Aldona Liobytė ir jos laikas

Birutė Avižinienė
„Kiek vienas asmuo gali duoti kultūrai?“ – paklausė menotyrininkė Jolita Liškevičienė per Aldonos Liobytės-Paškevičienės šimtųjų gimimo metinių proga surengtą mokslinę konferenciją „Aldona Liobytė ir jos laikas“, įvykusią 2015 m. gegužės 22 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Ir prelegentės, ir kitų mokslininkų pranešimai patvirtino – labai daug. Kita vertus, šakotą Aldonos Liobytės veiklą sunku įvertinti, nes aktorė, dramaturgė, rašytoja, leidėja, vertėja, recenzentė kaip retas kitas to meto kultūros žmogus dariusi įtaką kultūros procesams, dažnai veikė dabar sunkiai apčiuopiamu asmeninių santykių lygmeniu. Dėl Liobytės tankiai sumegzto žmogiškų ryšių tinklo jai skirtoje konferencijoje dalyvavo išskirtinai daug asmeniškai ją pažinojusių žmonių. Mokslininkų pranešimus prisiminimais apie Liobytę „įrėmino“ jos artimieji, bičiuliai ir bendrakeleiviai, – tie, kurie su rašytoja turėjo artimesnį ar tolimesnį asmenišką santykį. Konferenciją pradėjo prisiminimais apie mamą pasidalinusi rašytojos dukra Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė, tęsė aktorės Aldonos Vilutytės skaitomi Liobytės laiškai, o mokslinę dalį baigė dailininkų Mikalojaus Povilo Vilučio ir Petro Repšio, dramaturgo Kazio Sajos, istorikės Skirmantės Kondratienės atsiminimai. Renginys buvo užbaigtas Liobytės kulinarinio paveldo degustacija.
Kaip leitmotyvas konferencijoje skambėjo įvairiapusei Liobytės veiklai ir jos vertinimui būdingas prieštaringumas – ryškios asmenybės nuveiktų darbų mastas didelis, tačiau jos vieta lietuvių kultūros istorijoje dar neįvertinta adekvačiai. Apskritai visa konferencija patvirtino keistą dalyką – Liobytės asmens ryškumas paradoksaliai pritemdo jos nuveiktus darbus. Matyt, paraštėje Liobytė likusi dėl savo kūrybos pobūdžio: daugiausia rašė vaikams ir teatrui, dirbo nematomą kultūros organizavimo, telkimo darbą. Pasak Loretos Jakonytės, Liobytė aktyviai veikė bent penkiose literatūros lauko srityse – buvo rašytoja, leidėja, redaktorė, vertėja, literatūros vertintoja. Nepaisant to, pati neužėmė stabilios literatūros lauko pozicijos. Išsilavinimą gavusi dar tarpukariu (studijavo lenkų literatūrą Stepono Batoro universitete, vėliau – lietuvių literatūrą Vytauto Didžiojo universitete), brandų gyvenimą nugyveno sovietmečiu, laviruodama tarp oficialių kūrybą reglamentavusių kriterijų ir savo pačios griežtų estetinių reikalavimų. Gitana Notrimaitė, pranešime iš Liobytės laiškų ir recenzijų rekonstravusi tekstų autorės literatūrines pažiūras, pabrėžė, kad nepaisant prieštaringų pasisakymų apie literatūrą, Liobytė puikiai išmanė viešai siūlomus to meto literatūros vertinimo kriterijus ir gebėjo juos apeiti, kritiškai ir išsamiai vertindama pateiktus recenzuoti kūrinius. Liobytės ego dokumentuose ryškėjantį rašytojos savivaizdį analizavusios vienos iš konferencijos organizatorių Solveigos Daugirdaitės teigimu, panašiai kryptingai rašytoja formavo ir intelektualios moters įvaizdį: tekstuose apie save kalbėdama kandžiai, autoironiškai, daug neatviraudama.
Bene įtakingiausią literatūros lauko vietą Liobytė užėmė dirbdama Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, kurioje dvylika metų (1949–1961) reikliai rūpinosi daugiausia vaikų originaliosios ir verstinės literatūros leidyba. Šio šokio aplink kultūros katilą metu (taip šį laikotarpį apibūdino pati Liobytė) jos dėka jaunuosius lietuvių skaitytojus pasiekė pasaulinė vaikų literatūros klasika: Alano Alexanderio Milne Mikė Pūkuotukas, Lewiso Carrollo Alisa stebuklų šalyje, Astridos Lindgren ir kitų rašytojų kūriniai. Pranešimą apie Liobytės knygų iliustracijas skaičiusi Jolita Liškevičienė pabrėžė, jog Liobytė buvo pirmiausia modernios vaikų literatūros leidėja. Ieškodama naujų talentų ji daug bendradarbiavo su knygų dailininkais, globojo ir vyresnės kartos kūrėjus, atremdavo pokario kontekste apipavidalinimu išsiskiriančias knygas puolančią kritiką. Liobytės pastangomis išleistos senosios dailininkų kartos iliustracijos, aktualizuoti vyresnių rašytojų kūriniai. Laima Arnatkevičiūtė pranešime apie Aldonos Liobytės ir Bronės Buivydaitės kūrybinius ryšius pristatė konkrečius rūpestingos leidėjos globos pavyzdžius.
