Kardinolas A. J. Bačkis apie Sinodą: “Bažnyčios gyvenimas sujungia ir nusidėjėlius, ir šventuosius – visuomet taip buvo”

Mažosios studijos laidoje „Kultūra ir religija“ lapkričio 1 dieną kunigas Julius Sasnauskas OFM kalbino J. E. kardinolą, Vilniaus arkivyskupą emeritą Audrį Juozą Bačkį.
J. Sasnauskas: Spalio 25 dieną Vatikane pasibaigė Vyskupų Sinodas, diskutavęs šeimos gyvenimo problemas ir ieškojęs joms ganytojiškų atsakymų. Sinodo darbas sukėlė iki šiol negirdėtą pasaulietinės žiniasklaidos dėmesį ir pačių įvairiausių gandų bei spėlionių. Nuo prognozių apie neišvengiamą Bažnyčios skilimą iki rankų grąžymo, kad popiežius liepsiąs pripažinti homoseksualių asmenų santuokas ir įteisinsiąs katalikiškas skyrybas. Tris savaites trukęs bažnyčios hierarchų forumas baigėsi ramiai ir taikingai. Savo įspūdžius iš sinodo pasakoja kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
A.J. Bačkis: Sinodas yra kaip patariamasis organas, kuriame sukviečiami vyskupai iš visų kontinentų, kad padėtų popiežiui atlikti savo misiją Bažnyčioje, kad popiežius juos girdėtų. Anksčiau būdavo taip, kad išsirinkdavo kokią nors temą, formuluodavo tokius pasiūlymus, lotyniškai vadinamus propositiones, ir tada atiduodavo viską Šventajam Tėvui, kuris paskui parengdavo apaštalinį paraginimą. Jonas Paulius II yra parašęs tikriausiai apie penkiolika apaštalinių paraginimų. Medžiaga jiems paimta iš tų vyskupų pasiūlymų, bet vis tiek viskas sintezuota jau paties Jono Pauliaus II. Tai buvo tas Pastores Dabo Vobis (apie kunigų auklėjimą), Vita Consecrata (apie pašvęstąjį gyvenimą), Christifideles Laici (apie pasauliečių rolę), Familiaris consortio (apie šeimą). Tai jau tas buvo prieš 35 metus, 1980-ais metais. Ten yra viskas logiška, sakyčiau visa doktrina sudėta.
Šį kartą popiežius norėjo, kad būtų didesnė apklausa visoje Bažnyčioje, kad vyskupas atėjęs nekartotų Bažnyčios doktrinos ar rodytų savo teologinį išprusimą, bet kad atneštų visos jo bažnyčios jautrumą ir šeimos supratimą. Sakyčiau sensus fidei, tai reiškia, supratimas, kuris būtų labai skirtingas Afrikoje, Azijoje ar Europoje. Tuojau po popiežiaus išrinkimo, prabėgus metams, jis iškėlė tą šeimos reikalą. Tais pačiais metais sušaukė nepaprastąjį susirinkimą apie šeimą, kur buvo parengtas darbo dokumentas, dėl kurio truputį buvo triukšmo, buvo paliesti homoseksualų, Komunijos išsiskyrusiems reikalas. O paskui buvo apklausti ir universitetai, ir teologai, ir plačiau surinkta iš visų vyskupų konferencijų, iš šeimos centrų ir šeimų, ką jos galvoja, ko trokšta, kuo gyvena. Visa tai buvo sudėta į naują darbo dokumentą, kuris buvo gana išsamus ir kurį mes studijavome. Bet tos studijos tikslas yra paruošti medžiagą ir įteikti Šventajam Tėvui, o jis daro su tuo ką nori. Kaip įprasta „cum Petro et sub Petro“. Mes išreiškiam savo bažnyčių lūkesčius, kokia yra tikroji padėtis, ką mes galvojam, ko trokštam, kartais nurodom kai kurias gaires, kokiu keliu galbūt įmanoma eiti, bet pats Šventasis Tėvas paskui nusprendžia. Jis pats norėjo, kad kiekvienas visiškai laisvai pasakytų, ką tik nori.
