Odisėjas Elitis. Monograma (NŽA nr. 2)

  Raudosiu visada – ar girdi? – dėl tavęs, vienas, Rojuje   I   Kitur pasuks delno Linijas Lemtis it raktininkas Akimirkai net laikas nesipriešins   Kaip kitaip, kai žmonės vienas kitą myli   Dangus pažvelgs į mūsų vidų Ir pasaulį sukrės nekaltumas Su juodu mirties atšiaurumu.   II   Apraudu saulę ir metus apraudu kurie ateina Be mūsų ir apdainuoju jau praėjusius Jeigu yra tiesa   Pasikalbėję kūnai ir valtys slystančios saldžiai Iš vandenų Skaityti toliau …

Laurynas Keturakis. Kaip JAV keitė Europos ir Lietuvos likimą: Wilsono politikos reikšmė ir kritika (NŽA nr. 2)

wilson-versailles

Woodrow Wilsonas (1856–1924) yra vienas labiausiai XX amžiaus raidą lėmusių ir prieštaringiausiai vertinamų moderniųjų laikų JAV prezidentų. Dabartinio JAV piliečio akimis dvidešimt aštuntas Amerikos prezidentas, valdęs 1913–1921 m. ir įtraukęs valstybę į Pirmąjį pasaulinį karą, buvo tikras prieštaravimų rinkinys: jis tapo pirmuoju pietinių valstijų atstovu, kuris po Pilietinio karo įsikraustė į Baltuosius rūmus, garsėjo atvirai rasistinėmis pažiūromis, bet taip pat priklausė aršiai progresyviajai demokratų pusei. 1916 m. prezidento rinkimuose Wilsonas dalyvavo su šūkiu „Jis neįtraukė Skaityti toliau …

Akvilė Naudžiūnienė. Atgal į ateitį: Ateities sindromas istorijoje (NŽA nr. 2)

  Sveiki atvykę į ateitį, kurioje parodų kuratores keičia įrašai per garsiakalbį, istorinis pasakojimas tampa (tautinės hipnozės?) seansu, o vizijos kaip tikrame programavimo aistruolių[1] pasaulyje – užkoduotos. Tokį novatorišką šuolį pirmyn į moderniausių technologijų ir istorinio mąstymo perspektyvos sujungimą siūlo Valstybės pažinimo centre (VPC) atidaryta atkurtos Lietuvos šimtmečiui paminėti skirta paroda – Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos. Tuos, kurie jau yra lankęsi VPC, toks parodos formatas vargiai nustebins, šiandien iš tokio tipo muziejų nieko mažiau Skaityti toliau …

Tomas Petrulis. Eilėraščiai (NŽA nr. 1)

vos vieną aiškumo akimirką mūsų žvilgsniams trumpam susitikus suprato kažkas iš už mudviejų kad tie žvilgsniai ne mes ir ne mūsų o „mūsų“ tai tik tokia išraiška kuri reiškia svarbumą tarpusavio kai mus jungia kokia nors detalė tarytum koks temos jungtukas kurs išjungia visokį fonavimą ir padaro mus abu mudviejų tik akimirkai leidžiant suprasti kad išties tai „ne mes ir ne mūsų“ MALDA Į LAIKRODŽIO VIDŲ pasaulis kaprizinga vieta būti tai įrodo nukritusios šukos kurios Skaityti toliau …

Ramūnas Aušrotas. Marija kine: autonominio naratyvo stoka (NŽA nr. 1)

Marija (Myriem Roussel) filme "Sveika, Marija!" (1985)

Be jokios abejonės, Mergelės Marijos personažas protestantiškai Amerikai nėra įdomus. Bet ne mažiau dėl to kaltas pats Mergelės Marijos atvaizdavimo archetipas. Koks jis? Kino terminais kalbant, Mergelė Marija biblinės tematikos filmuose atlieka antro plano vaidmenį: jos gyvenimo įvykiai skleidžiasi ir vyksta Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo fone. Pastanga kitaip pasižiūrėti į Mergelę Mariją galime laikyti du filmus tuo pačiu pavadinimu – Marija iš Nazareto (Marie de Nazareth, 1995, ir Maria di Nazaret, 2012). Bet tiek prancūzo Skaityti toliau …

Austėja Mikuckytė-Mateikienė. Kęstučio Grigaliūno pokyčių menas (NŽA nr. 1)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Gruodžio 21 d. – sausio 28 d. vyko Kęstučio Grigaliūno kūrybos paroda Tu manai, kad tu manai. Tai – išsamus intensyvios trijų dešimtmečių autoriaus meninės veiklos pristatymas. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ eksponuoti pokštaujančiai rimti ir rimtai pokštaujantys Grigaliūno kūriniai, o galerijoje „Kairė-dešinė“ – skaudžią Lietuvos praeitį interpretuojantys artefaktai. Parodos kuratorių Kristinos Kleponytės-Šemeškienės ir Jurgos Minčinauskienės idėja pristatyti Grigaliūno kūrybą kaip visumą pasiteisino su kaupu. Jos yra teisios sakydamos, kad šis autorius visiems yra Skaityti toliau …

Ieva Griniūtė-Tumelienė. Dirbtinė šeima: Vaikų darželiai tarpukario Lietuvoje (NŽA nr. 8)

fotkite

Šiandien veikiantys privatūs ir valstybiniai darželiai turbūt net patys nenumano, kokie jie panašūs į savo pirmtakus – XX a. pradžios visuomenė į vaikų lavinimą žiūrėjo taip pat atsakingai, kaip ir šių dienų tėvai. Šimtmečius ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo reikalai Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse buvo palikti šeimai, o konkrečiau – motinoms (išskirtiniais atvejais – guvernantėms). Anksčiau vaikai mokėsi iš tėvų, nes motinos būdavo namuose, todėl jie galėdavo padėti buityje ir, stebėdami ir atkartodami suaugusiųjų veiksmus, Skaityti toliau …

Senąją Lukiškių Dievo Motinos ikoną atidengiant. Tojaną Račiūnaitę kalbina Mantas Tamošaitis (NŽA nr. 8)

Lukiškių Dievo Motinos ikona po restauravimo

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas (tapytas XV a. pab. – XVI a. pr.) Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje – vienas seniausių Lietuvoje molbertinės tapybos paminklų, garsėjantis stebuklingomis malonėmis. Šią ikoną iš „Maskvos karų“ parvežė LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis, vėliau paveikslas atiduotas Seinų dominikonams, kurie perdavė ją Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui. Jame nuo 1684 m. pradėti liudyti paveikslo stebuklai, 1737 m. publikuoti stebuklų knygoje Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo. Apie Skaityti toliau …