Rūta Paitian. „Lituanika“ vėl pakilo, kad primintų ir mokytų

cropped-nzidinys_home_21.jpgGarsioji Václavo Havelo frazė „Rokas sugriovė Sovietų Sąjungą“ – sena, banali ir nuvalkiota, bet tebekelia diskusijas įvairiuose sluoksniuose. Galima sakyti, kad rokas Vakaruose atsirado kaip priešprieša populiariajai muzikai, o Rytų Europoje šis žodis įgavo politinę ir rezistencinę reikšmę. Lietuva – ne išimtis. Vieni teigia, kad lietuviškojo roko fenomenas gimė kaip priešprieša sovietiniam režimui, politinei santvarkai, atnešusiai (ar bent jau paspartinusiai) nepriklausomybę į Lietuvą, kiti šį fenomeną vertina kaip sovietinio žmogaus reminiscencijas, nostalgiją sovietiniams laikams.

Šiaip ar taip, rokas Lietuvoje egzistavo ir egzistuoja, savaime suprantama, įgavęs naujas spalvas, sroves ir formas. O pačioje pradžioje, dar sovietmečiu, kūrėsi grupės, priglaustos po gamyklos, fabriko, įstaigos sparneliu ir gavusios pastarųjų pavadinimus su priedėliu „vokalinis instrumentinis ansamblis“. Įgavęs pagreitį, rokas ėmė traukti į konkursus ir festivalius. Iš pradžių į jau egzistavusius, pavyzdžiui, „Gintarinė triūba“, vėliau ėmė organizuoti savo. Taip ir atsirado garsusis roko festivalis „Lituanika“, kuris 1985 m. pirmą kartą iškėlė savo sparnus, o šiemet paminėjo 30-ąsias šio starto metines.

Verta priminti, kad festivalis „Lituanika“ nėra pats pirmas roko festivalis Lietuvoje. Dažnai pamirštama, kad 1979 m. vykęs festivalis „Opus“ buvo pirmasis. Pastarojo organizatoriumi tapo Vilniaus inžinerinis statybos institutas. Nors šis festivalis rengtas ketverius metus (1979–1982), tačiau tokios sėkmės kaip „Lituanika“ nesulaukė. „Opus“ verta prisiminti vien dėl 1982 m., kai po Talino dailės instituto roko grupės „Para Trust“ pasirodymo festivalis „Opus“ buvo uždraustas (grupė dainavo „Tula ja, Tula ja, Tula rodina moja“, o scenoje tarp dviejų improvizuotų pasienio stulpų buvo įkomponuotas pakilęs paukštis). Smulki politinė potekstė dar brežnevinės epochos sąlygomis.

Tuo tarpu „Lituanika“ 1985 m. sklandžiai pakilo ir sėkmingai nusileido. Festivalio pavadinimas, dedikuotas 1933 m. sudužusiam Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėktuvui, įgavo sakralinę reikšmę. 1983 m. susikūrusio klubo „Lituanika“ vardas buvo perleistas ir jo organizuojamam festivaliui, vykusiam 1985 m. gegužės mėnesį tuometiniuose Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose. Tąkart renginyje dalyvavo 15 grupių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų. Vėliau su kiekvienais metais dalyvaujančių grupių ir žiūrovų skaičius nuolat augo.

Ką davė „Lituanika“?

1985 m. įvykęs festivalis sulaukė didžiulės sėkmės. Iš esmės šio festivalio dėka ėmė kurtis roko klubai Vilniuje ir Kaune, organizuojami ir kiti roko renginiai, pavyzdžiui, „Debiutai“, o 1987 m. per Lietuvą pražygiavo pirmasis „Roko maršas“, nešdamas ir politinių permainų nuotaikas. Tad „Lituanika“ tapo savotišku roko vedliu, padėjusiu jam išlįsti iš mokyklų šokių salių, gamyklų, fabrikų, įstaigų švenčių, studentiškų vakarėlių. Roką pradėjo toleruoti valdžia, kuri ėmė suprasti, kad jo neįmanoma sustabdyti.

Praėjus trisdešimčiai metų, rugsėjo 12-13 d., „Lituanika“ atgimė Vilniaus Kalnų parke. Dvi dienas trukęs festivalis sukvietė scenos vilkus („Antis“, „Bix“, „Katedra“, „Akvarium“, „Jumprava“, Vladimiro Tarasovo trio ir kt.) ir jaunosios kartos atstovus, gimusius SSRS saulėlydyje arba nepriklausomos Lietuvos laikais (Saulių Prūsaitį, „Rebelheart“, „Garbanotas bosistas“, atlikėją ba. ir kt). Tad festivalis scenoje ir žiūrovų tribūnose jungė jaunąją ir vyresniąją kartą. Tėvai, prisimindami jaunystę ir galbūt prieš 30 metų su žavia panele, įsikibusia į parankę, smalsiai stebėję tiems laikams neeilinį įvykį, šiandien jį mato apsupti savo vaikų, o galbūt ir anūkų.