Užtat buvo naudojamas toks naujas darbo metodas, kuris kai kuriems nepatiko, kadangi buvo daug mažų grupių. Buvo sudaryta trylika grupių: trys italų kalba, trys anglų, trys prancūzų, ispanų ir viena vokiečių. Trylikoje grupių buvo kažkur po dvidešimt žmonių, kur svarstyta jau gana atvirai, nieko neslepiant, bet priimant pasiūlymus pakeisti darbinį dokumentą, ir mūsų rezultatai buvo perduodami viešam susirinkimui. Pagal tai, kas kiekvieno buvo pasakyta, buvo ruošiamas galutinis dokumentas. Tai buvo tikrai didelis atvirumas ir dėl to kai kur buvo tokios gana aštrios reakcijos į tam tikrus pasiūlymus: „Tas mums nepriimtina“ ir pan. Vyko toks įdomus dialogas. Buvau neva prancūzų grupėje, kur nebuvo nė vieno prancūzo vyskupo, bent septyni afrikiečiai, tarp kurių trys kardinolai. Dar buvo Libano bažnyčios patriarchas, vienas buvo iš Lenkijos – gana įdomi kompanija. Pajutau visiškai kitokį afrikiečių mentalitetą, mąstyseną ir šiokį tokį nepakantumą toms ideologijoms, kurias skleidžia Vakarų Bažnyčia, Vakarų Europa.
Vienu žodžiu, visą tai sudėjus, kartu dirbom, ir nuostabu, kad pavyko sudaryti tą dokumentą, kuris vis tik gavo du trečdalius, tai yra didžiąją daugumą balsų, ir buvo įteiktas Šventajam Tėvui. Tai yra tik darbo pradžia. Antras žingsnis bus Šventojo Tėvo pasirinkimas: ar priims kai kuriuos pasiūlymus, ar duos aiškius nurodymus? Viską išklausęs, jis truputį apgailestavo, kad kai kurie buvo pasisakę kaip tie Rašto aiškintojai, kurie sėdi Mozės krasėje ir mėto akmenis į kitus. Bet popiežius šiaip džiaugėsi viskuo, kas buvo padaryta. Manau, kad tai duos visai Bažnyčiai tam tikras gaires, bet aišku, kad mūsų Bažnyčia visuose kontinentuose yra labai marga, kad negalima pateikti tokių taisyklių, kurias galima pritaikyti Visuotinei Bažnyčiai. Reikės, be abejo, palikti dalį pritaikymo vietos vyskupijoms ar vietos vyskupų konferencijoms, vyskupams. Užtat tas Sinodas įdomus – konkretus bendradarbiavimas, kuris truputį decentralizuos, paliks daugiau galimybių vietos vyskupams. Bent aš manau, kad ta kryptimi viskas judės.
Viską sudėjus, galima džiaugtis tais poslinkiais, kurie, pagal mane, veda į tampresnį bendradarbiavimą, vienybę tarp Romos Bažnyčios ir atskirų Bažnyčių.
J. Sasnauskas: Žiniasklaida, ne tik bažnytinė, bet ir pasaulietinė, pirmąkart turbūt tiek dėmesio skyrė Sinodui. Žinoma, savaip komentavo, savus dalykus akcentavo. Bet vienas iš akcentuotų įvykių buvo, kad kaunasi konservatoriai su liberalais. Ar iš tikrųjų ta kova ten buvo, ar galima sakyti, kad susigrūmė dvi pozicijos Bažnyčioje?