Giedrės Jankevičiūtės per konferenciją pristatyta Liobytės parašytų ar sudarytų knygų paroda liudija, kad Liobytės su talentingais dailininkais užmegzti ryšiai pasirodė esantys itin vaisingi. Liobytės parengtas lietuvių liaudies pasakų rinkinys Nė velnio nebijau (1964, dailininkas Rimtautas Gibavičius), parašyta Pabėgusi dainelė (1966, dailininkė Birutė Žilytė) ar tos pačios dailininkės iliustruota Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį (1970) pademonstravo, kad knygos literatūrinę komunikaciją gali darniai papildyti ir dailės kalba.
Mėginant suvokti autorinės Aldonos Liobytės kūrybos vertę, svarbi literatūrologo Kęstučio Urbos mintis, jog rašytoja į literatūrą atėjo iš teatro. „Teatrinis sindromas“ Liobytės niekada nebuvo palikęs: Vilniaus skrajojamojo teatro „Vaidila“ aktorė visą gyvenimą išliko dėmesinga teatro žiūrovė, dramaturgijos vertintoja ir kūrėja. Nemažai Liobytė nuveikė inscenizuodama lietuvių literatūros kūrinius, tačiau unikaliausios yra jos vaikams rašytas pjesės, kurios, anot Urbos, sudaro atskirą lietuvių vaikų dramaturgijos tarpsnį. Konferencijoje pristatęs netautosakinius Liobytės kūrinius, literatūrologas pabrėžė, kad šie kūriniai to meto vaikų literatūroje išsiskiria savo adresatu, kritišku žvilgsniu į to meto socialinę tikrovę bei dėmesingumu moters padėčiai.
Tautosaka – viena iš Liobytės kūrybos šerdžių, nurodė Gražina Kadžytė, pristačiusi skirtingus pasakų dirvos darbininkus: mokslininką tautosakininką Jurgį Dovydaitį ir „kabinetinę“ pasakų rinkėją Liobytę. Originalų Liobytės požiūrį į liaudies kūrybą patvirtino ir kita konferencijos pranešėja – Jūratė Šlekonytė, patikinusi, jog rašytoja puikiai išmanė medžiagą, su kuria dirbo. Išsamesnė Liobytės parengtų pasakų analizė rodo, jog autorė remdavosi spausdintais pasakų šaltiniais (daugiausia Jono Basanavičiaus rinkiniais). Tačiau prierašas prie lietuvių liaudies pasakų „Papasakojo teta Aldutė“ (taip palydėta dažna jos perpasakota pasaka) liudija ir tai, kad pateikdama liaudies pasaką Liobytė nutoldavo nuo šaltinio, sukurdama ne mažiau paveikią kūrinio interpretaciją. Patikimai šį paveikumą liudija ir faktas, kad Liobytės perpasakota lietuvių liaudies pasaka Ramunė (1959) pati ėmė veikti žodinę liaudies kūrybą – tautosakininkų kalbinami žmonės pateikdavę šio siužeto detales kaip liaudies pasaką, nebenurodydami jos autorystės.
Prie „nematomų“ Liobytės darbų reikėtų priskirti ir vertėjos veiklą: ji išvertė daugiau nei dešimt vaikų literatūros klasikos kūrinių, daug nuveikė Lietuvoje pristatydama lenkų kultūrą. Pasak Liobytės vertimus iš lenkų kalbos aptarusio Algio Kalėdos, verčiamų kūrinių pasirinkimas neblogai atspindi vertėjos preferencijas: daugiausia išversta vaikų literatūros, dramaturgijos, prozos bei literatūrologinių straipsnių. Šalia plataus verčiamų tekstų diapazono reikėtų pažymėti ir puikią vertimų kalbą, nors Liobytės vertimai neišvengiamai turi ir savo meto žymę. Vida Repšienė, kalbėjusi apie sovietiniam skaitytojui aprobuoto prancūzų rašytojo Hector Malot romaną Be šeimos, nurodė, kad pastarasis kūrinys 1956 m. Aldonos Liobytės buvo verstas iš rusų kalbos sutrumpinto varianto, aprobuoto Maskvoje. Dėl kūrinio vertimo iš tarpinės kalbos nutolta nuo originalo, prarasti reikšmingi originalaus teksto elementai. Tačiau konferencijos klausytojus suglumti privertė kitas faktas – romano Be šeimos vertimas, kurio trūkumus galima paaiškinti sovietmečiu galiojusiais reikalavimais, iki šiol sėkmingai yra perleidžiamas, skaitytojui pateikiant sutrumpintą ir nuo originalo nutolusį vertimą.
Įvykusi konferencija aktuali tuo, kad Aldonos Liobytės gyvenimo, veiklos ir kūrybos tekstą perskaitė kaip kavoliškąją epochos signatūrą, atveriančią laikotarpiui būdingas kultūros reikšmių struktūras, ir kaip asmenį, gebėjusį jas keisti. Nepalankiomis sovietmečio sąlygomis ji išliko laisva, ištikima savo principams, aplinkui vykstančius procesus vertino blaiviai ir reikliai, tad gausios rašytojos epistolikos, didžiąja dalimi dar nepublikuotos, aktualizavimas, atrodytų, galėtų būti tolimesnis žingsnis, bandant detaliau nušviesti ir rašytojos asmenį, ir laiką, kuriame ji gyveno. Tikėkimės, kad šiais metais planuojamas išleisti dar vienas pluoštas Aldonos Liobytės laiškų (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, sudarytojos Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė ir Giedrė Jankevičiūtė) prie to prisidės.