Šiemet vykęs festivalis nebuvo atkartojimas to, kas buvo prieš 30 metų. Išliko simboliniai akcentai (vedėjas Arnas Klivečka, keletas grupių, grojusių ankstesniuose festivaliuose), tačiau jo programa buvo kitokia. Pakartoti ir nebuvo siekiama. Tiesiog prisiminti festivalį „Lituanika“, parodyti jo kultūrinę reikšmę. Jis tapo savotiška laiko mašina, leidusia susidaryti aiškesnį vaizdą, kokia buvo festivalio „Lituanika“ pradžia (nors tai, kaip ir minėta, nebuvo visiškas 1985 m. atkartojimas). Pirmąją renginio dieną pasirodė pirmosios lietuviškojo roko srovės (7-ojo dešimtmečio vid. – 9 dešimtmečio vid.) atstovai, „užsikrėtę“ hipių idėjomis – Kęstutis Antanėlis, Audrius Kulikauskas, Aidas Giniotis ir kt. Jie suruošė Lietuvos roko pionierių pristatymą, kurio metu buvo atkartotos legendinių lietuviškojo roko pradininkų dainos. Vėliau muzika „sunkėjo“ ir pirmosios festivalio dienos kulminacija tapo grupės „Antis“ šou. Antroji „Lituanikos“ diena buvo skirta Atgimimo laikų roko etapui (nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio) ir jo atstovams („Katedra“, „Akvarium“, „Mašina vremeni“, „Bix“ kartu su jaunosios kartos atstovais grupe „Garbanotas bosistas“).

Festivalio „Lituanika“ siunčiama žinia nepakito net ir prabėgus trisdešimčiai metų. Kaip teigė festivalio sumanytojas ir organizatorius Algimantas Miknevičius: „Norime, kad Rusijos, Lietuvos ir kitų šalių roko muzikantai sugrotų kartu, <…> dar kartą pasakytų, kad roko muzika ir roko muzikantai visada buvo, yra ir bus demokratijos ir laisvės šaukliai, kad jie niekada nepritars valdžios agresijai ir neteisybei“. 1985 m. „Lituanika“ tiesiogiai nesakė, kad yra už laivę, tačiau vien faktas, kad scenoje skambėjo ilgą laiką drausta muzika, kurios dainų tekstuose atsispindėjo sovietinio gyvenimo, sovietinės sistemos kritika, yra iškalbingas. Užtenka prisiminti grupę „Katedra“ ir savotišku laisvės himnu tapusį kūrinį „Mes jėga!“, kuris buvo atliekamas festivalyje „Lituanika“ tiek prieš 30 metų, tiek ir šiemet. Verta paminėti ir tai, kad „Lituanika“ kasmet vis labiau laisvėjo, o 1987 m. festivalio metu buvo išimtos kėdės, kad publika galėtų šokti prie scenos (ilgą laiką roko koncertus stebėti buvo galima tik sėdint), taip pat nesimatė milicininkų ir nei draugovininkų, o patį renginį tiesiogiai transliavo amerikiečių televizija CBS.

Festivalio „Lituanika“ siunčiamą žinią galima vertinti įvairiai. Interpretacijų daug. 1985 m. festivalio žinią galima vertinti kaip laisvės išraišką. Šiame kontekste laisvės žinia tampa vien tai, kad roko festivalis galėjo įvykti. Ar praėjus trisdešimčiai metų, ši žinia vis dar neapleido savo pozicijų? Šių metų renginio organizatoriai minėjo, kad festivalis skelbėsi esąs už laisvę be teroro, tad būtų galima teigti, kad laisvės žinia išliko, tik adaptuota, labiau orientuota dabartiniams laikams (Rusijos agresija Ukrainoje, Sirijos krizė, pabėgėliai ir t. t.).

Pirmoji festivalio diena gausiu publikos skaičiumi pasigirti negalėjo. Kodėl? Galbūt kaltas prastas oras, galbūt didelė bilieto kaina, o gal „Lituanika“ nebėra tokia įdomi, kokia ji buvo prieš trisdešimt metų? Garsusis grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas dar pirmąją renginio dieną bandė surasti atsakymą, kodėl taip nutiko, ir suformulavo tezę, kad tai – „elitinis renginys“. Ar rokas Lietuvoje tapo elitinis? Paradoksalu, tačiau prieš trisdešimt metų rokas susilaukė didesnio populiarumo. Kodėl? Galbūt dėl savo misijos kovoti prieš susitaikymą su esamu gyvenimu. Mokė kritiškai mąstyti. Skatino atskirti gera nuo blogo, suprasti, kas yra teisinga, o kas – ne. Įsiklausyti, kas sakoma, pastebėti gyvenimo negeroves. Elgtis sąžiningai, netapti pilkos masės dalimi. Netapti „sovietiniu žmogumi“. Nepriklausomoje Lietuvoje ši sovietiniais laikais užgimusi roko misija nebeturi aktualumo, o po 1990 m. kovo 11-osios nauja nebuvo sukurta.

Šiųmetė „Lituanika“ buvo daugiaprasmis renginys. Tai ir roko įsitvirtinimo Lietuvoje 30-metis, kuris žiūrint iš istorinės perspektyvos, pakeliui į nepriklausomybę įgijo ne tik kultūrinę, bet ir politinę reikšmę. 2015 m. festivalis „Lituanika“ scenoje pasirodžiusiems senųjų grupių atstovams, kaip ir vyresniosios kartos žiūrovams, taip pat buvo jaunystės laikų nostalgija. O nepriklausomybės kartoms tai buvo puiki istorijos pamoka netradiciniu forma apie tai, kas gimė, brendo ir vystėsi sovietinės sistemos sąlygomis Lietuvos muzikos padangėje.