A.J. Bačkis: Nesakyčiau, kad taip buvo tarp konservatorių ir liberalų. Tai buvo tarp ganytojų, kuriems rūpi sielovada, tikroji padėtis, kurią jie mato savo krašte ir kai kurių kitų, kurie, priešingai, nori tik ginti doktriną: „Negalime nieko paleisti, jei pakeisime sielovadą, tai atsispindės ir doktrinoje“. Bet, sakyčiau, jos nesijautė taip stipriai. Žinoma, buvo vienas kitas pasakymas kaip „viskas nebepriimtina“, bet aš manau, kad jokio doktrinos pakeitimo nebuvo. Viskas buvo pakartota ir parodyta, koks yra vientisumas tarp Pauliaus VI, Benedikto, Jono Pauliaus II ir dabartinio popiežiaus mokymo. Salėje to priešiškumo nesijautė. Buvo viena kita ryškesnė asmenybė – visi kalba, pavyzdžiui, apie Müllerį. Bet aš gyvenau Santa Martoje, ten prie mano stalo buvo ir kardinolas Schönborn ir kiti vadovai, buvo Bruno Forte, kuris buvo pagrindinis redaktorius ir faktiškai tų visų dokumentų reliatorius. Buvo matomas gražus susikalbėjimas. Iš vokiečių grupės, pavyzdžiui, vieną dieną atėjo kardinolas Schönbornas ir džiaugėsi: „Pasisakė Mülleris, pasisakė Kasperis, pasisakė Marxas, aš pasisakiau, ir visi mūsų keturių pasiūlymai buvo vienbalsiai priimti“. Tai reiškia, kad vis tiek tokios, atrodytų, nesuderinamos opozicijos surado sprendimą. Galų gale mes kalbame apie žmones, apie konkrečias šeimas, norime jiems padėti, mes neliečiame neišardomumo klausimo. Yra neišardoma santuoka, yra Sakramentas, mes negalime laiminti antros santuokos, bet turime visiškai kitaip elgtis su žmonėmis, kuriems nepasisekė ar panašiai. Pasikeitė pati prieiga: neiti iš viršaus, iš doktrinos ir bandyti ją pritaikyti, bet eiti iš konkrečios padėties, išgirsti žmonių šauksmą, žmonių norą gauti Bažnyčios palaiminimą. Jausti, kad jie vis tiek yra Bažnyčios nariai, kad ir gyvena, sakyčiau, netvarkingai pagal Dievo planą, nes nepavyko jiems ta santuoka, bet mes žiūrim į žmones, kurie yra pakrikštyti mūsų Bažnyčios nariai, kurie nori eiti pirmyn, ir čia atsiveria durys sielovadai. Iki kur jie nueis – negaliu pasakyti.
J. Sasnauskas: Man tai keista, jie žino, kad čia dominuoja toks ganytojiškas požiūris, problemos sprendimas, bet tarp tų ganytojų tokios skirtingos nuomonės. Negi jie mato skirtingai tą situaciją? Kodėl vieni tame griežtume įsitvirtinę, o kiti norėtų truputį praplėsti tas galimybes?
A.J. Bačkis: Aš sakyčiau, vienas dalykas yra tas, kad tarp tų visų dalyvavusių vyskupų, atstovavusių vyskupijoms, buvo visi kurijos vadovai. O vyresniųjų kurijų vadovų požiūris, žinoma, yra gana griežtas: laikytis tos doktrinos vienybės, kad ji neprarastų savo autoriteto. Tai yra bandymas išlaikyti doktriną nepaliestą. Kai kurie pasisakė, pavyzdžiui, net prieš gailestingumą: „Dabar taip iškeliamas gailestingumas, kad čia Dievo esminė savybė. Tai ne, taip nėra, mus teologija mokė taip ir kitaip“. Tai buvo senesnės kartos požiūris. Jie daugiau žiūri, kaip apsaugoti Bažnyčios doktriną, tradiciją, nepažeisti vienybės. Kiti žiūri grynai praktiškai – turime tiek daug žmonių ir ką mums reikia daryti? Susipriešinimas buvo daugiau tarp tų konservatorių, kurie tiesiogiai nedirba sielovadinio darbo, o antra dalis, truputį priešinga tam atvirumui, drįsčiau sakyti, mūsų postkomunistiniai kraštai, galvoju apie Lenkiją ir kitur, kur kiekvienas, kai tik iškyla toks klausimas, galvoja: „Ak, mūsų žmonės pasipiktins, mūsų žmonės nepriims“ ir panašiai. Aš