, o ne kitas arba ne abu kartu), tačiau visa tai niekis – gal rimčiau knygoje galima pasigesti lietuviškojo „progreso meteoro“ padarinių žemėlapio. Skaitant vieną ar kitą knygos dalį, gilinantis į vieną ar kitą projektą bei procesą, kartais galima tiesiog pasimesti tarp aprašytų objektų lokacijos, mastų ir išskirtinumų.

Vėluojanti, neretai šlubuojanti, dažnais atvejais tik valstybės proteguojama, kartais ir pernelyg maža, bet natūrali, sveika, o svarbiausia artima – būtent tokį, kiek netikėtą intymų santykį su lietuviška pramone galima patirti skaitant Progreso meteorą. Tenka pripažinti, tokio autentiško jausmo dar neteko patirti nei skaitant ankstesnius pramonės istorijai skirtus tekstus, nei apžiūrinėjant jos statinius, nei vartojant jos produkciją. Ant šalies pramonės istorinių tyrimų galima dėti drąsų brūkšnį: iki / po Progreso meteoro.

[1] Kazimieras Meškauskas, Vytautas Puronas, Malvina Meškauskienė, Juozas Jurginis, Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu, Vilnius: Mintis, Lietuvos TSR mokslų akademijos Ekonomikos institutas, 1976.

[2] Petras Stankevičius, Lietuvos pramonės transformacijos ir jų socialinės-ekonominės pasekmės, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009.

[3] Kazimieras Meškauskas, Lietuvos ūkis 1900–1940, Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1992.

[4] A. Makarevičius, V. Rekevičienė, Lietuvos Respublikos ekonomika 1918–1940 metais: (faktai ir raidos tendencijos), Kaunas: Kauno technologijos universitetas, 1990.