panašių gaidų girdėjau ir iš Afrikos pusės. Jie bijo ką nors paliesti, ten visuomet taip buvo daroma, jei ką nors paliesi, bus netvarka… Aš manau, kad čia yra kai kurių bažnyčių ar bažnyčių dvasininkų, pradedant nuo vyskupų, noras išlaikyti savo taisykles, savo normas: „Mes einam tokiu keliu ir tai yra geras kelias, nieko nereikia keisti, kitaip bus palaida bala ir viskas sugrius“. Tokios baimės yra, bet, ačiū Dievui, kad du trečdaliai, tai yra dauguma vyskupų pasisakė už būtinumą ką nors pakeisti. Pavyzdžiui, kalbant apie tuos, kurie išsiskyrė, Šventasis Tėvas kiek kartų pasakė: „Jie nėra ekskomunikuoti“. Tačiau jie negali būti krikšto tėvais, jie negali būti katechetais ir taip toliau. Tada vienas sako: „Taip negali būti, žmogus antroje santuokoje gyvena ir vis tiek eina į bažnyčią, katalikiškai auklėja savo vaikus, kodėl jis negali būti krikšto tėvas?“ Tai, kaip sakiau, yra skirtingi atvejai, ir čia reikia sielovadinio jautrumo, ir dvasių skyrimo dovanos. Reikia su įžvalga žiūrėti į kiekvieną atvejį ir palydėti žmogų, kad jo dvasia galėtų augti ir galbūt kada nors, atskirais atvejais, manau, bus atvertos durys ir priimti Susitaikinimo sakramentą. Nekalbu apie antrą santuoką, bet kad tie žmonės bent jaustųsi pilnai Bažnyčios bendrijoje. Čia yra tik duota tokia nuoroda, bet nėra atsakymo. Remiamasi Familiaris Consortio, kur Jonas Paulius II jau buvo pasakęs, kad reikia žiūrėti atskirai į kiekvieną atvejį, bet tolesnio sprendimo nebuvo. Tada buvo nuspręsta, kad tokie žmonės vis tik negali priimti Komunijos, o dabar sakoma, kad reikėtų eiti toliau, žiūrėti, kaip tas žmogus gyvena, kokia yra padėtis toje šeimoje, kaip jis prisideda prie Bažnyčios gyvenimo, ar jis tikrai gyvena maldos gyvenimą. Ar galima tokią avelę atmesti?
J. Sasnauskas: Turbūt per tuos metus čia ne vieną tokią šeimą jūs pats asmeniškai susitikote, matėte ir bendravote?
A.J. Bačkis: Mačiau daug tikrai gražių šeimų, tikrai nejaukiai jausdavausi, kai nueidavau ir turėdavau pasakyti, kad negaliu nuodėmių atleisti. Aš visuomet su skausmu tai išgyvendavau ir manau, kad kai kuriais atvejais, jei dabar mums duos kokias normas, yra įmanoma judėti pirmyn. Tai, iš vienos pusės, sakyčiau, kad nesukeltume nerimo, visada reikia aiškiai pasakytume, kad džiaugiamės, jog tiek daug šeimų gyvena pagal tikrąjį tikėjimą, priima savo kryžius, sunkumus šeimoje, yra ištikimi santuokai. Mes tikrai džiaugiamės, galėdami padėti kitiems eiti pirmyn tokiu keliu. Bet matydami, kad jau pusė santuokų, galima sakyti, yra nevykusios, reikėtų kaip nors ir tokiems žmonėms padėti. Jų tarpe kiekvienas atvejis yra skirtingas. Vieni su pykčiu nusisuko nuo Bažnyčios, kiti gal visiškai nepažino Bažnyčios, kurioje ėjo į santuoką, o kiti po tokios nelaimės (tokių irgi pažįstu) vėl atrado tikėjimą ir ieško Dievo, ieško savo kelio. Manau, kad čia reikės daug išminties, dvasių skyrimo, bet aš tikiuosi, kad Šventasis Tėvas priims bent tuos dalykus, kurie pašalins kliūtis labiau įsijungti į Bažnyčios gyvenimą.
J. Sasnauskas: Minėjote tuos afrikiečius kardinolus. Anksčiau buvo egzotika pamatyti juodaodį vyskupą, kardinolą, dabar tai jau tampa kasdienybe ir vis auga ta pusė, ta Afrikos ir Azijos įtaka Bažnyčioje. Kaip jūs apibūdintumėte tuos hierarchus, su kuriais bendravote, buvote darbo grupelėje? Kokia jų bažnyčios situacija ir kaip jie mato pasaulį?
A.J. Bačkis: Jiems rūpi visai kitos problemos nei mums Vakarų Europoje. Rimtas dalykas yra poligamijos klausimas. Tai nebe santuoka tarp dviejų žmonių, mergaitės ir jaunuolio, bet šeimos ir visos genties reikalas, ta visa extended family – didžioji šeima. Jie apie tai mažai kalba, mato, kad tai mums nelabai suprantama. Tai yra senos jų tradicijos, kurias jie nori išlaikyti, todėl jie nori laikytis tik mūsų doktrinos branduolio, sako, nelieskite dalykų neliesti, nes paskui bus dar daugiau sumaišties. Šeimos supratimas ten yra visai kitoks, ten šeima yra įsiliejimas į visą gentį, sakyčiau, tą plačiąją šeimą.
J. Sasnauskas: Na, ir turbūt skurdo klausimas buvo minėtas?
A.J. Bačkis: Bet dėl skurdo klausimo pirmoji darbinio dokumento dalis liečia ne tik Afriką, bet ir kelia platesnį klausimą, kodėl santuokai šiandien kyla tiek daug sunkumų. Mūsų Vakarų Europoje yra žmonių, kurie neturi buto, neturi galimybių išlaikyti šeimą, bijo pasiryžti santuokai. Aš galvoju apie vargą Artimuosiuose Rytuose, apie pabėgėlius, kokios sąlygos sudaryti ir išlaikyti šeimą… Bet, sakyčiau, afrikiečiai nenori liesti tų temų, jie yra labai konservatyvūs: „Laikykimės doktrinos“. Jie dar neturi savo teologų, kurie judėtų pirmyn, ir tik kartoja: „Nelieskit nieko“. Bet, iš kitos pusės, mano atrodo, kad jie nėra visiškai atviri, nenori parodyti savo silpnumų, žaizdų, kurias turi, savo papročių, kurie tikrai susikerta su mūsų vakarietišku supratimu. Apie tai jie kalba labai diskretiškai, bet labai tvirtai laikosi pagrindinės doktrinos ir nieko nenori keisti. Viena iš temų, nagrinėtų trečioje dalyje, yra sielovada, paruošimas santuokai, apie kurį daug buvo kalbėta. Tas parengimas prasideda šeimoje, o tas paskutinis paruošimas, kuris yra prieš pat vedybas, prieš santuoką, tai mes, sakyčiau, dvidešimt metų bandome jį pagerinti. Labai naudingas patyrusių šeimų dalyvavimas, kurios ateina liudyti, padeda besiruošiantiems santuokai, liudija, kaip jos gyvena, kaip moka išgyventi sunkumus ir panašiai. Bet kartoju: mūsų Bažnyčia (kalbu apie dvasininkus), mes nesame tam pasiruošę, – tikrai esu girdėjęs, nebijau pasakyti iš visų šeimų kurias sutikau, iš visų asociacijų ir visų centrų: „Duokit mums kunigų, kurie tikrai padėtų tame pasiruošime“, bet reikia asmeniškų pokalbių, reikia dvasinio palydėjimo, neužtenka paskaitos ar visų Bažnyčios reikalavimų išdėstymo, ir ne tik iki santuokos, bet ir po to reikia būti šalia ir jiems padėti. Čia yra didelis iššūkis. Aš nemanau, kad mes taip greit pasiruošime. Sakyčiau, kad Lietuva palyginus nėra tokia atsilikusi – stengiamės viską padaryti, bet reikia tikrai daugiau kunigų, kurie mylėtų šeimą, norėtų šeimoms padėti, saugoti ir gelbėti jas, būti šalia, lydėti, parodyti supratimą. Čia yra mūsų, sakyčiau, tiesioginė užduotis po tokio Sinodo. Žiūrėkime, kaip mes su nuoširdumu priimame šeimas, kurios ruošiasi tuoktis, o kai atsitinka nelaimė, kai jau išyra šeima, kaip mes prie jų prieinam su jautrumu, su supratimu. Ne tam, kad pasakytume „viskas gerai, nebegyvenkit“, bet ne, su gailestingumu, atsižvelgdami į tai, kas atsitiko, kokia yra padaryta klaida, kodėl sugriuvo kažkas gražaus, ką jūs statėt kartu? Kokiu keliu toliau eiti? Bet jei ta šeima, sakykim, kad ir antrą kartą susituokę, tikrai gražiai rūpinasi savo vaikais, rūpinasi ir jų religiniu auklėjimu, ir kaip paruošti visuomenei atsakingus žmones, aš manau, kad turime surasti būdą jiems parodyti Bažnyčios meilę, Bažnyčios gailestingumą. Šventasis Tėvas labai aiškiai pasakė per pamokslą, užbaigiant Sinodą: „Mes neturim tų žmonių teisti, mes turim jiems padėti, parodyti Bažnyčios, Kristaus gailestingumo veidą“. Galų gale, mano klausimas prieš Sinodą buvo: „Ką Kristus darytų tokioje padėtyje? Ko Dievas laukia iš mūsų?“. Ir aš tikrai daug metų meldžiausi, kasdien nueidavau į koplyčią pasimelsti, po to vakare, – juk vis tiek sprendimus reikia priimti, pasisakyti. Ir galvojau, kad čia tikrai veikia Šventoji Dvasia, ji veda Bažnyčią, jei jos visi įsiklausysim, gal prieisim prie kokios išeities, kur galėsim pasakyti kaip Jeruzalėje po Pirmojo Susitikimo: „Šventoji Dvasia ir mes nutarėm“. Kol kas to negaliu pasakyti (juokiasi).
J. Sasnauskas: Sinodas dabar įpareigoja ir popiežių parengti tam tikrą dokumentą, tai vėl bus kažkoks paraginimas?
A.J. Bačkis: Mes prašėm popiežiaus ir, manau, kad popiežius tikrai ką nors padarys. Kokiu būdu – nežinia. Jis turi savo viziją, savo ėjimą, nemanau, kad jis padarys tokį paraginimą, kokius darydavo popiežius Jonas Pauliaus II – tai buvo labai sistemingi dokumentai. Bet manau, kad vienu ar kitu būdu bus padaryta. Kaip, pavyzdžiui, jis jau buvo įsikišęs dėl bažnytinio tribunolo, nelaukdamas mūsų sprendimo. O čia, manau, bus duotos sielovadinės gairės ir bent jau panaikins tuos apribojimus žmonėms, kurie yra po skyrybų ir tikrai nori likti Bažnyčioje, bet šiandien jaučiasi atstumti. Kaip anksčiau minėjote tuos skirtumus tarp visų vyskupų – daugelis vyskupų, kurie laikėsi tos doktrinos, – „tik jos nepalieskim, mūsų žmonės nesupras“, – aš tai tikrai griežčiausiai atmetu. Manau, kad šiandien šeimos, kurios išsiskyrė ir antrąkart susituokė, jaučiasi atstumtos nuo Bažnyčios, ir Bažnyčia turėtų tikrai gražiai jas priimti, bet turi atitinkamai nusiteikti ne tik kunigas, bet, sakyčiau, jis turėtų nuteikti ir visą bažnytinę bendruomenę, duoti suprasti, kad mes nekeičiam Sakramento, santuoka lieka visam gyvenimui. Negalima eiti prieš Kristaus žodžius, perskirti tai, ką „Dievas sujungia“. Bet net ir su šituo įsitikinimu galima tuos žmones priimti, leisti jiems dalyvauti Bažnyčios gyvenime, kuris sujungia ir nusidėjėlius, ir šventuosius – visuomet taip buvo.
J. Sasnauskas: Akivaizdu, kad Bažnyčia, nutarusi keisti šeimų sielovadą, susiduria su globaliomis problemomis ir neturi po ranka lengvų, greitų sprendimų. Viskas tik prasideda. Tradicinės šeimos vertybės, esą gyvavusios šimtmečiais, tėra mitas. Raginami popiežiaus Pranciškaus ir kurstomi Šventosios dvasios, troškimo kurti ir puoselėti tas vertybes, kaip tik ir pademonstravo į sinodą Romoje susirinkę pasaulio vyskupai.